Pateikiame romano „Kiek kainuoja vaikai“ ištrauką:
Po savaitės Diana grįžo pas gydytoją Foster, kupina nepalenkiamo ryžto gauti siuntimą pas specialistą. Jos aiški intencija akivaizdžiai nepatiko gydytojai, ir ši vėl leidosi į ilgus pasakojimus apie žmonių individualumą, tačiau Diana nebesiklausė, jai reikėjo to siuntimo – konkretaus veiksmo, reiškiančio, kad ji ir Tomas juda savo tikslo link.
– Norėčiau nueiti pas specialistą ir pasitarti su juo, – pakartojo ji, kai gydytoja baigė savo mintį apie spermatozoidų gyvybingumą.
– Patarčiau neskubėti, man atrodo, jūs labai skubate, – prastai slėpdama suirzimą, tarė gydytoja.
– Taip, skubu, – ramiai atsakė Diana. – Man trisdešimt metų ir noriu turėti vaikų nors šį dešimtmetį. Visa tai, ką jūs pasakojate, tiesa, bet, kaip minėjote, kiekvienas iš mūsų individualus ir tai negali būti taikoma visiems, o ypač mano šeimai. Mano vyro beveik nebūna namie: kaip aš praktikuosiu lytinius santykius kas antrą dieną, jūsų manymu?
Tvirtas ir kiek kategoriškas pacientės tonas gydytoją smarkiai nustebino ir netgi truputį įžeidė.
– Jūs turite atsipalaiduoti ir pirmiausia susitvarkyti situaciją su vyro darbu, vaikui pradėti reikalingi abu tėvai, – savo aiškias pažiūras paklojo Andžela Foster, taisydamasi akinius ant nosies.
– Ačiū už patarimus, – Diana beveik nebesitvardė. – Norėčiau gauti siuntimą.
Gydytoja kelias sekundes padvejojo, galiausiai skubiai atsidūsėjusi, ką labai mėgo daryti suirzusi, pasakė:
– Rekomenduosiu apsilankyti pas gydytoją Klemens, ji dirba Melburno IVF – vaisingumo klinikoje, puiki nevaisingumo specialistė, tik pas ją tenka ilgai laukti.
Žodis „nevaisingumo“ Dianai nuskambėjo kaip žvyras, ji nesijautė nevaisinga, jai tereikėjo mažytės pagalbos, tiksliau, patarimo. Ji nemąstė, kaip vadinsis tas specialistas, pas kurį taip troško gauti siuntimą, manė, kad tai bus tiesiog ginekologas.
– Tik primygtinai jums rekomenduoju, – žiūrėdama pro akinių stiklą į susijaudinusią jauną moterį, šaltai pasakė gydytoja, – darykite, ką patars gydytoja Klemens, o ne ką sugalvosite jūs.
– Žinoma, – atsakė tvardydamasi Diana: galų gale ji pasiekė tikslą – gaus tą siuntimą ir vargu ar dar kada ateis pas šitą šeimos gydytoją.
Tą pačią dieną davusi kraujo bendriesiems tyrimams toje pačioje šeimos klinikoje, Diana atsisėdo aptriušusiame laukiamajame, kol gaus rezultatus. Trikdančios mintys sukosi galvoje ir ji jautėsi labai toli nuo atsipalaidavimo: „Gydytoja po gydytojos, siuntimai, tyrimai, fui, kaip šito nemėgstu, trinti kėdes sumautuose laukiamuosiuose. Viskas tiek užtrunka. Dar neaišku, kada pakliūsiu pas tą ne-vai-sin-gu-mo specialistę. Skamba bjauriai. Reikės į vaisingumo kliniką eiti su Tomu. Jis tikrai eis kartu, kad tik turėtų laiko.“ Paskendusi tokiose mintyse, ji giliai atsiduso. „Toks tas jo darbas... velniai rautų, nuolat nebūna namie, o dabar jo fiziškai tikrai reikės daugiau... bet kaip? Kaip tai įmanoma?“
Grįžusi namo, Diana nusprendė pasidomėti specialiste, pas kurią vargais negalais gavo siuntimą, ir atsidėjusi išsamiai ištyrinėjo įrašus internete apie Melburno IVF kliniką ir gydytoją Agatą Klemens.
Atsiliepimai buvo puikūs, todėl nedelsdama susirado gydytojos priimamojo numerį ir kažkodėl jaudindamasi surinko skaičius. Vos pradėjusi aiškinti, ko skambina, išgirdo šaltą balsą, greitakalbe ją informuojantį, kad gydytojos Klemens dienotvarkė perpildyta ir ji nepriima naujų pacientų.
– Kaip tai nepriima? – išlemeno ji. – Bet mano šeimos gydytoja ją rekomendavo, rekomendavo kaip puikią specialistę, – vis dar nesuprasdama situacijos, stebėjosi Diana.
– Žinoma, – atsakė bejausmis balsas kitame gale. – Visi gydytojai Melburno IVF yra puikūs specialistai: štai gydytoja Nelida Kovas tikrai galėtų jus priimti, ji čia pat, antrame aukšte.
– Taip taip, bet kada gydytoja Klemens vėl priims naujus pacientus? – Diana žūtbūt spyrėsi patekti pas Agatą Klemens: jai staiga siūlo kažkokią Nelidą Kovas, apie kurią ji nieko nežino, o apie Klemens žino jau labai nemažai, ir atsiliepimai rodo, kad tai gydytoja, su kuria jai būtina susitikti...
Balsas kitame gale nekantriai atsakė ir Diana pajuto, nors ir nematė, aiškų to balso savininkės susierzinimą:
– Klemens ne-pri-i-ma naujų pacientų, ir aš jūsų vietoje užsirašyčiau gydytojos Kovas telefoną.
Diana išraudo iš pasipiktinimo, bet susitvardė ir užsirašė numerį, o padėjusi ragelį leido sau apsiverkti.
– Viskas taip sudėtinga, net pas norimą mediką negali patekti, – šnirpščiojo nosimi gailėdama savęs.
Tai buvo pirmas jos susidūrimas su šalta Vaisingumo mašina.
Nevaisingumas buvo tragedija kiekvienai vaikų trokštančiai šeimai, bet kitiems tai tebuvo darbas. Kiekvieną dieną sutrikusios moterys ir nelaimingi vyrai siekė pagalbos rankos, kiekviena diena vieniems nešė viltį, o kitiems klaikų nusivylimą. Atjauta turėtų būti neišsenkantis kiekvieno iš mūsų šaltinis, bet tikrovėje tai retas atvejis. Net jautriausios širdys įsisuka į kasdieninę darbo rutiną: tai tik dar vienas testas, dar vienas bandymas, tai tik dar vienas pacientas, taškas.
Neturėdama kito pasirinkimo, Diana užsirašė pas gydytoją Nelidą Kovas, nors apie ją internete rado labai nedaug informacijos.
Vakarieniavo su Tomu mažyčiame restoranėlyje „Mediterraneo“. Tai buvo mėgstama jų vieta: užslėpta, jauki ir labai skani, o svarbiausia – nelabai toli namų, kuriuos per pusvalandį galėjo pasiekti pėsčiomis. Restorano šeimininkas – pusiau serbas, pusiau juodkalnietis – buvo itin svetingas ir nuoširdus, ne tik jiems, bet ir visiems apsilankantiems. Mažai apdoroti švieži sezoniniai produktai ten buvo kasdienybė, nes virtuvės filosofija – paprastumas ir grynumas. Tai buvo puiki vieta pokalbiams. Nors erdvės čia neatrodė daug ir visi staliukai nuolat būdavo užimti, svečiai visgi jautėsi ypač privačiai ir jaukiai.
Gurkštelėjusi pirmąkart ragaujamo „Blue Pyrenees Shirazo“, taip mėgstamo australų, Diana staiga prisiminė, ką visą dieną ketino pasakyti Tomui:
– Užsirašiau pas specialistą, vos nepamiršau iš to skanumo. Sakė ateiti abiem, ar galėsi kovo 28 dieną?
Tomas linktelėjo, nes ir pats buvo pamiršęs, kad abu nutarė apsilankyti konsultacijoje.
– Tik kovą? – nusistebėjo. – Kodėl už mėnesio? Tuoj pažiūrėsiu, – pasakė ir paniro į visuomet šalia gulintį savo išmanųjį telefoną „Blackberry“.
– Mh mh, – murmėjo, pirštais mikliai slysdamas jutikliniu ekranu.
Diana laukė, ji stengėsi nesinervinti iš anksto, bet nuojauta sakė, kad tai, ką jis mato tame mažame daikčiuke, bendriems jų planams netinka.
– Nelabai, mažute, neišeina 28 dieną... gal gali bandyti persitarti?
Žalios akys staigiai pasislėpė, Diana nusuko žvilgsnį į stalą, nes baisus nusivylimas sugniaužė gerklę ir ji stengėsi nuslėpti tai nuo Tomo. Aiškiai matė – jam labai nesmagu, kad negali tą dieną, bet žinodama, jog kito užrašymo greičiausiai reikės laukti ne keturias, o šešias savaites, sunkiai gebėjo valdyti suirzimą.
– Mane įrašė vietoj kažko išsibraukusio, – pasakė ir, malšindama per kraštus lipantį nusivylimą, nurijo didelį gurkšnį vyno, tas sprangiai nutekėjo žemyn ir jai staiga pasirodė nevykusiai rūgštus. – Nežinau, kiek dar reikės laukti, kol tu galėsi, – pridūrė piktokai ir nutilo.
Tomas irgi tylėjo. Pasidarė labai nejauku. Abiem slėgė širdį ir vakaras apsiblausė. Valgydama puikiai paruoštą putpelę, Diana jautėsi nelaiminga ir nesuprasta, o Tomas – įspraustas į kampą.
Pamažu, valgant ir keičiantis trumpais žvilgsniukais, įtampa atlėgo. Tomas švelniai palietė jos ranką, jam skaudėjo matyti ją tokią susirūpinusią. Jis norėjo, kad žmonos veidas vėl būtų giedras ir spindintis, jam iš tikrųjų labai rūpėjo.
Diana susitvardė, nors viduje kunkuliavo prieštaringi jausmai. Ji suprato Tomo dilemą, visuomet jį palaikė: išklausydavo, paguosdavo. Buvo jam tikras uostas, kuriame jis sustodavo, kai nebegalėdavo tverti spaudimo. Su ja Tomas galėjo būti silpnas. Ji viską suprasdavo ir nuo to jis pasijusdavo stipresnis, atgimęs ir vėl galintis versti kalnus. Dabar ji pati jautėsi silpna ir suglumusi. Nebegalėjo būti tas viską priimantis uostas – privalėjo Tomą spausti, kad jis rastų laiko bendram jųdviejų tikslui, ir tai jai visai nepatiko. Diana žinojo, kad reikės balansuoti, abiem. Bet jai norėjosi, labai norėjosi, kad nebūtų tiek kliūčių.
Vakaras praėjo gerokai slogesnės nuotaikos negu paprastai, bet abu stengėsi nugesinti savo pasipriešinimą, nusivylimą ir nuogąstavimus. Grįžę namo mašina, mažai kalbėjosi, tik susilietė rankomis, nebyliai sakydami, kad viskas gerai, ir nuėjo miegoti. Ryte pasaulis visuomet atrodydavo šviesesnis.
