Nugyvenau gan ilgą gyvenimą. Pasas mena ne vieną dešimtmetį... Ir visada man atrodė, jog gyvenimas beprasmis. Neįvertinau savo laimės: nei tai, kad niekada nesirgau, neteko gulėti ligoninėje, nei tai, kad mane supa mane mylintys žmonės, nei tai, kad turiu namus, į kuriuos gera sugrįžti, nei tai, kad pamačiau nemažai pasaulio... Viskas man atrodė savaime suprantami dalykai. Iki tol, kol vieną dieną visko netekau...
Dėl visko būtų galima kaltinti tik alkoholį, bet iš tikrųjų buvau kaltas aš pats... Praradau darbą, mane paliko žmona, o su ja liko ir mudviejų vaikai, turėjau išsikraustyti iš bendrų namų. Ėmiau išgėrinėti dar daugiau. Būdavo tokių daugiadienių, kad kartais pamiršdavau net savo vardą. Tai tesėsi ilgą laiko tarpą. Kol priėjau bedugnę...
Vieną dieną atsibudau reanimacijoje, prijungtas prie visokiausių vamzdelių, aparatūros. Aplinkui zujo medicinos personalas. Buvau sąmoningas, nors atsikelti iš lovos nepajėgiau, o mano gyvybę palaikė aparatai. Mačiau, kaip šalia kasdien miršta žmonės... Juos išveždavo vieną po kito.
Mane tai labai sukrėtė. Juk aš galėjau būti sekantis. Supratau, kad turiu kovoti. Ligoninėje praleidau beveik puse metų. Tą pačią dieną, kai tik iš ten išėjau, nuskubėjau tiesiai į bažnyčią. Niekada nebuvau pamaldus, tačiau tąkart norėjau apsivalyti sąžinę. Atsiprašiau Dievo už viską. Norėjau būti sąžiningas sau.
Po to iškart nuvažiavau pas buvusią žmoną ir vaikus – nesitikėjau jų atleidimo. Buvau beprotiškai juos įskaudinęs. Tačiau jie man atleido ir palinkėjo sėkmės. Tuomet per artimiausias dienas aplankiau visus žmones, draugus, kuriuos buvau įskaudinęs. Ne visi mane norėjo matyti, tačiau kiti su džiaugsmu priėmė mano atgailą, norą pasikeisti.
Štai jau bus metai ir trys mėnesiai, kaip esu švarus. Nors vis dar jaučiasi buvusios ligos pasekmės, tačiau džiaugiuosi, jog galiu laisvai judėti, man nereikia būti ligoninėje. Džiaugiuosi, jog turiu kambarėlį, kuriame gyvenu. Nors jis ir mažas, bet jis mano.
Džiaugiuosi, jog likimas neužpyko ant manęs ir dar kartą atsiuntė nuostabią moterį į mano gyvenimą. Kiekvieną nugyventą dieną vertinu kaip didžiausią dovaną. Kiekviena diena, kiekviena akimirka praleista su brangiais žmonėmis, kiekviena minutė, kai turime galimybę grožėtis nuostabiais dalykais – tai ir yra gyvenimo stebuklas.
Nekartokite mano klaidos, vertinkite tai, ką turite. Vieną dieną galite viso to netekti. O tada jau neaišku, ar pasiseks kaip ir man dar kartą ištraukti sėkmingą gyvenimo loterijos bilietą. Jūsų gyvenimas – jūsų stebuklas, kurį kuriate tik jūs patys.
E.S.
---------
Dėkojame skaitytojui už atsiųstą istoriją. Kviečiame ir Jus dalyvauti konkurse „Mano gyvenimo stebuklas“ ir laimėti puikių prizų.