Šiuo metu gyvenu su draugu, nusipirkom butą, tėvas paskolino pinigų įnašui, todėl dabar sako, kad tėvas mane nusipirko, tarsi būčiau kažkoks daiktas. Ir tai mane labai skaudina. Mano draugo ji beveik nepažįsta, tačiau prieš jį nusistačius. Ką bedaryčiau jai netinka, jei ką duoda ar padaro, būtinai prikiša.
Visada skambina arba, kai pas juos nuvažiuoju, man sako, koks tėvas blogas, kad elgiasi taip ar anaip.. Tarsi aš pasirinkau tėvą ar lėmiau tai, kad jie susituokę, kad jie nesugyvena.
Turiu brolį, jis pas tėvus būna retai ir į jų santykius nekreipia dėmesio. Šiuo metu jis užsienyje, tačiau net būdamas Lietuvoje gyvena savo gyvenimą. O aš visada turiu išklausyt apie jų santykius ir, jei ką prieš pasakau, būnu apkaltinta, kad ginu tėvą ir pan. Ir taip visą gyvenimą.
Kaip su drauge ar mama sunku bendrauti, jai neįdomu, kaip aš jaučiuosi, kaip man sekasi, o jei ką pradedu pasakot, tuoj arba pašiepia, arba nutraukia kalbą ir pradeda pasakot apie tai, kaip tėvas kažką padarė kitaip. Dažniausiai susipykstam. Jai labiau rūpi kiti žmonės, kas ką mano, atrodo kad rėksmais ir pykčiais su tėvu ne save apjuokia prieš kitus, o mano, kad juoksis iš jo. Pagal ją, jeigu ji “neša šiukšles iš namų” tai gerai, turi visi stebėtis ir žinoti, kas vyksta šeimoje.
Žodžiu, aš jaučiuosi dėl visko kalta, labai išgyvenu dėl mūsų pykčių, labai norėčiau su ja sutarti, kaip kitos sutaria su mamom, kad nekaltintų dėl visko manęs. Kartais pagalvoju, kad geriau būtų, jei manęs šiame pasaulyje nebūtų. Gal tada nebūtų ko kaltinti, ir viskas būtų kitaip. Netgi kartais pamąstau, kad esu prakeikta, ir tai jau yra nuo gimimo.
Pagarbiai,
Viktorija (vardas pakeistas)
Atsako Linga Švanienė, integralinio neuroprogramavimo psichoterapeutė:
Labas Viktorija, įsivaizduoju, kaip tau pikta ir apmaudu, kai turi klausytis nesibaigiančių mamos kaltinimų tėvui ir skaudžių puolimų ant tavęs pačios. Ir tuo pačiu supranti, kad mamai nerūpi, kaip tu gyveni, kaip jautiesi. Matau, kad nuoskaudų tavyje prisikaupė tiek, kad tau net sunku mama vadinti mama. Šį žodį jos atžvilgiu ganėtinai ilgame laiške pavartojai tik vieną kartą.
Vargu ar bus lengviau, sužinojus, kad ne tavo vienos santykiai su mama išlieka karo stovyje ilgus ilgus metus, dažnai net iki mamos mirties (ar net ilgiau). Tu jau žinai, kad tau netapo lengviau, išėjus gyventi į atskirą butą, susiradus draugą. Kaltinimų tau buvo tiek daug, kad net iš tiesų ėmei jaustis kalta. Įsivaizduoju, kaip tau dėl to skaudu, kad net kilo mintys, jog esi prakeikta.
Viktorija, tikiu, kad atlaikyti pastovius kaltinimus ir gyventi su primesta tau kalte gali būti taip sunku, kad gyvenimas darosi nebemielas. Man neramu, kad tavo žodžiai apie tai, jog geriau tavęs nebūtų, gali reikšti, jog pagalvoji apie savižudybę. Tačiau kartu matau ir tavo norą gyventi, nes pasakoji apie savo bėdas, ieškai būdų, kaip galėtum gyventi be pykčių, nori išvengti kaltinimų, geriau sutarti su mama.
Žinau, Viktorija, kad pripažinsi, jog ne visų žmonių tariamus žodžius tu priimi vienodai. Vargu, ar kreiptum dėmesį į asmens, kuriam nejauti pagarbos, replikas tavo atžvilgiu. Gal tik praskrendančių pro šalį žodžių šešėliai akimirkai aptemdo tavo nuotaiką. Tačiau tik akimirkai. Kai tuo tarpu mamos žodžiai ne tik pataiko į tavo širdį, ne tik skaudžiai žeidžia, bet ir įstringa akmenimis, sunkiu svoriu užguldami tavo gyvenimą. Tai rodo, vaizdžiai tariant, kad tavo psichikoje yra dalis, gaudanti mamos kaltinimus ir juos konservuojanti tavyje.
Suprantu, kad tėvų kivirčus tau tekdavo išgyventi nuo pat vaikystės. Mažas vaikas neturi tiek patirties, kad suprastų, jog mama gali būti neteisi. Tad maža mergaitė Viktutė ir priėmė visą kaltę dėl šeimoje įsižiebiančių pykčių sau. Ilgainiui susiformavo psichikos dalis (psichoterapijos terminu – sąmoningas sąmonės vienetas), kuri kas kart reaguoja, išgirdusi griežtą mamos balsą. Beje, Viktorija, nenustebčiau sužinojusi, kad tavyje sukyla kaltės jausmas ne tik dėl mamos, bet ir kitose situacijose, kuriose žmonės pyksta(si).
Ar įmanoma pakeisti vaikystėje susiformavusias psichikos dalis, kurios jau suaugusį žmogų verčia elgtis ir jaustis tam tikrose situacijose bejėgiu vaiku? Atsakymas: „Taip!” Šiuolaikinė psichoterapija turi daugybę būdų, kaip tai padaryti. Išvardinsiu keletą psichotechnikų pavadinimų, kurie patys raiškiai kalba, su kuo dirbama: „Priklausomybės nuo tėvų likvidavimas“, „Trauminių vaikystės incidentų neutralizavimas“, „Naujas gimimas“, „Stebuklingi tėvai“, „Atleidimas tėčiui ir mamai, jų priėmimas“.
Šių ir kitų psichotechnikų pagalba psichikai įrodoma, kad ankstesnis reagavimo būdas nebėra reikalingas, o taip pat sukuriami nauji reagavimo į grubius žodžius bei kaltinimus būdai. Viso to viename straipsnyje aprašyti neįmanoma, tad kviečiu kreiptis į psichoterapeutą. Pilnai tikėtina, kad po psichoterapijos tu sugebėsi išlikti rami, girdėdama mamos kaltinimus, nes ne tik žinosi, bet ir jausi, kad taip mama išreiškia nepasitenkinimą savo gyvenimu, dėl kurio tu esi nekalta. Ir pasitikėdama savimi galėsi kurti savo gyvenimą tokį, kokio nori tu pati. To ir linkiu!
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!