Prisižaidė
Su drauge nuėjome į restoraną pietų. Padavėjas pasodino mus prie dviviečio staliuko prie lango. Greta mūsų sėdėjo keturių asmenų šeima – tėvai ir du ikimokyklinio amžiaus vaikai. Šeima jau laukė savo užsakymo. Kad laikas neprailgtų, o vaikai ramiai sėdėtų savo vietose, tėvai sumanė puikų laiko praleidimo būdą – žaisti ramius žodinius žaidimus. Dar pamąstėme, kokie šaunūs tėvai: kad vaikai neįsisiautėtų ir netrikdytų kitų ramybės, tėvai jiems sugalvoja smagios ir prasmingos veiklos. Jų tuo metu žaidžiamo žaidimo esmė buvo tokia: vienas iš šeimos narių žiopčiodamas bando kuo aiškiau artikuliuoti kokį nors sugalvotą žodį, o kiti šeimos nariai mėgina jį atspėti.
Taip žaisdama šeimynėlė apsuko jau keletą ratų, vaikai ėmė muistytis. Tėvai nepasidavė ir provokavo žaisti toliau. Galiausiai mama savo maždaug šešerių sūnui labai aiškiai „išžiopčiojo“ žodį „telefonas“. Visiems restorano lankytojams (taip, mes visi tapome žaidimo stebėtojais ir teisėjais) buvo aišku, koks žodis buvo pasakytas.
Vaikas kurį laiką pamąstė ir išsišiepęs suriko: „b*b*s!“. Mūsų akys išsiplėtė. Mama išraudo, kažką nervingai tarstelėjo ir dar kartą artikuliuotai žiopčiojo „te-le-fo-nas“. Vaikas, visai įsismaginęs nuo gauto dėmesio: „Na tai taip – b*b*s!“. Mama staigiai griebė berniuką už rankos ir prisitempusi prie pat savęs ėmė kažką grėsmingai šnabždėti. Iškart po to ant šeimos staliuko buvo pristatytas maistas, nustūmęs tą nelemtą incidentą į antrą planą. Visa ši situacija buvo labai juokinga. – Ugnius
Jis ar ji?
Supau dukrą sūpynėse, kai prie mūsų priėjo ilgaplaukis vyras, norėdamas sužinoti, kaip patogiau nuvykti į stotį. Pradėjau vardinti ta kryptimi važiuojančius troleibusus, mosikuoti rankomis, rodydama važiavimo kryptį ir stotelės lokaciją. Staiga išgirstu: „Mama, o tau ši moteris neatrodo keista?“. Mėginau apsimesti, kad neišgirdau, suveblenau po nosimi, stipriau išsupau dukrą ir tęsiau pasakojimą ilgaplaukiui. Kai dukra antrą kartą pakartojo savo klausimą, vyras nusijuokė, padėkojo man, pamojo dukrai ir nuėjo link stotelės. O aš, visa išraudusi, likau aiškinti mažajai, kaip negalima vadovautis stereotipais. – Rasa
Palinkėkime vieni kitiems ramybės
Į užsakytas mišias atvažiavome visa šeima: aš, žmona, keturmetė dukra ir trijų mėnesių sūnus. Vežimą su miegančiu sūnumi pastatėme bažnyčios kampe, o patys atsisėdome ant suolo netoliese. Kunigas ėmė kalbėti. Skambus balsas aidėjo per visą bažnyčią. Kunigui vis labiau įsikarščiuojant emocingo pamokslo metu, jo balsas vis stiprėjo ir stiprėjo, kol galiausiai mūsų dukra pašoko ir suriko: „Ei, ramiau, mano brolis miega!“. Kunigas suprunkštė, o visi susirinkusieji į bažnyčią ėmė juoktis. – Arūnas
Pagarba golfo gerbėjui
Su vyru ir penkiamečiu sūnumi dalyvavome mano dėdės laidotuvėse. Jis buvo aistringas golfo mėgėjas, todėl jo žmona, mano teta, sugalvojo, kad būtų gražu, jei kiekvienas laidotuvių dalyvis vietoje žemės saujos ar gėlės į duobę mestų golfo kamuoliuką. Atėjus mūsų eilei, sūnus sugniaužė kamuoliuką delne, išsuko ir taip sviedė jį į karstą, kad šis garsiai kaukštelėjo ir neabejotinai paliko žymę. Mums pasidarė taip nemalonu ir gėda. Smarkiai timptelėjau sūnų į vietą ir jau ruošiausi moralizuoti, kai vyras prisilenkė ir sušnabždėjo: „Įsivaizduok, jei dėdė būtų boulingo mėgėjas“. – Angela iš Ispanijos
Jei yra – tai naudokis
Drauge su visa šeima pirmą kartą atvykome į didelį baldų ir namų įrangos prekybos centrą. Mes su vyru atidžiai apžiūrinėjome demonstracinius kambarius, vaikai (3 m. ir 5 m. berniukai) taip pat smalsiai viską tyrinėjo, landžiojo tarp pertvarų, tyrinėjo daiktus, mėgino baldus. Pramogai pasibaigus, sulipus į mašiną ir judant link namų, paaiškėjo, kad vienas iš vaikų apsilankė tualete. Su vyru klausėme, kokiame dar tualete? Prie prekybcentrio restorano ir prie kasų esančius tualetus visi aplenkėme, nes norinčiųjų užsukti nebuvo. Tad kokiame dar tualete apsilankė mūsų sūnus? Ir kas visa tai matė? Ir ką pamanė apie vaiko tėvus? Manęs vos neištiko isterijos priepuolis. Nežinau, ar dar kada grįšime į šį prekybcentrį. O savo sūnus nuo šiol stebiu akyliau nei bet kada. – Inga
Demaskuotas senelis
Keturmetė dukra labai laukė Kalėdų. Kartu parašėme laišką Kalėdų seneliui, kuriame ji paprašė parduotuvėje matyto lėlių namelio, užklijavome voką ir padėjome po eglute. Po poros dienų dukters darželyje vyko Kalėdų šventė. Jos metu užsakytas Kalėdų senelis dalijo visų tėvų sutartas vienodas dovanas – minkštus žaisliukus. Kai dukra išpakavo Kalėdų senelio įteiktą dovaną, jos veidas persimainė. Ji tarsi sustingo ir netrukus ėmė šaukti: „Jis netikras! Čia apsimetėlis Kalėdų senelis!“.
Salė pašėlo. Kai kurie vaikai išsigando, pradėjo verkti, kiti ėmė šaukti kartu su mano dukra. Tarp tėvų kilo chaosas. Pribėgusi čiupau dukrą ir paprašiau tuoj pat nurimti. Ji tik rėkė: „Jis netikras, aš jums sakau! Tikrasis man atneš lėlių namą!“. Dukrą teko išnešti iš salės, nedalyvavome net šventėje grupėje. Nuo to laiko kasmet per kalėdinę darželio šventę tvyro įtampa, o aš vaikui primenu, kad svajonių dovanas Kalėdų senelis pristato ne į darželį, o į namus Kalėdų rytą. – Jurga