Vaikų savarankiškumas: kaip padėti jiems tapti stipriomis asmenybėmis

Visi norime, kad mūsų vaikai užaugę būtų laimingi, laisvi, turėtų savo nuomonę ir nebijotų siekti užsibrėžtų tikslų. Siekiame padėti jiems tapti savarankiškomis ir stipriomis asmenybėmis. Tačiau dažnai nesusimąstome, jog turėtume koncentruotis į ateitį – vaikai jau yra asmenybės ir jie jau dabar gali ir nori būti savarankiški bei stiprūs.

Kaip padėti vaikams išdrįsti eksperimentuoti, savarankiškai imtis naujų užduočių bei augti savimi pasitikinčiomis asmenybėmis, pranešime spaudai pasakoja „Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo pedagogė Diana Meškelevičienė.

Kuo daugiau dėmesio skirkime savarankiškumui

Vos gimęs vaikas stengiasi atmerkti akis, nusišypsoti, kelti ranką ar netgi tiesiog pravirkti. Augant, jam dygsta dantys, vaikas bando viską kramtyti, pradėjus stovėti - stengiasi žengti žingsnius. Noras atlikti veiksmus pačiam, būti nepriklausomu ir gebėti pasirūpinti savimi užkoduotas kiekviename iš mūsų. Savarankiškumas, tai galimybė po truputį išmokti apsieiti be kitų pagalbos, taip pat mąstyti, turėti savo nuomonę, pačiam įveikti sunkumus ir po truputį išmokti atsiriboti nuo tėvų, prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių. Siekiant savarankiškumo svarbus bendradarbiavimas, abipusis ryšys, palaikymas, motyvacija, pagarba, tolerancija, meilė, supratimas, laisvė.

Taigi, itin svarbu suteikti vaikams šią galimybę, jų perdėtai nesaugoti ir neskubėti veiksmų atlikti už juos. Vaikui augant norų daryti pačiam atsiranda vis daugiau, o tai labai gerai. „Turėkime kantrybės, pasiūlykime vaikams išbandyti naujus dalykus atlikti patiems, patarkime kaip tą atlikti būtų lengviau, tačiau nedarykime už jį – laukime kol pavyks, arba nepavyks pačiam. O svarbiausia, nepavykus – nebarkime. Arbatos įpilti į stiklinę gali pavykti tik po dešimties bandymų. Tai reiškia – jog dešimt kartų teks valyti išsiliejusią arbatą, o vienuoliktą – kartu su vaiku džiaugtis jo sėkme.“ – pastebi Diana Meškelevičienė. Todėl savarankiški vaikai – laimingi ir stiprūs vaikai.

Vaikų saugumas slypi supratime

Viena dažniausiai tėvų daromų klaidų – noras apsaugoti savo vaiką nuo bet kokių pavojų. Tačiau saugią aplinką žmonės savo veiksmais kuria patys. „Todėl labai svarbu su vaiku nuolat kalbėtis ir padėti jam suprasti, jog kiekvienas veiksmas turi pasekmes ir tik pats žmogus gali savo elgesiu pasirinkti kokius jos bus: Informuokime vaiką, kas nutiks, jei pjaustydamas daržoves, elgsis nesaugiai su peiliu. Kodėl šaligatviu reikia eiti, o ne bėgti, kas gali nutikti paslydus ar susidūrus su kitu praeiviu, tai nėra saugu.

Suteikite laisvę pačiam vaikui pasirinkti, nes pasirinkus, mokysis prisiimti atsakomybę už savo pasirinktą sprendimą. Pasitikint vaiku ugdomas savos nuomonės, pareigos jausmas, mokėjimas reikšti jausmus, juos įvardinti. Žinoma, daug dalykų jie tikrai norės išbandyti patys, o mūsų pareiga būti šalia, palaikyti ir kalbėtis, jokiu būdu ne barti ar drausti. Pakalbėkite ir aptarkite kas nutiko, kodėl ir ką reikėtų kartoti arba, kaip tik, nekartoti, kad būtų geriau.“ – komentuoja priešmokyklinio ugdymo mokytoja D. Meškelevičienė.

Didelė kliūtis – skubėjimas

Vaiko noras tobulėti reikalauja ne tik pastangų, tačiau ir laiko. Jei jau nusprendėte matyti savo vaiką laimingą, stiprią asmenybę – nestabdykite. Leiskite to siekti po truputį, neblokuojant pradėto darbo, tikslo siekimo. Pradėjo lankstyti rūbelius - leiskite tai padaryti iki galo, nors lankstys tikrai ne taip, kaip Jūs norite. Pirmas rūbų lankstymas bus toks, vėliau patys nustebsite, kad vaikas randa savus būdus, kad jo rūbai lentynoje atrodytų tvarkingai sudėti. Juk tai ir savotiškas kūrybingumas. Todėl labai svarbu ugdyti ir savo kantrybę, neskubinti vaiko, nedaryti už jį. Laukime kol viską atliks pats, pagirkime už pastangas, tobulėjimą, norą mokytis naujų dalykų, tada sulauksime ir teigiamų rezultatų. Būkime patys pavyzdžiu, nenumokime ranka nepasisekus ar nusivylus, bandykime dar ir dar kartą. O pavykus, mokėkime pasidžiaugti kartu su vaiku.

„Vaikui skaudžiausia yra priimti kritiką. Todėl labai svarbu tinkamai įvertinti situaciją, geriau rasti būdą laiku pagirti, padrąsinti (nes kitą kartą jam pavyks geriau), jokiu būdu nelyginti nei su kitu vaiku, nei nepriminti ankstesnių nusivylimų. Jokiu būdu nebausti – leisti vaikui pačiam į daugelį dalykų ar situacijų pažvelgti iš šalies. Priimti sprendimą, kaip galėtų pasiekti rezultatą kitu būdu.“ – komentuoja mokytoja Diana Meškelevičienė.

Norėdami matyti augančią pozityvią, stiprią asmenybę įkvėpkime ir semkimės įkvėpimo patys. Skatinkime vaikus paprastais, tačiau labai svarbiais žodžiais: „Tu gali“, „Kai man buvo tiek metų ir aš dar nemokėjau, bet po truputį mokiausi ir pavyko“, „Nebijok suklysti, kitą kartą pasiseks“, „Tau pavyko – šaunuolis“, „Aš džiaugiuosi, tu mane nustebinai“ ir pan. Kiekvienas norime pagarbos, tolerancijos. Vaikas ne išimtis. Jis vertas pagarbos. Gerbkime jo savarankiškumą, padėkokime už pastangas, apkabinkime, parodykime meilę.