Šeima – tai didelis darbas, bet ne loterija, kurioje laimima arba ne. Paprastai siūlau prisiminti seną protėvių patarlę „Nėra namų be dūmų“. Tad nors kaimynai gyvena ramiai, tai dar nereiškia, kad jie nepatiria jokių sunkumų. Tiesiog jie arba moka gražiai problemas spręsti, arba gražiai jas paslėpti. Kartais tai, kas iš išorės atrodo žavu, ne visada taip ir yra. Galiu užtikrinti: nėra tokios šeimos, kuri neišgyventų sunkumų ar krizių. Tačiau yra šeimų, kurios nepasiduoda ir visa tai išsprendžia. Daugelis mano, kad šeimai sukurti užtenka tik susituokti. Tačiau iš tiesų šeimos kūrimas – tai ilgas ir sudėtingas procesas, kuris keičiasi ir tęsiasi visą gyvenimą.
- Tačiau šis kūrybos procesas – ne iš lengvųjų. Kas svarbu jame?
Santuoka – tai didžiulis išmėginimas: sugebėti priimti kitą žmogų nesiekiant jo pakeisti, nors jis per laiką keičiasi, ir ne visada taip, kaip norėtume, nėra lengva. Tie, kurie prieš santuoką mano, kad, iškilus didelių sunkumų, galės greitai išsiskirti, dar net nesusituokę yra viena koja ties skyrybų riba. Jei, ištikus nesėkmei, galvojama tik apie lengvą buvimą kartu ir greitas skyrybas, tokiu atveju geriausia būtų iš viso nesituokti.
Žymi šeimų konsultantė ir terapeutė Virdžinija Satir (Virginia Satir) yra pasakiusi: šeima – tai šokis, kuris keičiasi. Jis pradedamas šokti dviese, paskui šokama trise, keturiese. Niekada nebūna lengva ir paprasta: net šokant dviese tenka daugybę kartų užminti vienas kitam ant kojų, kol galiausiai išmokstama šokti. Ekonominių sąlygų pablogėjimas, vaiko gimimas – tai vis tam tikra situacija, kurią reikia sugebėti išgyventi. Kuo mažiau žmonės brandūs dvasiškai bei psichologiškai, kuo mažiau jie yra pasirengę šias krizines situacijas priimti ir išgyventi, tuo greičiau jie pasiduoda.
Taigi kalbant apie stiprią ir tvirtą sąjungą, labai svarbus yra ir išankstinis nusiteikimas: apsisprendimas gyventi kartu ir spręsti visas problemas, ieškoti pagalbos ir visais įmanomais būdais saugoti šeimą.
- Didžiuliuose ekranuose mirgančios reklamos „Greitos skyrybos“, „Dar viena galimybė“ dažnai skyrybų procesą pateikia kaip bene vienintelę priemonę sunkumams spręsti. Ne gana to, susidaro įspūdis, jog išardžius santuoką jau kitą dieną baigsis visi sunkumai ir išauš geresnis, laimingesnis gyvenimas. Ar iš tiesų šis apsisprendimas - tai taškas, po kurio prasideda kitas, daug gražesnis sakinys?
Šiuolaikinė visuomenė dažnai neigia po skyrybų prasidedantį etapą: skausmą, netekties išgyvenimą. Skyrybos visada yra tam tikra trauma: juk žmogus netenka savo vizijos sukurti gražią šeimą, išgyvena nusivylimą, kad kitas nėra toks, apie kurį svajojo. Taigi skyrybos – tai gedėjimas dėl sukurtos šeimos ir mylimo žmogau netekties, tad pateikti jas kaip lengvą išeitį, po kurios aplanko laimė, yra pernelyg nesąžininga.
Tuokdamiesi žmonės paprastai tiki, jog gražiai ir laimingai nugyvens visą savo gyvenimą. Tad stebint greitas skyrybas neretai kyla abejonė, ar du žmonės tikrai supranta, ką daro, ar tikrai geba kritiškai mąstyti ir įsigilinti į esamą situaciją bei tinkamai ją įvertinti.
Kai šeimoje smurtaujama, kai vienas iš sutuoktinių yra valdomas įvairių priklausomybių, skyrybos tampa mažiausios iš dviejų blogybių pasirinkimu. Tačiau liūdniausia, kad dažniausiai šeimos skiriasi ne dėl šių priežasčių, o tikrai dėl menkniekių. Ypač sunku, kai skiriasi vaikų turinčios šeimos. Kartą teko matyti simbolišką paveikslą, kuriame buvo pavaizduoti du žmonės, nusisukę vienas nuo kito, o tarp jų – vaikas, virš kurio galvos – kabantis kardas.
Skyrybos vaiką padalija pusiau. Jam reikia abiejų tėvų. Daugelis net nežino, kad vaikas šią situaciją išgyvena sunkiau negu vieno iš tėvų mirtį. Netekties atveju vaikas mato kapą, jis liūdi ir galiausiai su tuo susitaiko. O skyrybų atveju yra tik vienas iš šeimoje nebegyvenančių tėvų, kuris vaikui nei gyvas, nei miręs.
- Tačiau, kaip minėjote, yra situacijų, kurios išsprendžiamos tik skyrybomis. Kaip gyventi po jų?
Išsiskyrus labai svarbu gebėti išlaukti. Kartais tenka matyti žmonių, skubančių pulti į kito glėbį, tarsi norinčių įrodyti, kad jie gali susirasti geresnį, puikesnį žmogų negu ankstesnis. Arba atsitinka priešingai – nebedrįsta daugiau įsipareigoti, nes jau kartą nepasisekė.
Išsiskyrę žmonės patiria ir didžiulį visuomenės spaudimą, dėl to neleidžia sau skirti pakankamai laiko atsiradusioms žaizdoms išsigydyti. Aplinka ir žiniasklaida tarsi sako: „Tu negali jaustis blogai, nes skirtis yra lengva, juk daugelis tai daro, tai natūralu.“ Tad patirdamas šį spaudimą bei siekdamas įrodyti, kad jam tikrai viskas gerai, žmogus skuba sukurti naują santuoką, net nepermąstęs savo gyvenimo, neišanalizavęs padarytų klaidų, nepasimokęs iš jų, net neskyręs sau pakankamai laiko pasveikti.
Kaip tik todėl kartojasi tos pačios klaidos, kaip tik todėl skiriamasi antrą, trečią kartą. Sakoma: jeigu rengiesi tuoktis antrą kartą ir negali ramiai kalbėti apie savo pirmąją santuoką, vadinasi, emociškai dar nesi pasirengęs kurti naujos šeimos. Suvokti save labai padeda Lietuvoje veikiančios išsiskyrusių šeimų sielovados grupės, kuriose dalijamasi skausminga patirtimi, išsikalbama, analizuojama, ką pavyko suprasti ir kaip galiausiai kiekvienas jaučiasi. Pasimokyti iš savo skausmingos patirties labai svarbu.
- Kokios sutuoktinių daromos klaidos labiausiai silpnina šeimą?
Sutuoktiniai matosi ir būna kartu per retai. Šeima negali egzistuoti susitikdama tik kartą ar du per savaitę. Tokia šeima yra silpna, ir kuo silpnesni tarpusavio ryšiai, tuo daugiau pavojų. Pirmiausia sutuoktiniai turi stiprinti tarpusavio ryšius.
Pasibaigus įsimylėjimo tarpsniui ir prasidėjus kitam – šeimos kūrimo, itin svarbus tampa šeimai skirtas laikas: pasikalbėti, spręsti iškilusias problemas, aptarti rūpimus klausimus, tiesiog kartu pabūti. Deja, nedaugelis suvokia, ką reiškia būti kartu. Sėdėti prie televizoriaus ir tylėti – tai ne buvimas kartu, tai kaimynų ryšys. Arba būti vienoje patalpoje, bet net nebendrauti.
Tikrasis buvimas ateina per bendrystės jausmo ugdymą, dalijimąsi tarpusavyje viskuo: mintimis, vertybėmis, pastebėjimais, patirtimi, žiniomis, jausmais, darbu, galiausiai ir savo kūnu santuokoje. Didžiausia problema ta, kad žmonės kurti pradeda ne nuo to galo. Ypač tai būdinga jaunimui.
Seksualinis ryšys gali būti labai gilus ir tarnauti meilei, bet jis gali būti ir labai paviršinis. Daugelis iki santuokos dalijasi tik savo kūnu, tačiau nesidalija nei mintimis, nei idėjomis, nei jausmais. O kadangi nesikalba, vieną dieną tiesiog atsibosta vienas kitam. Šeimoje vertybės iš tiesų vaidina didžiulį vaidmenį. Tad šiuo metu įsigalėjusį vartotojišką požiūrį į žmogų bei tikrųjų vertybių nykimą taip pat galima įvardyti kaip vieną skyrybų priežasčių.
Stresas šeimoje, įtampa, bendravimo sunkumai – visa tai rodo krizinę situaciją, tad sutuoktiniai, vengdami ją spręsti, taip pat silpnina šeimą. Stipri šeima – ne ta, kuri neturi problemų, beje, tokių nėra, bet ta, kuri pastebi problemą, ją įvardija, bando pati išspręsti, o jeigu nepavyksta – ieško pagalbos. Štai kas yra stipri šeima.
- Tarkime, šeima išgyvena krizę, o sutuoktiniai vien savo jėgomis nesugeba jos išspręsti. Kur jie galėtų ieškoti taip reikiamos pagalbos?
Galima pradėti nuo psichologų, psichoterapeutų, šeimos institutų, šeimos centrų, taip pat – sunkumus jau įveikusių ir savo patirtimi besidalijančių šeimų. Kai jų problemose žmonės atpažįsta savąsias ir pamato, kad jos vis dėlto yra išsprendžiamos, atsiranda daugiau jėgų kovoti, tikėjimo gražia ateitimi. Kartą teko sutikti piršlius, kurie nuolat palaiko ryšį su jų supirštomis poromis.
Kaip pasakojo, jeigu jaučia, kad jaunųjų santuoka ima šlyti, kviečia pasikalbėti ir iškilusius sunkumus bandyti spręsti kartu. Tačiau tai reikia mokėti daryti. Lietuvoje itin dažni kitokie metodai: tėvai dar labiau pabrėžia, kad žentas blogas ar marti netikusi, ir tik ragina skirtis. Tikra pagalba turi būti išmintinga ir geranoriška.
- Tai kas yra ta meilė šeimoje?
Rožiniai jaunavedžių akiniai greitai dingsta. Tikroji meilė veikiau yra veiksmas, ne jausmas, ir neturi nieko bendra su romantišku lakštingalų čiulbėjimu. Jeigu žmonės tikrai mokėtų mylėti, niekada nesiskirtų. Tačiau žmonės dažnai negeba mylėti, ir visai ne todėl, kad būtų blogi iš prigimties, tiesiog dauguma jų nėra patyrę meilės.
Tikrai mylintis žmogus nesako: aš negaliu be tavęs gyventi. Jis tik klausia: ar aš esu tas, su kuriuo tau gera? Tai viso gyvenimo darbas, kurį ne visada pavyksta išmokti. Taip pat svarbu suvokti, kad šeima ir santuoka nėra ir negali būti terapinė institucija. Tai nėra būdas pabėgti nuo baimės likti netekėjusiai ar nevedusiam. Jeigu jautiesi blogai su savimi, jeigu tau trūksta kito žmogaus – vadinasi, dar nesi brandi asmenybė, pasirengusi kurti šeimą.