Ar tikrai taip yra? Užmeskime akį į statistiką. Amerikiečių biografijų tyrimai rodo, kad pirmagimiai pasiekia sėkmę gyvenime du kartus dažniau už savo brolius ir seseris. Labai daug pirmagimių yra tarp amerikiečių kongresmenų, vyresnėliai vyrauja JAV prezidentų sąraše ir tarp moterų, kurios gavo mokslinius laipsnius. Ar gali tokia situacija būti pagrįsta vien įgimtais charakterio ypatumais? Akivaizdu, kad egzistuoja kažkokie kiti labai svarbūs faktoriai.
Pirmojo vaiko gimimas bet kurioje šeimoje sukelia begalę problemų, kurioms jauni tėvai, švelniai tariant, nelabai pasiruošę. Net jeigu jie ir turėjo kokią nors bendravimo su jaunesniais broliais ir seserimis patirtį, sutikite – tai ne tas pats, kas pačiam auginti vaiką. Pirmagimio tėvai netgi perskaitę kalną literatūros, širdies gilumoje nėra tikri, kad viską daro teisingai.
Iš čia seka migloti ir nenuoseklūs tėvų reikalavimai vaikui. Tėvai tarsi tikrinasi: kas gausis, jei aš padarysiu štai taip? Iš vienos pusės, patirties stoka yra, žinoma, blogis, o iš kitos – į vaiką žvelgiama kaip į savarankišką asmenybę, jo poreikiams skiriamas dėmesys ir rodomas supratimas.
Apgaubtas tėvų rūpinimusi pirmagimis įpranta būti „visatos centru“. Jei staiga aplinkos elgesys su juo pasikeis, įprotis privers skubiai ieškoti būdų, kaip susigrąžinti statusą. Jausdamas tėvų nepasitikėjimą, vaikas įgyja dar vieną įprotį – remtis nuosava nuomone.
Antrojo vaiko gimimas sukelia pirmagimiui stresą, viso jo pasaulio struktūros krachą, iš kurio reikia kažkaip kapstytis ir kurti savo gyvenimą iš naujo. Jis jau ne vienintelis, ne pats svarbiausias, sostą tenka su kažkuo dalintis. Sutikite, suaugusiame gyvenime tokių situacijų labai daug ir dar vaikystėje išmokta pamoka bus labai naudinga ateityje.
Antrasis vaikas niekada nebus vienintelis ir nepakartojamas. Jis – amžinas numeris 2, pastoviai besivejantis lyderį, vyresnį vaiką. Siekis pavyti ir aplenkti stimuliuoja vystymąsi. Visiems žinoma, kad jei šeimoje esama vyresnių vaikų, jaunesnieji dažniausiai anksčiau pradeda vaikščioti ir kalbėti.
Tačiau suaugusiame gyvenime įprotis viskame rungtyniauti su aplinkiniais gali baigtis tuo, kad išsikelti tikslai pasirodys pernelyg nerealiais, jų siekimas baigsis nesėkme ir etikete „nevykėlis“.
Paskutinis vaikas gimsta tada, kai ir tėvai, ir vaikai jau sukaupė tarpusavio santykių patirtį. Užimti savo vietą po saule pagrandukui nepaprastai sunku. Kaip patį jauniausią jį visi myli ir lepina, tačiau tuo pat metu niekas nežiūri į jį kaip į asmenybę, visi jį moko ir verčia elgtis pagal jų, tėvų, brolių, seserų supratimą. Net drabužius jis neretai priverstas nešioti ne savus, o „paveldėtus“.
Kuo tai gresia? Nepriklausomybės deficitas formuoja pašėlusį jos troškimą. Šeimoje auga būsimas maištininkas ir revoliucionierius. Tik nežinia, ar pakaks jam sugebėjimų, kuriuos nuo pat pradžių gniuždė vyresni broliai ir seserys.
Kaip matome, net jeigu tėvai šventai tiki savo objektyvumu ir realiai stengiasi tolygiai paskirstyti savo meilę, įtaką ir dėmesį visiems vaikams, vaikų gimimo eiliškumas vis tiek daro „savo darbą“ ir įtakoja būsimą suaugusį gyvenimą.