Kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, Vokietijoje ikimokyklinio ugdymo istorija prasidėjo 19 amžiuje. Nors iš pradžių buvo kuriamos tik globėjiškos institucijos, kuriose numatyta prižiūrėti dirbančiosios klasės vaikus, 1840 metais buvo įkurtas pirmasis darželis, kuriame susieta tiek vaikų priežiūra, tiek vaikų ugdymas.
Daugėjant institucinio ikimokyklinio ugdymo šalininkų visame pasaulyje ir skleidžiant teigiamo ikimokyklinio ugdymo poveikio vaikui tyrimų rezultatus, pradėjo sparčiai augti ikimokyklinio ugdymo poreikis. Dėl augančio ikimokyklinio ugdymo poreikio ir didėjančio politinio spaudimo 1996 metais Vokietijoje priimti įstatymai, užtikrinantys vietą valstybės remiamoje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje arba dienos priežiūros centre vaikams nuo trejų iki šešerių metų amžiaus. O nuo 2013 metų rugpjūčio 1 dienos vieta ikimokyklinio ugdymo įstaigoje arba dienos priežiūros centre užtikrinama ir vienerių – dvejų metų amžiaus vaikams.
Dėl šių pakitimų Vokietijoje šiuo metu tikimasi didelio vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, skaičiaus padidėjimo. Itin didelis vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, skaičiaus augimas buvo pastebimas nuo 2006 iki 2011 metų, kuomet šis skaičius vien tik vakarų Vokietijoje išaugo 137 proc. (nuo 138 tūkst. iki 327 tūkst. vaikų). Šis spartus augimas buvo 2004–2008 metais priimtų įstatymų pakeitimų, leidžiančių lengviau plėstis ikimokyklinio ugdymo sektoriui, rezultatas.
Vokietijoje veikia kelios skirtingų tipų ikimokyklinio ugdymo įstaigos, kurios skiriasi ne vien tik vaikų, lankančių įstaigas, atžvilgiu, tačiau ir ugdymo paslaugų suteikimo vieta. Apibendrinant galima išskirti keturis pagrindinius ikimokyklinio ugdymo įstaigų tipus:
1. Vaikų lopšeliai Vokietijoje yra skirti vaikams iki 3 metų amžiaus. Šioje amžiaus grupėje ikimokyklinio ugdymo plėtra nėra labai didelė, lankomumas nesiekia net 15 proc. Visgi nuo 2013 metų suteikus garantuotą ikimokyklinio ugdymo vietą vaikams nuo vienerių iki trejų metų, tikimasi, kad lankomumas šioje amžiaus grupėje išaugs. Šiuo metu tebetrūksta vietų vaikų lopšeliuose, o tai paskatino kitų tipų ikimokyklinio ugdymo įstaigas kurti grupes 1–3 metų vaikams.
Iš visų vaikų, lankančių vaikų lopšelius, 32 proc. ugdomi valstybiniuose vaikų lopšeliuose, 68 proc. – privačiuose vaikų lopšeliuose. Taip yra dėl to, kad Vokietijoje taikomas subsidiarumo principas, t. y. pirmenybė teikiama privatiems ikimokyklinio ugdymo programų teikėjams, o ne valstybiniams. Vis dėlto valstybės finansavimas skiriamas nepaisant, ar ikimokyklinio ugdymo programos teikėjas yra privati, ar valstybinė ikimokyklinio ugdymo įstaiga.
Valstybiniai vaikų lopšeliai ir darželiai steigiami tik tose vietovėse, kuriose nėra privačių ikimokyklinio ugdymo programų teikėjų. Visgi dauguma privačių teikėjų yra ne pelno siekiančios organizacijos (pavyzdžiui, įsteigtos bažnyčių, asociacijų ir kt.), o pelno siekiančių privačių darželių Vokietijoje nėra itin daug.
2. Darželiuose Vokietijoje dažniausiai ugdomi vaikai nuo trejų iki šešerių metų amžiaus.
Tačiau pastaruoju metu išaugus jaunesnių vaikų ikimokyklinio ugdymo paklausai ir nesant stipriai vaikų lopšelių infrastruktūrai, darželiuose pradėta steigti grupes jaunesniems nei trejų metų vaikams. Šie veiksmai sumažino prieš tai buvusią akivaizdžią ribą tarp vaikų lopšelio ir darželio.
Darželių lankomumas Vokietijoje yra ganėtinai didelis – 87 proc. trejų metų ir net 97 proc. penkerių metų vaikų ugdomi ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Iš visų vaikų, lankančių darželius, 34 proc. ugdomi valstybinėse ir net 66 proc. ugdomi privačiose ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
Darželiai Vokietijoje taiko įvairius ikimokyklinio ugdymo organizavimo modelius, pavyzdžiui, yra tiek visą dieną, tiek dalį dienos dirbantys darželiai; vadinamieji ankstyvieji darželiai, kuriuose pradedama grupėje su vaikais dirbti itin anksti ryte, ir t. t. Tačiau atliktų tyrimų duomenys rodo, kad Vokietijoje trūksta ikimokyklinio ugdymo modelių įvairovės laiko atžvilgiu, todėl ateityje siekiama skatinti steigti grupes, kurios veiktų pagal lankstesnį darbo valandų grafiką.
3. Dėl sumažėjusių skirtumų tarp darželių ir vaikų lopšelių, pradėta kurti naujus ikimokyklinio ugdymo modelius, įtraukiant vis įvairesnio amžiaus vaikus, skirtingas ugdymo aplinkas. Taip susikūrė dabar atskiru ikimokyklinio ugdymo įstaigų tipu laikomi vaikų centrai ir šeimos centrai, kurie ikimokyklinį ugdymą organizuoja mišriose grupėse vaikams nuo vienerių iki šešerių metų amžiaus. Šie centrai išsiskiria tuo, kad teikia pagalbą tėvams ir juos įtraukia į vaikų ugdymo procesą. Šie centrai glaudžiai bendradarbiauja su kitomis valstybinėmis ir bendruomeninėmis agentūromis bei organizacijomis ir bendromis pajėgomis teikia reikiamą pedagoginę, psichologinę, socialinę pagalbą šeimoms.
Kai kuriose federalinėse žemėse šiuo metu yra išbandomos naujos ugdymo formos teikiant šiems centrams didesnį regioninės valdžios finansavimą, jei centras gauna tam tikrą kokybės ir programos atitikties akreditaciją.
4. Šeimos dienos priežiūros centrai teikia lygiavertį ikimokyklinį ugdymą namuose, kaip ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos patalpose. Istoriškai šis ugdymo tipas išsivystė iš privačių asmenų iniciatyvų, kai patys tėvai savo namuose dirbo (prižiūrėjo vaikus) kaip šeimos dienos priežiūros centre.
Yra pastebimos kelios skirtingos šeimos dienos priežiūros centrų rūšys, t. y. kai naudojamos ne tik tėvų namų patalpos, tačiau ir savivaldybės skirtos arba išnuomotos patalpos. Nors vaikų skaičius centruose yra ribojamas iki penkių vaikų, kai kuriose federalinėse žemėse tokiuose centruose vaikų skaičius gali būti ir didesnis. Dabar šeimos dienos priežiūros centrams taikomi griežtesni reikalavimai nei anksčiau, dėl ko buvo kilusios diskusijos visuomenėje. Tačiau Vokietijos valdžia ir toliau planuoja didinti reglamentavimą šeimos dienos priežiūros centrams, siekdama užtikrinti kokybišką ikimokyklinį ugdymą. Pavyzdžiui, šiuo metu naudojamos patalpos turi atitikti tam tikrus higienos ir ploto reikalavimus, o darbuotojai, atsižvelgiant į ugdomų vaikų skaičių, gali turėti arba neturėti ikimokyklinio ugdymo srities išsilavinimo.
Tai, ar šeimos dienos priežiūros centras tinkamas, nusprendžia savivaldybės, kurios taip pat teikia reikiamą metodinę pagalbą, rengia mokymus darbuotojams ir net nustato tėvų įmokų dydį. Kadangi Vokietijoje vyrauja decentralizuotas reglamentavimas, skirtingose federalinėse žemėse taikomos skirtingos kainos ir skirtingi darbuotojų išsilavinimo bei patalpų kokybės standartai. Pavyzdžiui, kai kuriose federalinėse žemėse reikalaujama, kad darbuotojai išklausytų 130 valandų specialius kursus, tuo tarpu kitose, atokesnėse vietovėse, šio reikalavimo atsisakyta.
Ikimokyklinio ugdymo tikslai ir sistemos reglamentavimo pasiskirstymas
Ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymas Vokietijoje yra neatsiejama vaiko gerovės dalis, kuri vaikams užtikrina teisę į vietą valstybės remiamoje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje arba dienos priežiūros centre. Remiantis Vokietijos vaikų ir jaunimo gerovės aktu, ikimokyklinio ugdymo paskirtis yra padėti vaikams tapti savarankiškomis ir socialiai integruotomis asmenybėmis, remti ir papildyti ikimokyklinį ugdymą ir priežiūrą šeimoje, padėti tėvams suderinti vaikų priežiūros ir darbo įsipareigojimus.
Taigi, ikimokykliniu ugdymu nėra vien siekiama išplėsti pažintinius ar kitokius vaikų įgūdžius, tačiau taip pat ir padėti tėvams suderinti savo šeiminio ir profesinio gyvenimo įsipareigojimus.
Centruose teikiamas ikimokyklinis ugdymas remiasi visuminio ugdymo filosofija ir telkia dėmesį į vaikų ugdymą, auklėjimą ir priežiūrą. Tad ugdymo sąvoka labiau suprantama ne kaip institucinis ikimokyklinis ugdymas, tačiau labiau kaip pasaulio, kultūros, kalbos pažinimas per aktyvią veiklą, įsitraukimą, praktinį patyrimą. Tuo tarpu auklėjimo sąvoka apima socialinių normų perteikimą vaikams, kai jie supažindinami su visuotinomis elgesio normomis ir išmoksta prisitaikyti prie aplinkos.
Priežiūros sąvoka taip pat labai svarbi, nes vienas iš ikimokyklinio ugdymo tikslų – prižiūrėti vaikus ir pasirūpinti jų fizinių ir protinių poreikių tenkinimu, kol tėvai dirba profesinį darbą.
Ikimokyklinis ugdymas Vokietijoje yra dalis visuomenės gerovės sistemos, dėl kurios atsakomybe dalijasi Vokietijos valstybė, visos 16 Vokietijos federalinės žemės bei savivaldybės. Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybė priima įstatymus, reglamentuojančius bendrą nacionalinę ikimokyklinio ugdymo paskirtį, uždavinius ir principus. Vokietijos federalinės žemės atsako už tolesnį ikimokyklinio ugdymo sistemos reguliavimą, t. y. nustato konkrečius ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros tikslus ir normas savo federalinėje žemėje.
Pavyzdžiui, darbo valandos, tėvų mokesčiai, higienos normos, grupių dydis, reikiamo ploto vaikui reikalavimai, vaikų ir auklėtojų grupėse santykis, ugdymo standartai. Taigi, Vokietijoje egzistuoja 16 skirtingų ikimokyklinį ugdymą reglamentuojančių įstatymų rinkinių, todėl kiekvienoje federalinėje žemėje ikimokyklinio ugdymo sistema skiriasi. Visgi kiekvienoje federalinėje žemėje negalima pažeisti bendrų reikalavimų, nustatytų Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės. Pavyzdžiui, didžiausioje federalinėje žemėje, Bavarijoje, maksimalus vaikų skaičius grupėje – 25 (didesnis vaikų skaičius pažeistų bendrus Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės įstatymus).
Savivaldybių vaidmuo ikimokykliniame ugdyme apima ikimokyklinio ugdymo planavimą ir įgyvendinimą vietiniu lygmeniu. Kadangi įgyvendinimo atsakomybė patikėta savivaldybėms, šioms tenka ir didžiausia finansavimo našta. Auklėtojų ir vaikų santykio reglamentavimas taip pat labai skiriasi tarp federalinių žemių: nuo vieno auklėtojo aštuoniems vaikams (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinė žemė) iki vieno auklėtojo aštuoniolikai vaikų (Meklenburgo-Pomeranijos federalinė žemė) 3–6 metų vaikams. 1–3 metų vaikams šie reikalavimai svyruoja nuo vieno auklėtojo keturiems vaikams (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinė žemė) iki vieno auklėtojo aštuoniems vaikams (Tiuringijos federalinė žemė).
Tik 9 federalinėse žemėse iš 16 apibrėžiami minimalūs ploto reikalavimai ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, visos kitos vadovaujasi protingumo principais. Apibendrinant ikimokyklinio ugdymo sistemos reglamentavimą, galima teigti, kad sektoriaus reglamentavimas ir valdymas yra gerokai decentralizuotas, suteikiant atsakomybes ir sprendimų laisvę kiekvienai federalinei žemei.
Finansai
Ikimokyklinis ugdymas Vokietijoje didžiausia dalimi yra finansuojamas vietinių savivaldybių: pavyzdžiui, 2009 metais 40 proc. visų ikimokyklinio ugdymo sektoriaus išlaidų padengė savivaldybės, 30 proc. padengė valstybė ir 30 proc. finansavimo teikė tėvų įmokos ir privatus sektorius.
Vokietijos valstybė finansuoja iki 65 proc. pajamų (nuo 300 iki 1 800 eurų atskaičius mokesčius), jei tėvas arba motina nusprendžia išeiti motinystės ar tėvystės atostogų, iki kol vaikui sueis vieneri metai. Papildomai tėvams, kurie augina vaikus iki 18 metų arba iki 25 metų, jei vaikas studijuoja profesinėje mokykloje ar universitete, Vokietijos valstybė skiria po 184 eurus kas mėnesį (trečiam vaikui – 190 eurų, už kiekvieną kitą vaiką – po 215 eurų).
Regioniniai skirtumai
Tai, kad Vokietijoje nėra itin centralizuotų ir griežtai vienodai reglamentuojamų ikimokyklinio ugdymo įstatymų, galima paaiškinti akivaizdžiais Vokietijos federalinių žemių skirtumais. Vien tik ikimokyklinio ugdymo lankomumas labai skiriasi vakarų ir rytų Vokietijoje: 2009 metais rytų Vokietijoje 2–3 metų vaikų lankomumas siekė 73 proc., o vakarų Vokietijoje šis skaičius vos – 20 proc. Visgi šie regioniniai skirtumai nors ir mažėja, tačiau ne itin sparčiai: 2012 metais 1–3 metų amžiaus vaikų lankomumas rytų Vokietijos ikimokyklinio ugdymo įstaigose sudarė 49 proc. visų šio amžiaus tarpsnio vaikų, o vakarų – tik 22 proc.
Taigi, apibendrinant Vokietijos ikimokyklinio ugdymo apžvalgą, galima teigti, kad ikimokyklinio ugdymo sektorius reglamentuojamas decentralizuotai, kas sudaro sąlygas taikyti visiškai skirtingus ikimokyklinio ugdymo modelius skirtingose federalinėse žemėse. Nepaisant to, Vokietijoje vyrauja keturi pagrindiniai ikimokyklinio ugdymo tipai, iš kurių vieno – šeimos dienos priežiūros centrų – ugdymas gali būti organizuojamas ne tik centro patalpose, bet ir namų aplinkoje.