„Mano darbo su paaugliais stažas – 36 metai. Pradėjau aš tolimame devintame dešimtmetyje. Dėl to turiu ką papasakoti apie mūsų vaikus – ir tuos, kurie jau seniai ne vaikai, ir tuos, kuriems dabar, kaip priimta sakyti, „sunkus amžius“, – sako pedagogė Marina Solotova.
Tolimame devintame XX amžiaus dešimtmetyje su savo tuometiniais auklėtiniais statėme spektaklį, kuris vadinosi „Sunki vaikystė“. Scenarijų rašėme patys. Kalbėjome apie mokyklą, šeimą, nelaimingą meilę – apie viską, kas paverčia vaikystę sunkia. Tai štai. Galima pasiimti tą scenarijų ir statyti spektaklį rytoj. Niekas nepasikeitė, išskyrus nebent tai, kad atsirado socialiniai tinklai.
Savižudybės nuo 6 iki 7 valandos vakaro
Svarbiausi dalykai išliko svarbiausi. Mūsų spektaklyje buvo scena apie vaikų savižudybes. Mes labai rimtai tyrinėjome medžiagą. Skaitėme raštelius, kuriuos paliko išėję vaikai. Kalbėjomės su tais, kuriuos pavyko išgelbėti. Nė vienas iš jų nesiruošė iš tikrųjų iškeliauti. Pagal tuometinę statistiką, didžioji savižudybių dalis vyko tarp šeštos ir septintos valandos vakaro. Vaikai žinojo, kad tėvai bet kurią minutę grįš iš darbo. Ir galvojo, kad mama su tėčiu suspės, o tuo pačiu supras, kad reikia kažką daryti. Mes skaitėme tuos raštelius iki išėjimo į sceną. Ir supratome vieną labai paprastą dalyką, banalų iki pasibjaurėjimo. Mes baigdavome spektaklį žodžiais, kuriuos prisimenu visus tuos 30 metų: „Jei pasakyčiau tikrą išėjimo priežastį, ji skambėtų maždaug taip: „Man trūko meilės. Mylėk mane gyvą“.
Niekas nepasikeitė. Absoliučiai.
Kalbėjau apie paauglių savižudybes TV laidoje. O dabar dėmesio! Šimtas procentų tėvų po laidos puolė į socialinius tinklus aptarinėti šios problemos su savo internetiniais draugeliais. Komentarai reikalingi?
Dar kartą dėmesio. Tiems, kurie dėl visko kaltina negerus dėdes iš Feisbuko, kurie pastūmėja mūsų vaikus žengti šį žingsnį. Aš šiandien paklausiau vaikų, jeigu jie turėtų galimybę vietoje kybojimo internete praleisti tą laiką su tėvais – ką jie pasirinktų? Galite manimi netikėti, tačiau 100 proc. vaikų atsakė, kad pasirinktų tėvus. Tiesa, su išlyga: „Žiūrint, ką su jais veiktume“.
Jie nori vaikštinėti su mumis parke. Garsiai skaityti knygas. Žaisti „Monopoliją“. Gaminti neįprastą vakarienę. Žiūrėti filmą. Montuoti namų video. Klausytis repo. Kalbėtis apie meilę ir klausytis istorijų, kaip mama susipažino su tėčiu, tegu ir 25-ąjį kartą. Jie nenori atsiskaitinėti apie pažymius mokykloje.
Keli žodžiai tiems, kurie galvoja, kad palaidotus vaikus per mažai pėrė. Vaikai, su kuriais dirbu, atsakė paprastai: „Tada tai įvyktų anksčiau“.
Muša už prastus pažymius
Kelios istorijos. Tikros, iš gyvenimo.
Turiu mokinę, kurią muša už įvertinimus „gerai“. Tėvai įsitikinę, kad ji turi būti pirmūnė, kadangi ji tai gali, o savo resursus reikia maksimaliai išnaudoti. Rugsėjį mergaitė pametė raktus ir negalėjo laiku grįžti namo. O telefoną pamiršo namuose. Pasitaiko. Rezultatas – buvo nubausta. Mėnesį laiko iš savo kambario išeiti galėjo tik trimis atvejais – į mokyklą, į virtuvę ir į tualetą. Knygas ir kompiuterį atėmė. Telefoną irgi. Ką vaikui reikėjo daryti? Štai ir aš nežinau…
Atlikome žurnalistinį eksperimentą ir uždavėme šį klausimą pasitikėjimo telefonu. T.y. klausėmės, kaip mergaitė pasakoja šią istoriją žmogui, kuris skelbiasi psichologu. Pagudravome tik vienoje vietoje: mergaitė pasakė, kad ji dabar nubausta, kad eina jau antroji bausmės savaitė. „Ką gi man daryti?“ – verkė ji į telefoną. Ji išties verkė, kadangi istorijos vis dar negali pamiršti.
Toji, kuri skelbėsi esanti psichologe kitame laido gale bukai atakavo vaiką: „O kaip tu mokaisi? Ar paskambinai mamai ir pasakei, kad pametei raktą? Na ir kas, kad pamiršai telefoną – galėjai draugės paprašyti. O mokyklą lankai? Na štai, o sakai, kad niekur neleidžia!“ Paskui toji, kuri laiko save psichologe, paprasčiausiai pabėgo nuo problemos. Tiesiog padėjo ragelį ant stalo ir išėjo, mes girdėjome, kaip kaukši jos batų kulniukai. Po kelių minučių sugrįžo ir paklausė: „Tu dar čia? Na… Pamėgink pasikalbėti su tėvais… Viso gero“.
Turiu mokinę, kuri prieš porą savaičių praverkė pusę nakties. Taip kartais atsitinka, kadangi treninguose iš vaiko pradeda išplaukti į paviršių visa tai, ką jis taip ilgai laikė savyje. Mes kalbėjomės apie tai, kad ji naktimis sėdi socialiniuose tinkluose. „O kur man daugiau bendrauti?“ – šaukė vaikas. – „Aš bijau miegoti viena. O mama išėjusi. Ji išteka ir man teks persikelti pas jos vyrą į namą priemiestyje. O aš jo neapkenčiu, jis visada juokiasi iš to, kad neteisingai ištariu raidę „r“, o mama sako, kad nieko baisaus“… Susitikau su mama, pasikalbėjau apie naktinius dingimus. Mama paaiškino, kad nemato čia nieko blogo, naktį vaikai juk privalo miegoti.
Mano užsiėmimus lanko berniukas, kuris ištisus parėjusius metus pasakojo apie savo tragediją – nesibaigiančius tėvų konfliktus. Jie riejasi kiekvieną dieną. Garsiai. Motina netgi mėnesiui buvo išėjusi iš namų. O balandį ji man paskambino ir pranešė, kad sekantį mėnesį berniukas į užsiėmimus nebevaikščios, kadangi gavo trejetą už geometriją. Nebeištvėriau, pasakiau jai, kad ji bando atimti iš vaiko vienintelę vietą, kur jam įdomu ir kur jį išklauso. Pasakiau, kad sudėtinga mokytis geometrijos, kai už sienos du vienodai vaiko mylimi žmonės rėkia vienas ant kito ir keikia kits kitą triaukščiais keiksmais. Kad tegu nelanko užsiėmimų, jeigu nenori, jei vietoje to ims lankyti su tėčiu sporto salę. Ir dar daug visko jai išsakiau. Mama išgirdo ir suprato, ačiū Dievui.
Galiu papasakoti dar dešimtis tokių istorijų. Apie pakankamai darnias, iš pirmo žvilgsnio šeimas.
Kai vyksta karas, vaikai evakuojami pirmieji
Taip, mes irgi matydavome savo tėvus po pusvalandį per dieną. Tačiau mes neturėjome dėdės iš Feisbuko, kuris visiems dalina receptus. O mūsų vaikai jį turi. Ir kol tam dėdei mūsų vaikai reikalingesni nei mums, jis šioje kovoje laimės. Nes jam nusispjauti, kokius pažymius mokykloje gauna vaikas. Jam pakanka laiko kalbėtis su vaiku taip, kad vaikas įsitikina: jį suprato. Todėl, kad kol mes visi piktinamės tuo dėde iš Feisbuko ir raginame jį nulinčiuoti, kitas toks pats dėdė jau registruoja savo puslapį ir pradeda draugystę su mūsų vaikais. Esminis žodis čia – draugauti.
Jiems iš tiesų trūksta meilės. Ir bendravimo. Ne apie mokyklą – jie apskritai nemėgsta apie ją kalbėti. Kadangi įsitikinę, jog jūsų nejaudina niekas, išskyrus pažymius, kurie iš esmės absoliučiai nieko nereiškia. Ir apskritai mokykla nieko nereiškia, tačiau tai – kita tema.
Keturiolikos metų mergaitė gulasi į lovą su vyru ne dėl to, kad įsisiautėjo hormonai. Ji gulasi todėl, kad galvoja, jog tai ir yra meilė, kurios jai taip trūksta.
Vaikas neturi girdėti kaip pykstasi tėvai. Pavargau aiškinti suaugusiems žmonėms, kad kilus karui, vaikai evakuojami pirmieji! Ir nežinau, ar suprantate, jog dažniausiai kaltais dėl tėvų kivirčų vaikai laiko save. Čia du variantai: 1) jeigu manęs nebūtų, jie galėtų kitaip susitvarkyti gyvenimą, o dabar dėl manęs priversti kankinti vienas kitą; 2) aš jiems nieko nereiškiu, dėl to jie netgi dėl manęs nebenori būti kartu.
Tėvams būtina skaityti savo vaikų puslapius socialiniuose tinkluose. Galite sakyti, ką tik norite apie pasitikėjimą, apie tai, kad ir taip viską žinote ir vaikas jumis pasitiki. Pamėginkite kitu vardu užsiregistruoti Feisbuke ir pasiprašyti pas vaiką į draugus. Sužinosite daug naujo. Tiktai, jeigu esate protingi tėvai, nepanaudosite gautos informacijos formatu: „Aš viską žinau, geriau tu indus išplautum, prieš tai, kaip… (toliau įvairūs galimi variantai)“ Jūs tiesiog žinosite ir pasidarysite išvadas. Ir protingai veiksite. O tiems, kurie palieka vaikams teisę į susirašinėjimo paslaptį, atsakau: mes kariaujame dėl savo vaikų su dėde iš Feisbuko, o kare visos priemonės geros. Nugali tik tas, kuriam viskas gerai su taktika.
Jeigu jūs bent kartą viešai aiškinantis santykius stojote ne į vaiko, o į priešingą pusę, vaikas jumis daugiau nepasitikės. Niekada daugiau. Ir neateis prašyti pagalbos, jei iškils problema. Neteisus? Pasitaiko, ir pakankamai dažnai. Ir tada mes sakome mokytojai, kurie jūsų akivaizdoje bara vaiką: „ačiū, gerbiamoji, viso geriausio“. O namuose bandome suprasti kuo vaikas neteisus.
Tėvams nereikalingas, dėdei iš Feisbuko – reikalingas
Aš nekalbu apie visaleidžiamumą. Aš kalbu apie dėmesio trūkumą. Per daug dėmesio nebūna. Būna pernelyg didelė globa, troškimas nugyventi vietoje vaiko jo gyvenimą. Būna troškimas išdresiruoti. O dėmesio per daug nebūna. Nereikia painioti dėmesio su vergija. Vaikas turi būti įsitikinęs: jis yra mylimas bet kokiu atveju.
Dar viena istorija. Skambina močiutė, kuri nuo pat gimimo auklėja mergaitę. Isterija. „Ji atsisako būti mergaite! Ji šaukia, kad vienalytė meilė ir santuokos tarp dviejų moterų turi teisę egzistuoti!!!“ Man asmeniškai viskas suprantama. Mergaitė nesąmoningai bando įsitikinti, kad ji močiutei reikalinga netgi tokia. Sprendžiame problemą: močiutė vakare ramiai pasako, kad pagalvojo ir suprato, jog jei mergaitė nori tapti berniuku, tai jos pradės taupyti pinigus operacijai. Daugiau prie šios temos mergaitė negrįžo.
Iš komentarų Feisbuke: „Manau, tėvai ne prie ko. Meilė vis tiek iš jų sklinda ir vaikas ją nuskaito. Pagrindinė bėda ta, kad vaikai siekia būti pripažinti kokioje nors bendrijoje, o ten jų niekas nepriima“.
Tėvai visada „prie ko“. Dėl to, kad jie tėvai. Ir jeigu jie „ne prie ko“ dėl vaiko pasitraukimo iš gyvenimo, tai kam jie tada išvis reikalingi?
Meilė „nenusiskaito“. Vaikams reikia meilės įrodymų. Nuolatinių. Ir anaiptol ne materialių.
Taip, vaikai to siekia. Ir jeigu jų nepriima viena bendrija, reikia ieškoti kitos. Kur būsite tikri, kad vaikui nepakenks, kad jį išgirs. Sportas, įvairūs pomėgių klubai, dar begalė įvairiausių „sociumų“ atsiras, jei tik pradėsime ieškoti. Puiki pagalba tėvams, kurie nuo ryto iki vakaro darbe. Kuo daugiau vaikas laiko praleidžia užsiimdamas naudingais dalykais, tuo mažiau laiko lieka internetui. Naudingi užsiėmimai – kur vaiką girdi, supranta, kur su juo kalba. Mano dukterėčiai toks užsiėmimas – teatro studija. Mokyklą galima iškart išbraukti, ji seniai nustojo būti ta vieta, kurioje kažkas daroma vaiko interesų labui.
Vaikai gali gyventi be socialinių tinklų. Per savo keliones mes visada atliekame tokią „procedūrą“: pirmą dieną prašome vaikų atiduoti telefonus viso labo vienai nakčiai. Sakome: rytoj ryte pasiimsi. Garbės žodis: pamiršta pasiimti iki kelionės pabaigos!
Žmogus pasitraukia iš gyvenimo, kai nustoja jausti ir suprasti jo vertingumą. Ne gyvenimo apskritai, o savo gyvenimo konkrečiai vertingumą. Kai nustoja suprasti, jog jis reikalingas. Net jeigu prastai mokosi. Net jeigu pavogė parduotuvėje šokoladuką. Net jeigu neįstojo į universitetą. Net jeigu indų neišplauna…
Iš mano auklėtinių lūpų:
Aš blogas sūnus, nes gavau trejetą už fiziką;
Svajoju tapti režisieriumi, tačiau mama tikina, kad aš niekam tikęs;
Mūsų klasėje labai daug tokių kaip aš – nenormalių;
Paprašiau mamos padėti, o ji pasakė, kad pati spręsčiau problemą, kadangi esu jau suaugusi;
Patėvis nubaudė mane už tai, kad kalbėjau telefonu su tėčiu…
Ir pabaigai. Už viską, kas vyksta su mūsų vaikais, esame atsakingi mes – tėvai. Ir niekas daugiau.