Aš jau pradėjau kaupti vaistu ir žiurknuodžių atsargas, manau, tai bus lengviausias būdas baigti visa tai...
Niekada gyvenime neturėjau pasitikėjimo savimi. Užaugau geriančio tėvo ir šaukiančios motinos šeimoje. Aš dar ir dabar negaliu pakęsti, kai kas nors rėkia ant manęs, aš iškart pravirkstu ir suprantu, kokia nevykėlė aš esu ir tada prasideda visos mintys apie savižudybę.
Aš beveik neprisimenu nieko iki 12 klases, tik motinos šauksmus. Sesė pasakojo, kaip motina daužydavo indus, degindavo rūbus svetainėje ir šokdavo ant tėvo su peiliu... Gal ir gerai, kad to neprisimenu, bet tada kodėl to pasitikėjimo nėra???
Prie visos šios istorijos prisideda ir tai, kad esu vieniša, neturiu ir neturėjau vaikino. Taip, aš niekada neturėjau vaikino, niekada nepatyriau pirmo bučinio nei apkabinimo. O taip norisi turėt mylimą vyrą šalia. Net neįsivaizduojate, kaip yra sunku tai rašyt... ašaros bėga upeliu.
Bandžiau susirasti per pažinčių skelbimus, bet nepavyko, tiesiog nerandu apie ką kalbėti ir taip nesu labai iškalbi. Realybėje man susirasti kažką yra tikrai be šansų.
Kai buvau 5 klasėje, buvau labai labai labai stora. Dabar esu numetus daug svorio, esu M dydžio, bet vis tiek galvoju, kad esu stora ir visi mato mano lašinius.
Iš motinos pusės niekada negavau mergaitiškų patarimų, o sesė pastoviai tyčiojasi, tai aš nemanau, kad esu pakankamai graži kam nors. Aš visą laiką manau, kad visi yra už mane geresni ir jei aš pasitraukčiau iš gyvenimo, tikrai niekas manęs nepasigestų. Tik džiaugtųsi sesuo dėl palikto namo ir pinigų, nes jau privertė palikimą jai parašyt.
Tėvui kažin ar rūpėtų, nes po motinos mirties su visom miesto bobom miegot pradėjo....
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI NĖRA PASITIKĖJIMO IR NESINORI GYVENTI
Aš atsakysiu į jūsų laišką tik jei pažadėsite, kad jūs pirmiausiai pagalvosite apie kelis žmones, kurie, jūsų nuomone, yra gyvenime jums padėję. Tuos, kuriems galite padėkoti - tegul už kokias nors seniai padarytas jums paslaugas. Kodėl?
Todėl, kad turėdama gerą darbą ir nuosavus namus Anglijoje jūs nenorite gyventi. O tai reiškia - nejaučiate gyvenimui dėkingumo. Jums atrodo, kad tai siejasi su menku pasitikėjimu savimi. Pažiūrėkime, kodėl taip išėjo.
Jūs rašote, kad pasitraukus iš gyvenimo niekas jūsų nepasigestų. Manau, kad šis sakinys reiškia „norėčiau, kad manęs kas pasigestų, tuomet būtų verta gyventi“. Taigi iš esmės jūs kalbate apie savo troškimą kam nors rūpėti.
Jūsų poreikis būti mylimai ir priklausyti kažkam kitam yra nepatenkintas. Mums neužtenka namų ir pinigų, kad jaustumėme, jog gyventi verta. Mes negalime būti laimingi jausdamiesi, kad niekam nesame reikalingi. Tuomet, mūsų akimis, gyvenimas neturi prasmės.
Manau, kad pasitikėjimas savimi jūsų atveju ateitų tuomet, kai jūs įsitikintumėte, jog pasaulyje yra širdis, kurioje jūs gyvenate. Yra akys, kurios jus mato. Yra ausys, kurios girdi jus. Dažniausiai mūsų gyvenimo pradžioje tokia širdimi, akimis ir ausimis būna mūsų motina. Jūsų atveju situacija buvo komplikuota: motina „daužydavo indus, degindavo rūbus svetainėje ir šokdavo ant tėvo su peiliu“.
Tuo metu jūs pradėjote jausti, kad egzistuojate tik savo pačios galvoje. Jūs ėmėte jaustis labai vieniša. Ir tai visai natūralu: kaip kitaip jūs galėjote jaustis būdama vaiku? Tačiau vėliau jūs nutarėte, kad pasaulyje ir negali būti tokio žmogaus. Ir tame buvo tik dalis tiesos. Tačiau ne visa tiesa.
Jūs tiesiog išleidote iš akių, kad NIEKAS NEGARANTUOJA, KAD MŪSŲ GIMDYTOJAI BESĄLYGIŠKAI MUS MYLĖS. Todėl mes visą gyvenimą taisome šį tėviškos meilės trūkumą. Taisome išeidami už savo šeimos ribų. Jei visa mums reikalinga meilė ateitų iš šeimos, niekas neįsimylėtų ir nesituoktų. Visi liktų amžiams gyventi meilės lopšyje - tėvų šeimoje. Tačiau būtent tai, kad šeimoje mums nėra saldu, mes pradedame meilės paiešką dideliame pasaulyje.
Jūs ne pirmas pasaulyje žmogus, kurio motina negali parodyti, jog užimate svarbią vietą jos širdyje. Nemaža dalis vaikų gimsta prieglaudose, kiti auga geriančių, psichiškai nesveikų, šaltų ir depresyvių motinų ir tėčių namuose.
Nė viena iš šių motinų, nė vienas iš šių tėčių nenorėjo tokiais tapti. Jie patys augo panašiomis sąlygomis, o alkoholizmas bei depresija - duotybės, o ne žmogaus nuodėmė. Gal šios motinos išvis neturėtų gimdyti vaikų? Tačiau kažkokia nematoma jėga padarė taip, kad tokios motinos vis dėlto gimdytų.
Ir iš jų pagimdytų vaikų pakankamai didelė dalis - psichologų paskaičiavimais, apie trečdalis - tampa sėkmingais, daug pasiekusiais žmonėmis. Panašu, kad ir jūsų likimas pasuko būtent šiuo keliu. O galėjo nepasukti. Kam reikia būti už tai dėkingam?
Tik jūs viena galite rasti į tai atsakymą. Kas padėjo jūsų gyvenime nekartoti motinos likimo, o gyventi pasiturinčioje šalyje be vyro alkoholiko? Kaip atsitiko, kad jūs sėkmingai išsprendėte ne tik finansines problemas, bet netgi išpildėte dažnos apkūnios moters svajonę - sulieknėjote? Jūs pasakysite, kad visa tai yra pasiekta jūsų pačios pastangomis. O kodėl tokios pačios kitų moterų pastangos neveda į panašią sėkmę? Nes jūs padarėte tiek daug?
Tikriausiai. Tačiau aš sutiksiu su jumis vėl tik iš dalies. Tam, kad jūs galėtumėte dėti visas šias pastangas, turėjo susiklostyti aibė įvairių laimingų atsitiktinumų. Turėjo reikiamu laiku pasirodyti reikiami asmenys. Ir – taip, jūsų pastangomis - jūs turėjote padaryti teisingus sprendimus. Tačiau kas atsako už tą jūsų sėkmės dalį, kuri nepriklausė nuo jūsų?
Manau, kad jūs negalite tiksliai į tai atsakyti. Pasukusi galvą jūs prisiminsite vieną kitą asmenį, kuriam galite padėkoti už vieną ar kitą jūsų sėkmę. Galų gale, jūs prieisite minties, kad netgi patys baisiausi pasaulyje tėvai dovanoja mums gyvybę. Su viltimi, kad mes gyvensime geriau už juos, kad mums labiau pasiseks, nei jiems patiems.
Ir tuomet lieka mūsų pačių darbas - atsirišti nuo nelabai tinkamų mums tėvų ir nelabai draugiškų mūsų brolių ir seserų. Ir susirasti tuos žmones, kurie mums gerbia ir myli. Ir kuriuos gerbiame bei mylime mes patys.
Jei jūs dar tokio neradote, sugalvokite jį. Įsivaizduokite jį - tą nuostabų mylintį jus asmenį, kuris žiūri į jus su didžiuliu švelnumu ir pasitikėjimu. Taip, tiesiog įsivaizduokite jį dabar. Beje, laimė - tai ir yra jausti tokį asmenį šalia savęs.
Jūs pasakysite, kad tame ir yra visas reikalas! Jūs rašote, kad „aš niekada neturėjau vaikino, niekada nepatyriau pirmo bučinio nei apkabinimo. O taip norisi turėt mylimą vyrą šalia“.
Paklausykite savęs pačios. Tam, kad šalia jūsų būtų mylimas vyras, reikia mylėti. Kai mes ką nors mylime, tas žmogus ir tampa mūsų mylimu žmogumi. Reiškia, visa paslaptis tame, kad jūs KĄ NORS MYLĖTUMĖTE.
Rašote, kad jums trūksta iškalbos, nes nežinote, apie ką su vaikinais kalbėti. Meilei nereikia daug žodžių. Galima mylėti akimis, rankomis, visu kūnu. Galima mylėti tiesiog paskyrus žmogui neįprastai daug dėmesio ir laiko.
Ir kas tuomet atsitiks?
Tuomet atkris svarstymai apie tai, kas čia už ką geresnis. Jūs tiesiog pasijusite sveika savo siela. Ir grįšite į gyvenimą.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.