Prisiminimų ratelis
Šis straipsnis nėra pokštas. Juo nesiekiama pajuokauti. Tai, kas aprašyta, – rimta.
Kai kurie psichologai kartais dirba per daug. Tokiais atvejais jų artimieji su savo namiškiu bendrauja naktį, nes dieną – jo nėra. Jis laksto po konsultacijas, konferencijas, mokymus. Negana to, grįždamas(-a) parsiveda į namus kitų psichologų. Kartu užsidaro virtuvėje, kur jie, nieko neįsileisdami, kalbasi apie vaikus, kurių Jūs nepažįstate, bet kuriems reikia padėti. Jei smalsus vaikas pritykintų prie uždarytų tokios virtuvės durų ir pridėtų prie jų ausį – nustebtų. Keisti žmonės tie psichologai! Žaisdami gyvenimo žaidimą jie rungtyniauja vaikų pusėje. „Jie už mus“, – pamanytų mažylis – „už vaikus!“
Naktimis susirinkę psichologai ne visada dirba. Kartais jie kiek ilsisi, pasikalba apie savo pačių vaikystę. Vėliau tai padeda suprasti kitus vaikus. Šis straipsnis ir buvo pradėtas rašyti tokiame „asmeninių prisiminimų ratelyje“. Su kolegomis ilsėjomės ir šnekučiavomės apie ryškiausius savo prisiminimus iš vaikų darželio. Praėjus gal penkioms minutėms griebiau pieštuką, tuščią popierinį maišelį nuo sausainių ir sunkiai įskaitomu greitraščiu pradėjau konspektuoti. Staiga supratau, kad negaliu leisti šiems prisiminimams pradingti. Jie svarbūs. Kolegos, pamatę, kad rašau, pradėjo pasakoti dar rimčiau. Šiame tekste Jūs perskaitysite 14 ikimokyklinukų nuoskaudų, prievartos pasireiškimo ugdymo įstaigoje pavyzdžių, kuriuos pasakoja juos prisimenantys suaugę žmonės. Ne visi jie dirba su vaikais. Straipsnį vėliau papildžiau kitų profesijų suaugusiųjų žmonių prisiminimais. Iš dalies dėl to, kad norėjau apsaugoti profesinę bendruomenę nuo stigmos – esą „tik psichologai vaikystėje tiek kentėjo“.
Tikriausiai atsiras skaitytojų, kuriems toks tekstas bus kaip žvyras tarp dantų, jie sakys, kad pasakojimus galima nurašyti „tamsiems ir baisiems tarybinės pedagogikos laikams“, o dabar – jau viskas pasikeitė. Gal piktinsis, kad užsipuolame auklėtojus, tačiau tai nėra tiesa. Mokytojus ir auklėtojus aš bei daugelis mano kolegų gerbiame ir jais tikime. Kai kurie iš mūsų nuoširdžiai jais žavimės ir manome, kad jų profesija sunkesnė nei mūsiškės. O dėl laikų – dauguma straipsnio „respondentų“ dar jauni žmonės. Jiems nėra 30 arba jie – ką tik tą skaičių perkopę.
Šitas straipsnis skirtas bendravimo su vaikais profesionalams: pedagogams, auklėtojams, taip pat ir gydytojams (šiek tiek panašių prisiminimų žmonės kartais papasakoja apie ligonines, kuriose jie yra gulėję vaikystėje). Galbūt straipsnis bus vertingas tuo, kad po kiekvieno pateikto prisiminimo, mes galime savęs klausti: ko verta iš šito pasimokyti? Ar mes pajėgūs dirbti su vaikais kitaip, ar turime savyje išradingumo ir stiprybės, kad apsaugotume juos nuo beprasmiškų, atsitiktinių atstūmimo ir pažeminimo potyrių, emocinio bei fizinio smurto ir ryžtingai stiprintume jų savivertę? Tekstas parašytas tiems profesionalams, kurie rūpinasi (o kartais – išgyvena, jaudinasi) dėl to, kaip jiems sekasi dirbti su vaikais, siekia geriau savo auklėtinius suprasti ir tobulėti. Tiems, kurie iš tikrųjų nenori tapti prastais, žalojančiais auklėtojais.
Galime pradėti ir kartu patyrinėti 14 didelių ikimokyklinukų nuoskaudų. Pasakotojų kalbos stilius netaisytas, visi vardai pakeisti, visi pasakotojai sutiko, kad jų prisiminimai patektų į straipsnį ir būtų skelbiami. Štai keli klausimai, kuriuos skatiname pedagogus kelti, kai skaitysite toliau pateiktą žmonių patirtį:
Kokius kasdienės veiklos sunkumus patyrė (jei patyrė) ikimokyklinukas kiekvienu atveju?
Su kokiais vaikų raidos dėsningumais yra susiję šie vaiko sunkumai?
Ar pedagogo elgesį laikote tinkamu?
Kuo jis yra netinkamas? Kurie elgesio elementai rodo smurtą?
Kaip kitaip pedagogas turi pasielgti aprašytoje situacijoje?
14 didžiųjų ikimokyklinukų nuoskaudų
Klausimas, kurį uždaviau respondentams skambėjo taip: „Kada mažas vaikas būna įskaudintas darželyje su juo dirbančio pedagogo? Ar galite atsakymą iliustruoti pavyzdžiu iš savo vaikystės?“