„Vaikai yra mano didžioji gyvenimo motyvacija ir įkvėpimas, jie mane verčia veikti efektyviai. Baisu pagalvoti, kiek būčiau veltui laiko iššvaisčius, jei ne mano septintukas“, – sako septynių vaikų mama Sabina Daukantaitė.
– Skundžiamasi, kad šiuolaikiniai vaikai iki ausų yra panirę į išmaniąsias technologijas ir esą jiems daugiau nieko nereikia. Tačiau gal dažnai pamirštamas vis skubančių ar perdėm viską kontroliuoti siekiančių tėvų „indėlis“? Pavyksta jums rasti aukso vidurį auklėjant savo vaikus?
– Jo tenka ieškoti nuolat. Vaikams augant metodai, kurie padėjo vakar išspręsti problemą, nebūtinai suveiks šiandien. Tad motinystė visų pirma man yra sąmoningas augimas drauge su vaikais. Sutinku, kad kontrolė yra vienas veiksmingiausių būdų, kaip išvengti nepageidaujamų dalykų, tačiau rizikų šiandieniame gyvenime yra begalė. Todėl vaikai privalo po truputį mokytis patys ieškoti gerų išeičių. Žinoma, klaidų jie neišvengs, bet tai jau bus jų patirtis.
Taigi stengiuosi vaikams augant atleisti besąlygiškos kontrolės vadeles. Juk jie netaps suaugę per aštuoniolikto gimtadienio šventę! Branda ateina po truputį, per įvairiausias gyvenimo patirtis. O kompiuteriai ir telefonai manęs labai negąsdina, juk ir mūsų santykis su technologijomis šiais laikais yra žymiai aktyvesnis nei prieš dvidešimt metų. Baisiau yra susvetimėjimas, kai žmonės tarpusavyje labiau moka bendrauti virtualiai nei gyvai. Kai bijo žiūrėti į akis ir prisiimti atsakomybę bendradarbiaujant, kai nesugeba pajusti bendravimo džiaugsmo. Tačiau mūsų šeimoje, tikiuosi, to išvengsime, nes akivaizdaus kontakto ir bendrų reikalų yra tiek daug…
– Tariantis dėl interviu užsiminėte, kad nesate iš tų mamų, kurios daug dėmesio kreipia į fizinę vaikų sveikatą. Gera emocinė būsena – tikrasis vaistas nuo visų ligų?
– Dabar madinga sureikšminti kiekvieną į burną dedamą kąsnį. Tačiau taip dažnai pamirštame galvą! Aplink daug nerimo, įtampos, viską perduodame vienas kitam ir savo vaikams. Maži žmonės dar nesugeba deramai „ventiliuoti“ visų susikaupusių įspūdžių, emocijų, vėliau jos gali virsti lėtine įtampa ar net liga. Mano viena vyresnė draugė kažkada yra pasakius: „Man nedaug rūpi, ką jie valgo, man svarbiausia žinoti, kad jie gerai jaučiasi“. Dabar ir pati panašiai galvoju. Sveika gyvensena prasideda nuo sveiko emocinio balanso.
– Kaip vieną įrankių šiam balansui palaikyti namuose praktikuojate išsipasakojimą. Jo pagrindu ketinate išleisti ir kūrybiškumą ugdantį žaidimą.
– Man pačiai viena tinkamiausių terapijų yra kalbėjimas ar rašymas. Kurdama tinklaraštį kartu bandau perduoti žinią kitoms moterims, kaip svarbu pažinti save ir kitus, išmokti drąsiai reikštis ir būti savimi. Per sveiką santykį su savimi ir aplinkiniu pasauliu atrandu gyvenimo pilnatvę. Vaikams sukūriau paprastą žaidimą, kurio metu jie atsitiktinius fragmentus jungia į nuoseklią istoriją. Nepaisant to, kad istorija yra sugalvota, vaikai ją kurdami neišvengiamai iškalba jiems aktualias problemas.
– „Nenoriu laužyti vaikų nuo mažens ir versti valgyti, ko nenori“ – vien ši jūsų frazė galėtų pelnyti svajonių mamos titulą. Visgi, įsivaizduoju, maistui elementariai turite skirti daug dėmesio dėl būtinybės pamaitinti gausią šeimyną ir visų norų supaisyti tikrai sudėtinga...
– Nelaužau, tačiau kartais tiesiog paprašau: „suvalgykit, kas paduota“. Turiu įvairių gudrybių, kaip paruošti patiekalą, kuris tiktų visų skoniams. Pavyzdžiui, kartais kepu mažyčius kišus su skirtingais įdarais arba vieną didelį pikantišką pyragą, kurį pabarstau juostomis – tėtei aštriau, man vegetariškai, o vaikams švelniau.
– Esate sakiusi, kad į motinystę žvelgiate kaip į natūralią moters būseną. Tačiau šiandien vis daugiau moterų gimdymą atideda vėlesniam metui arba išvis nusprendžia neturėti vaikų, nes laiko tai auka ar trukdžiu karjerai.
– Kiekvienas žmogus eina savuoju keliu, klysta ir atranda vis naujus dalykus. Mano gyvenimas taip susiklostė, kad nuo ankstyvos jaunystės jau turėjau vaikų ir kitaip net neįsivaizduoju. Neslėpsiu – pasvajoju ir apie egzotiškas keliones tik dviese su vyru, ir apie vakarą, kai niekas nezyzia ir nelipa ant kelių. Bet juk aš tokia ne vienintelė, mums visiems kartais atrodo, kad gerai yra ten, kur manęs nėra.
Be to, vaikai yra mano didžioji gyvenimo motyvacija ir įkvėpimas, jie mane verčia veikti efektyviai. Baisu pagalvoti, kiek būčiau veltui laiko iššvaisčius, jei ne mano septintukas. Kiekviena minutė, kurią praleidžiu ne su šeima, yra suskaičiuota. Vaikai mane pavertė tikslo žmogumi.
– Galbūt vaikų nesiryžtama susilaukti ir dėl „nedraugiško“ valstybės požiūrio į šeimas?
– Moterys nori gimdyti saugioje aplinkoje. Tam, be abejo, įtakos turi ir valstybės požiūris. Visgi manau, kad labiausiai esame pasirengę priimti naują žmogų į pasaulį tuomet, kai gerai jaučiamės poroje. Tėtis ir mama yra tas visatos centras, aplink kurį sukasi šeimos reikalai ir vaikai. Todėl jokie pasaulio socialiniai darbuotojai gimstamumo nepadidins. Norėčiau, kad Lietuva būtų labiau draugiška šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei.
– Turite Tarptautinės vaikų gynimo dienos tradicijų?
– Tą dieną pataikaujame norams – leidžiame į orą balionus, kepame picą arba einame drauge į kiną. Šiemet ruošime lagaminą gerų daiktų ir žaislų globojamiems vaikučiams. Noriu, kad vaikai mokytųsi ne tik imti, bet ir dalintis. Apskritai man birželio pirmoji – tai pagarbos ir dėmesio vaikams, kaip jaunai ateities kartai, diena. Apsikrovę kasdieniais rūpesčiais ir skubėdami dažnai neturime laiko stabtelti ir atkreipti dėmesį, koks grožis yra mūsų vaikai! Kokia milžiniška jėga juose slypi, kokie jie unikalūs, įdomūs, tyri ir atviri pasauliui. Mums yra daug ko pasimokyti iš jų. Man atrodo, kad įvaizdžio klestėjimo laikais vaikiškas naivumas gali mus sugrąžinti prie žmogiškumo ir nuoširdumo ištakų.