Pernai Lietuvoje buvo sumušta apie 2000 kūdikių ir vaikų. Tai skelbia oficiali statistika. O kiek yra mums nežinomų atvejų? Tėvai juos mušė per galvą, kitas kūno vietas ne tik rankomis, bet ir pagaliais, virvėmis, kitais daiktais. Iš fiziškai vaikus žalojusių tėvų bausmės sulaukė tik pusė. Dažniausia baudžiamoji priemonė – apribotos tėvystės teisės. Kitaip tariant, kurį laiką jie vaikų nemuš. Tėvystės teisių apribojimo laikas baigsis ir vėl suaugęs žmogus galės elgtis su mažaisiais, kaip nori. Kuriems pasiseks, gal neužmuš. Nes tik už tai sodinama į kalėjimą. Bet tiems, kurių kruvinas žaizdas ar mėlynes užpylė žemė, jau nesvarbu, sėdi jo kankintojas, ar ne. O tiems, kurie kumštį arba lazdą vadina auklėjimo priemone, nėra įstatymų. Ar minėta statistika nerodo, kad dalis mūsų visuomenės serga?
Smurtas paveldimas
Mokslininkai, tyrę smegenų cheminių elementų sąveiką, sako, kad žmonės, kurie vaikystėje patyrė fizinę prievartą ar smurtą, patys gali tapti prievartautojais. Gydytojai tyrė serotonino – hormono, kuris reguliuoja impulsų smegenyse dažnumą – kiekį beždžionių smegenyse. Tyrimai parodė, kad beždžionių jauniklių, kurie patiria smurtą ir yra atstumti savo motinos pirmąjį gyvenimo mėnesį, smegenys gamina daug mažiau serotonino. Per mažas jo kiekis siejamas su pasyvumu, depresija ir agresija. Patelės, kurios buvo skriaudžiamos savo motinų, vėliau pačios skriaudė savo jauniklius ir jų smegenyse buvo gaminama 10–20 proc. mažiau serotonino.
Seniai žinoma, kad vaikai, patyrę prievartą ir smurtą vaikystėje, dažniausiai patys tampa smurtaujančiais tėvais. Žiauraus elgesio gali būti išmokstama vaikystėje arba tai susiformuoja dėl hormonų pokyčių.
„Rezultatai rodo, kad nervinė sistema, veikiama vaikystėje patirtų traumų, ir ilgainiui pakitusi smegenų veikla gali būti tėvų smurto prieš vaikus priežastimi“, – komentavo savo tyrimų duomenis Čikagos universiteto mokslininkas Darijus Maestripieris. Moksliniai bandymai atskleidė ir dar vieną nieko gera nežadantį faktą, kad ankstyvoje vaikystėje patiriamas smurtas perduodamas iš kartos į kartą. Telieka guostis tuo, kad gydytojai išdrįs skirti vaistus, kurie padidina serotonino kiekį smegenyse, tuo sumažindami riziką smurtą patyrusiems vaikams vėliau tapti smurtaujančiais tėvais. Tačiau kokį kelią reikės Lietuvai nueiti, kad būtų įrodyta, jog vadinamasis tėvas ar mama su vėzdu rankoje yra ligonis ir jam privaloma skirti serotonino preparatų?
Kas yra smurtas
Didžiausią nerimą kelia tai, kad smurtas prieš vaikus pas mus vertinamas įvairiai: dažniausiai jis smerkiamas, tačiau kartais ši problema ignoruojama. Dauguma suaugusiųjų netiki, kad kiti suaugę žmonės gali skriausti vaikus arba vertina tai, kaip auklėjamąją, vadinasi, būtiną priemonę. Fizinis smurtas, kaip rodo apklausos, yra dažnas daugelyje Lietuvos šeimų. Smurtas – tai veiksmas, kai stipresnysis silpnesniojo atžvilgiu rodo savo pranašumą. Jo formos gali būti įvairios: bet koks fizinis ir emocinis vaiko įskaudinimas, seksualinė prievarta, nesirūpinimas vaiku, galintis sukelti ligą. Be to, vaikas, gyvendamas šeimoje, kurioje nuolat mato smurto veiksmus kitų šeimos narių atžvilgiu (mamos, senelių ar kitų vaikų), tampa nuskriaustu vaiku, t. y. turinčiu tų pačių simptomų, kaip smurtą patyręs vaikas.
Fizinis smurtas – tai veiksmai, kai tyčia žalojamas vaiko kūnas, dažnai tose vietose, kurias slepia drabužiai. Vaikas, kuriuo nesirūpinama, irgi patiria tam tikrą smurto poveikį. Jis yra nuolat alkanas, sulysęs, nešvarus, netinkamai apsirengęs, ligotas. Ir pats nieko negali padaryti, kad padėtis pasikeistų.
Emocinis smurtas – tai toks tėvų arba globėjų elgesys, kuriuo jie stengiasi sunaikinti teigiamą vaiko požiūrį į save. Abejingi vaikui suaugusieji atstumia jį, tyčiojasi, verčia daryti daugiau, nei jis gali, neleidžia bendrauti su kitais vaikais, nors žino, kad tai būtina vaiko vystymuisi, niekada jo nepriglaudžia, neima ant rankų.
Lytinis smurtas – tai fizinio ar emocinio pranašumo naudojimas prieš vaiką, siekiant lytinio pasitenkinimo. Tai – kraujomaiša, prievarta, gundymas, vaikų išnaudojimas pornografijos ir prostitucijos tikslais. Net švelnus išnaudojimas, be fizinės ar žodinės agresijos, yra vaiko teisių pažeidimas ir jo silpnumo išnaudojimas.
Trūksta psichologų
Demokratinėje valstybėje niekada nebus išleistas įstatymas, leidžiantis atlapoti privačių namų duris ir pažvelgti, ar ten vaiką glosto globojanti tėvo ranka, ar jis pririštas prie lovelės ir marinamas badu. Vaiko saugumas namie priklauso nuo tėvų sąmoningumo lygio.
Kas gali apsaugoti vaiką nuo motinos rankomis ant jo kaklo užnertos kilpos? Kartais, labai retais atvejais, tik pats vaikas, ir tik tada, kai jis – jau ne kūdikis. Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės nuomone, šalyje, kurioje smurto statistika jau šiurpina, be to, ji pirmauja jaunų žmonių savižudybių skaičiumi pasaulyje, vaikui turi būti garantuota kvalifikuota ir laiku suteikiama psichologinė pagalba. Pagrindinė priežastis, dėl kurios psichologinė pagalba vaikui ir šeimai yra nepakankama ir sunkiai prieinama – psichologų, ypač turinčių specialių žinių, stygius.
Vidutiniškai vienam specialistui psichologui mūsų šalyje tenka per 2400 vaikų. Atlikus pateiktų duomenų analizę nustatyta, kad globos, ugdymo, švietimo įstaigose trūksta per 960 psichologų etatų. Psichologai jau dirba mokyklose, tačiau jų teikiamos paslaugos būtinos ir ikimokyklinėse įstaigose, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybose, policijoje, teismuose. Ypač sunku rasti psichologinę pagalbą atokesnių kaimų ir miestelių gyventojams. Be to, Lietuvoje dar nėra nei įpročio, nei tradicijų kreiptis pagalbos į psichologą. Iš kur vaikas gali žinoti, kad nuolatinės patyčios ir kumščiai ant jo kūnelio – smurtas, o ne bausmė už tai, jog „tėvelis sakė, kad aš negeras“? R. Šalaševičiūtė pritaria psichologijos mokslininkų bei praktikų nuomonei, kad, siekiant užtikrinti pagalbos, teikiamos vaikui ir jo šeimai, kokybę, būtina sukurti psichologų kvalifikacijos kėlimo ir licencijavimo sistemą.
Patyčios gimdo smurtą
Smurtas neatsiranda iš niekur. Jam būdingas konkretus priežastingumas. Dabar vyraujantis patyčių sindromas mokyklose sudaro puikią terpę plisti smurtui netolimoje ateityje. Akivaizdūs visuomenės sluoksnių socialiniai skirtumai, didžiulis atotrūkis tarp labai turtingų ir vos galą su galu suduriančiųjų kuria priešišką atmosferą ir tarp vaikų.
Jeigu 1 proc. gyventojų, t. y. 100 žmonių iš 10 000, suserga gripu, skelbiama epidemija. Šiandien Lietuvos mokyklose patyčias patiria apie 70 proc. mokinių, maždaug tiek pat jų prisipažįsta dažniau ar rečiau besišaipantys iš kitų. „Tad ar galite įsivaizduoti, kokio masto problema yra vaikų patyčios? Tai milžiniška epidemija“, – sakė psichologas, Vaikų ir paauglių psichologinės pagalbos tarnybos „Vaikų linija“ vadovas Robertas Povilaitis.
Pasak psichologo, patyčios turi tiek daug formų, kad visas sunku išvardyti. Jas galima skirstyti į žodines, pavyzdžiui, erzinimą, pravardžiavimą, grasinimus, pravardes ir veiksmų patyčias, tarkime, pargriovimą, kojos pakišimą, apspjovimą, daiktų atiminėjimą. Kartu su naujomis technologijomis atsiranda ir naujų patyčių būdų. Mobiliaisiais telefonais yra siunčiamos bauginamos anoniminės žinutės. Neseniai baisėjomės internete išplatintais vaizdais, kaip Marijampolės internatinėje mokykloje atliekama nepilnametės egzekucija. Šiuos skirtingus veiksmus vienija tikslas – įskaudinti auką.
Patyčios ir pažeminimai mūsų šalyje yra taip paplitę, kad dažnai jie net nesuvokiami kaip blogybė, o priimami kaip norma. Šiandien patyčias galima laikyti sunkia visuomenės liga, teigė psichologas. 35 Europos valstybėse buvo atliktas tarptautinis tyrimas, kurio rezultatai atskleidė, kad didžiausias patyčių mastas yra Lietuvoje. „Lietuvoje patyčios yra masinės, tapusios bendravimo norma, o draugiškas ir pagarbus elgesys neretai suvokiamas kaip nenormalus dalykas, – sakė R. Povilaitis.
Pragaištingas ratas
Lietuvoje vyraujantis tradicinis požiūris į auklėjimą – fizinė bausmė yra priimtina ir net neišvengiama priemonė. Vyresnės kartos žmonėms kalbos apie vaiko teises kelia šypseną, jie sako, kad tai yra Vakarų išmonė, nesąmonė, nes negalima vaikams leisti „lipti ant galvos“, nes tuoj „prisigyvensime iki to, kad vaikai teiks ieškinius gimdytojams teismuose“.
Fizinės bausmės pas mus laikomos norma, nes mūsų seneliai ir tėvai šitaip buvo auklėjami. Labai sunku pakeisti esamą nuostatą. Pas mus neretai net pasipiktinama: „O kaipgi kitaip, jeigu vaikas neklauso, žinoma, reikia duoti diržo!“ Deja, tai rodo, kad tėvai nežino kitų būdų, kaip auklėti vaikus. „Todėl tėvus reikia mokyti auklėti vaikus. Ir tai natūralu, nes mokėjimas auklėti nėra paveldimas su genais“, – sakė psichologas R. Povilaitis.
Dauguma psichiatrų, aiškindamiesi smurtinio elgesio priežastis, sutaria dėl nuomonės, kad smurtas kyla iš gėdos ir patirto pažeminimo jausmo. Žmogus, kuris jaučiasi pažemintas, nori atkurti savo vertę. Tada, kaip įrankio, jis griebiasi smurto: naudodamas fizinę jėgą, prievartaudamas, net apspjaudamas ar išvadindamas kitą žąsinu, žmogus pasijunta stipresnis, protingesnis. Taip susidaro uždaras ratas: tie, prieš kuriuos smurtaujama, jaučia nevisavertiškumą, todėl vėliau patys ima smurtauti prieš kitus. Smurtas kartojasi.
Tai – dėsniai. Tokios yra mokslinių tyrimų išvados. Jos teisingos ir neginčytinos. Tačiau ką turėtume padaryti kiekvienas, kad išvados taptų mūsų, suaugusiųjų – stipriųjų –gyvenimo norma, tradicija, taisykle? Kad sustingusios iš baimės vaiko akys nenusineštų į kapus neatsakyto klausimo „Už ką, mama?“
