Laukti, kol gyvūnas mirs natūralia mirtimi, gali būti kankinanti patirtis tiek gyvūnui, tiek šeimininkams
Susidūrus su gyvūno sveikatos pablogėjimu kyla dilema, ar laukti, kol gyvūnas išseks tiek, jog mirs natūralia mirtimi, ar padėti jam ir nutraukti skausmą. Esame linkę idealizuoti natūralią mirtį ir tikėtis, jog gyvūnas išeis ramiai, be kančios. Tačiau natūrali mirtis nėra prognozuojama, tad ji gali būti ne tik rami, bet ir užsitęsusi bei skausminga.
Matant silpstantį gyvūną sunku pripažinti sau, kad slaugomas gyvūnas tampa našta. Kartais šeimininkai tikisi po nakties rasti mirusį augintinį, jog nebereikėtų matyti jo skausmo. Tuo pat metu šeimininkai nenori nutraukti gyvūno kančios galvodami, kad tai savanaudiška. Tarytum amoralu pasirūpinti savimi, matant neišvengiamą gyvūno mirtį. Todėl daugelis pasirenka toliau slaugyti besikankinantį gyvūną ir atitolinti eutanaziją.
Priimti sprendimą gali padėti gyvūno skausmo ir kančios vertinimas
Gyvūno būsenos stebėjimas gali padėti objektyvizuoti, tai, kas atrodo neapibrėžta – gyvūno gyvenimo kokybę. Drebėjimas, sunkumas atsistoti, surasti patogią poziciją poilsiui, inkštimas, gulėjimas ar sėdėjimas gyvūnui neįprastu būdu, sumažėjęs susidomėjimas aplinka bei jam svarbiu žmogumi – ženklai, kurie rodo, kad gyvūnas patiria skausmą.
Naudinga sudaryti sąrašą veiklų, kurias gyvūnas įprastai mėgdavo veikti: žaisti, pasitikti šeimininką jam grįžus, mėgautis paglostymu ar pakasymu. Stebint, kaip gyvūnas elgiasi kasdien bei žymint jo reakcijas į mėgstamas veiklas, galima sekti jo gyveno kokybės eigą. Kiekvienas gyvūnas skausmą jaučia ir reiškia skirtingai, tad ženklai gali kiekvienu atveju skirtis.
Gyvūno gydymas gali būti per brangus
Kartais tenka priimti eutanazijos sprendimą net ir tuomet, kai gyvūnas gali būti pagydytas, pavyzdžiui, kai augintinio gydymas tampa per brangus. Pinigų stygius pakankamai dažna nenatūralios gyvūno mirties priežastis, ypač esant nestabiliai ekonominiai situacijai šalyje, tam net taikomas ekonominės eutanazijos terminas. Įprastai tai situacijos, kai gyvūnui reikalinga skubi operacija, galinti išgelbėti jo gyvybę, tačiau kainuojanti daugiau nei šeimininkas gali sumokėti.
Šeimininkai įprastai dalinasi kaustančiu bejėgiškumo jausmu, kai negali pasirinkti gyvūno gydymo nes šis per brangus. Tokiais atvejais gyvūno eutanazija atrodo, kaip artimo draugo, kuris galėjo būti išgelbėtas, nužudymas. Nemažiau apsunkina ir tai, kad šeimininkams sunku sulaukti palaikymo iš artimųjų. Viena vertus šeimininkai susiduria su replikomis, jog tai tik gyvūnas ir nėra ko liūdėti, visuomet gali globoti kitą, sveiką gyvūną. Kitą vertus girdėti priekaištai: „jeigu gyvūnas buvo toks brangus, būdų rasti reikalingą sumą neturėjo būti problema“.
Kaip pasiruošti eutanazijai?
Net ir priėmus eutanazijos sprendimą, šeimininkai dalinasi, kad palengvėjimas neateina. Įprastai sunku nuspręsti, ar likti eutanazijos akimirkoje su gyvūnu, ar ne. Manoma, kad veterinaro kabinete nenatūraliai mirštančio gyvūno matymas paliks gilų kaltės jausmą bei mintis, jog nužudėme augintinį. Kitą vertus, paliekant gyvūną vieną, pergyvenama, jog jis neramiai ieškos apsaugoti galinčio šeimininko.
Priimti sprendimą įprastai padeda pokalbis su veterinaru, kuris gali papasakoti apie eutanazijos procedūrą. Įprastai šeimininkai dalinasi, jog eutanazijos akimirka primena gyvūno kančios pabaigą bei tampa atsisveikinimo momentu, kuris leidžia padėkoti gyvūnui už skirtą laiką bei išsakyti susikaupusius jausmus.
Tiesa, net ruošiantis atsisveikinimui su gyvūnu nėra galimybės apsisaugoti nuo savigraužos ir abejonės, ar viską padarėme vardan gyvūno. Netektis skatina vis pergalvoti savo veiksmus, kurti naujus scenarijus, kurie būtų išgelbėję augintinio gyvybę bei mus nuo praradimo. Tiesa, šiandien žinome daugiau nei žinojome vakar, todėl natūralu, kad net ir patys geriausi sprendimai mums nebuvo žinomi, kai jų reikėjo. Nepaisant to, nėra abejonės, kad praeityje priimti sprendimai buvo atlikti iš gilaus rūpesčio ir noro apsaugoti brangų augintinį.