Pokalbis kieme
Atėjo birželis, oras buvo šiltas, saulė aukštai, o kiemas ošė nuo kompiuterių neturinčių vaikų. 6 metų Jonas sėdėjo ant suolelio nusiminęs, šalia paguldęs mėlyną dviratį ir pagaliu šiaušė po kojomis želiančią žolę.
– Kodėl tu toks liūdnas? – užkalbino vaiką netoliese laikraštį skaičiusi moteriškė, pažinojusi šį berniuką.
– Mano tėvai pykstasi, – sumurmėjo Jonas.
– Visų vaikų tėvai kartais susipyksta, šitaip atsitinka... – atsiduso moteris linguodama galvą.
– Bet mano tėvai... pykstasi labai... visą laiką... kiekvieną dieną... ir taip bus visada.
Mašinos važiavo pro šalį, tiedu kalbėjosi, o vasara slinko toliau.
Vaikas ir konfliktai šeimoje
Esu tikras – kai kurie skaitytojai patys yra buvę tuo vaiku ant suolelio. Vaiku, kurį ištiko viena iš pačių didžiausių nelaimių, apie kurią tik gali papasakoti ikimokyklinukas: tėvai susipyko, tėvai pykstasi labai dažnai, tėvai nebesišneka. Kiekvienam mažam vaikui tokia situacija yra nelaimė, nes visi vaikai trokšta gerai sutarti su tėvais, matyti juos mylint ir jį, ir vienas kitą. Tėvų meilė yra absoliučiai būtina vaikui, nuo jos gali priklausyti, kaip klostosi visi tolesni vaiko santykiai.
Teksto pradžioje pateikta istorija yra išgalvota straipsnio temai iliustruoti. Stiprius tėvų konfliktus išgyvenantys vaikai kenčia, jie tikrai ne visada sėdi liūdni ant suolelių ir leidžiasi užkalbinami rūpestingų moteriškių su laikraščiais rankose. Priešingai – jie dažnai yra linkę slėpti tėvų barnius kaip „šeimos paslaptį“. Bandydami pasijausti geriau ir apsisaugoti, jie gali tūnoti savo kambaryje, gulėti užsidengę galvas pagalvėmis, per ausines klausytis garsios muzikos arba pasislėpti saugiame kampe, pasinerti į žaidimą, kuriame kaskart iš naujo kartojasi „superherojaus“, gelbėjančio pasaulį tema, ne visada gebanti suteikti vaikui palengvėjimą.
Vaiko psichikos sveikata, savijauta ir gerovė yra susijusi ne tik su tuo, kaip tėvai elgiasi su savo vaiku, bet ir su tuo, kaip jie sutaria tarpusavyje. Nors ne visi autoriai su tuo sutinka, daugelis psichologų laikosi požiūrio, kad konfliktai savo esme nėra blogas dalykas šeimoje. Kartais netgi pajuokaujama – jeigu Jūs niekada nesipykstate, vadinasi, dar neseniai esate kartu.
Sklaidydami populiariosios psichologijos knygas, lengvai atrasite idėją, kad šeimoje konfliktuoti yra normalu, o kartais – netgi reikalinga tam, kad būtų galima susitvarkyti su namuose iškylančiomis neteisybėmis, atstatyti skriaudas, atlaikyti praradimus. Vis dėlto nesprendžiami, ignoruojami arba netinkamai, agresyviai sprendžiami mamos ir tėčio konfliktai kelia vaikams didelį stresą, juos stebintys vaikai ant pečių neša sunkų emocinį krūvį, kuris būna susijęs su vaikų emociniais ir elgesio sunkumais, kitomis psichikos sveikatos problemomis, kartais – turi įtakos vaiko imunitetui, atsparumui ligoms. Kai kurių (ne visų) tyrimų duomenimis, vaikams netgi yra lengviau atlaikyti tėvų skyrybas, po kurių emocinis krūvis ir konfliktai sumažėja, nei iškęsti nuolatinius, nesiliaujančius ir nieko neišsprendžiančius tėvų barnius. Pastebėta, kad aršius tėvų konfliktus išgyvenantiems vaikams gali būti būdingi toliau išvardyti dalykai.
Kuo ilgiau trunka sprendimo neturintys tėvų nesutarimai, tuo didesnė rizika vaikui įgyti elgesio problemų, nerimo ir emocinio spektro sutrikimų, miego ir valgymo problemų, didėja rizika pažeisto, prasto, neadekvataus savęs vertinimo, mokymosi sunkumų; didėja rizika vaikui įsitraukti į veiklas, kuriomis jis desperatiškai bando sumažinti nerimą (pvz., ilgas valandas žaidžiant kompiuterinius žaidimus ir kt.).
Neproduktyviai konfliktuojančių tėvų vaikai dažniau išgyvena didelį nesaugumo, nevilties, baimės jausmą, emocinę įtampą; vaikai paprastai negali suprasti tėvų konfliktų priežasčių, negali numatyti veiksnių, kurie išprovokuos susipykimą; jie gali bijoti dėl vieno iš tėvų arba savo sveikatos ar gyvybės, net jeigu tėvai fiziškai nesimuša; šiais atvejais ilgai trunkantys tėvų nesutarimai gali būti vertinami kaip ilgalaikis vaiko traumavimas.
Vaikai dėl savo mąstymo ypatumų gali turėti katastrofinių fantazijų apie tai, kad jie liks vieni, bus palikti tėvų ar kitaip juos praras; jie gali jaustis kalti dėl to, kad tėvai nesutaria (pasak kai kurių autorių, ši rizika didėja, jei vaikai girdi, kad tėvai nesutaria ir pykstasi dėl išlaidų, susijusių su vaiko poreikių tenkinimu, mokymosi sunkumų, elgesio problemų ugdymo įstaigoje ar kitų su vaiku glaudžiai susijusių temų); vaikai gali imti atkakliai siekti jiems nepasiekiamo tikslo – atstatyti prarastą „draugystę“ tarp tėvų.
Nesutariančių tėvų vaikai išgyvena skausmingą lojalumo konfliktą, jie turi lūkestį mylėti ir būti mylimi kiekvieno iš tėvų, nepaisant to, kaip pastarieji bendrauja tarpusavyje; vaikai beveik visais atvejais siekia įtikti ir būti geri abiem tėvams, kas šiomis aplinkybėmis gali būti neįmanoma; situacija, kurioje vaikas priverčiamas „remti“ vieną iš tėvų, yra labai įtempta ir žalinga vaikui.
Vengiant spręsti konfliktus arba sprendžiant juos neproduktyviai, bendrauti porai darosi itin keblu, sutuoktiniai ima nebesikalbėti ir nebesusikalbėti, nebepatiria malonumo būdami pora, kariauja „šaltąjį karą“, beveik niekada „nebesusitaiko“ arba susitaiko tik trumpam, kartkarčiais pratrūksta pykčio priepuoliais, susitelkia vien į bendravimą su vaiku, vaiko sunkumų sprendimą, kurie kartais būna paskutiniu veiksniu, laikančiu konfliktuojančius partnerius kartu, ir atliekančiu būtent šią funkciją.
Kodėl verta mokytis spręsti konfliktus?
Vaikai, matantys, kad tėvai geba susitarti ir išlikti vieningi net ir sunkiausiose situacijose, stebintys, kad tėtis ir mama bendrauja vienas su kitu nuoširdžiai, pagarbiai, vertindami vienas kito nuomonę, įsiklausydami į vienas kito norus ir poreikius, įgyja pozityvaus elgesio modelį, kuris vėliau jiems padeda užmegzti ir kurti darnius savo pačių santykius. Ypač naudinga vaikams pamatyti situacijas, kai vienas iš suaugusiųjų geba dėl kito asmens poreikių atidėti savuosius norus, troškimus, ketinimus arba, lygiai taip pat svarbu, atleidžia kitam asmeniui jo padarytą klaidą, pripažįsta savo netinkamus poelgius ir klaidas bei stengiasi, kiek tik įmanoma, jas atitaisyti.
Gerbdami individualius vienas kito skirtumus, vienas kito nuomonių ypatumus, tėvai suteikia vaikams vieną iš pačių svarbiausių gyvenimo pamokų – visi žmonės yra unikalūs, saviti ir skirtingi, visi turi teisę turėti savo nuomonę, yra būdų, leidžiančių pasiekti to, kad skirtingi žmonės suprastų vienas kitą, sutartų, gyventų ir būtų laimingi kartu.
Mokslinių tyrimų duomenys šiandien mums yra atnešę labai svarbią žinią: ir agresyvaus, ir prosocialaus elgesio modeliai yra perduodami tuo pačiu mechanizmu. Agresiją (pasyvią ar aktyvią) šeimoje matantys vaikai yra linkę agresyviai elgtis savo pačių sukurtose šeimose, analogiškai – pasiaukojimą, rūpestį, įsiklausymą tarp tėvų stebintys vaikai yra labiau linkę taip pat elgtis su savo būsimais partneriais.
Išmintingi tėvai mintyse nuolat sugrįžta prie klausimo: ko šiandieną vaikas galėjo iš mūsų išmokti. Daugybę dalykų mažieji šeimos nariai perima ne iš to, kas jiems yra kalbama ir pasakojama, bet iš to, kaip šeimoje vienas su kitu yra elgiamasi ir bendraujama. Patinka tai tėvams ar ne, bet vaikai stebi juos beveik visą laiką ir jautriai reaguoja į tėvų nesutarimus, net jei juos stengiamasi nuslėpti. Neapsigaukite, manydami, kad Jūsų vaikas „ramiai žaidžia“, kol Jūs baratės.
Kelios itin neproduktyvios pozicijos konfliktuose
Vesdami seminarus tėvams apie konfliktus iš anksto kreipiamės į organizatorius, kad mokymų grupė būtų sudaryta mišri: ir iš vyrų, ir iš moterų. Juokaujame: nesurinkite grupės vien iš vyrų arba vien iš moterų – susimušim arba... nieko nevyks. Iš tiesų – moterų ir vyrų bendravimo ypatumams atspindėti yra būtina turėti abiejų lyčių pusiausvyrą išlaikančią mokymų grupę, joje dalyviams atsiskleidžia savotiškos „vilkduobės“, į kurias įpuola jauni suaugusieji, stengdamiesi susitarti dėl jiems svarbių dalykų. Kokios jos?
Vienas iš pagrindinių neproduktyvaus elgesio modelių, trukdančių konflikto metu išsakyti savo nuomonę, pasiekti sprendimus ir susitarimus, yra vadinamas atsitraukimo klaida, arba vengimu. Pastebėta, kad šis elgesio modelis būdingesnis vyrams, tačiau jį taiko ir moterys. Atsitraukimo klaida pasireiškia tuo, kad asmuo, pajutęs kito žmogaus nepasitenkinimą, pasipriešinimą ar nepritarimą, apimtas pykčio ar nusivylimo pats stengiasi pasitraukti iš santykio: nustoja šnekėtis, tampa emociškai neprieinamas arba net fiziškai pasišalina – išeina iš kambario, namo, kuriame tuo metu pora yra, pereina į kitą gatvės pusę ar kt.
Tuo tarpu moterų kiek dažniau daroma konfliktų sprendimo klaida (jos tikrai neišvengia ir vyrai) turi kritikavimo pavadinimą. Kritikavimui būdinga tai, kad nepasitenkinimas kitu žmogumi išliejamas išsakant negatyvias, labai apibendrintas, dažnai realybės iki galo neatitinkančias pastabas žmogaus asmenybei, būdo ypatybėms, charakteriui, temperamentui, kurio kitas žmogus nėra pajėgus pakeisti. Situacija tampa dar keblesnė, jei kritikuojant taikomos kaltinimo, priekaištavimo, sarkazmo idėjos, kurios beveik niekada nėra produktyvios, vedančios sprendimų ar susitarimų link. Darant šią konflikto sprendimo klaidą yra prarandama galimybė aptarti su partneriu konkrečius netinkamus pyktį, nepasitenkinimą ir pasipriešinimą sukėlusius poelgius, kuriuos galima keisti, koreguoti, kurių ateityje galima išvengti.
Nė viena iš šių pozicijų nėra geresnė ar blogesnė – jos abi gali būti vienodai destruktyvios santykiams. Šios pozicijos paprastai ne sušvelnina negatyvius jausmus, bet juos dar sustiprina, todėl dalis konfliktų gali baigtis vieno arba abiejų partnerių savikontrolės praradimu, o tuo atveju kartais pereinama net prie smurtinių veiksmų: bauginimo, grasinimo, daiktų gadinimo ar atėmimo, fizinių susirėmimų, save žalojančių veiksmų (besaikio rūkymo, alkoholio vartojimo) ir kt. Kartais įsivaizduojama, kad tokios konfliktų atomazgos galimos tik tam tikros socialinės rizikos grupės šeimose, tačiau tai nėra tiesa. Šiandieninė pagalbos profesionalų patirtis rodo, kad tokios situacijos gali iškilti labai įvairiose šeimose.
Kokios yra alternatyvos siekiant sumažinti žalą?