Apie tai, į ką atkreipti dėmesį planuojant vaikų užimtumą per atostogas, pasakoja klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė:
Kalbėkitės su vaiku
Tam, kad vaikai jaustųsi laimingi, o tėvai neprašautų pro šalį planuodami vaikų vasaros atostogas, apie jas būtina kalbėtis šeimoje dar iki vasarai prasidedant. Svarbu galvojant apie vasaros veiklas atsiminti, kad mes, tėvai, dabar planuojame ne savo, o vaiko atostogas, todėl lemiamas balsas priklauso jam. Nesvarbu, apie kokio amžiaus vaiką kalbėtume – pirmąją klasę baigiantį ar abitūros egzaminus kitais metais laikysiantį.
Išties dažniausiai reikia labai nedaug, jog mes, tėvai, pajaustume, apie kokią vasarą svajoja atžala. Jeigu klausimą „Kuo užimti vaiką?“, kurį dažnai adresuojame sutuoktiniui ar kolegei, pakeistume į „Kuo norėtum užsiimti?“ ir užduotume vaikui, greitai suvoktume, kad viskas daug paprasčiau, nei buvo galima tikėtis. Vaikai dažniausiai jau pavasarį turi viziją, kaip norėtų leisti vasaros atostogas. Tėvams belieka juos išklausyti, ir tada visiems drauge susėdus aptarti, ką ir kaip būtų galima įgyvendinti.
Ieškokite „aukso vidurio“
Savaime suprantama, ne visus vaikų norus esame pajėgūs išpildyti, tačiau jei bendradarbiausime su vaiku, netrukus pastebėsime, kad jie atsako tuo pačiu ir mielai drauge ieško aukso viduriuko. Dažnai būna ir taip, kad tėvai, išgirdę vaiko svajones, labai greitai jas „numuša“ netinkama, vaikų norus sumenkinančia reakcija. Tai nėra išmintinga, nes net ir neva absurdiškiausioje svajonėje yra kas nors, ką galbūt galime pasiūlyti kita forma.
Pavyzdžiui, dažnai už įgeidžio visą vasarą atostogauti prie ežero slypi suprantamas vaiko noras nevaržomai plaukioti. Būti visą vasarą prie ežero tikrai sudėtinga, bet gal galima prie jo pabūti savaitę? O gal nereiktų nė tiek, jei pasiūlytume vaikui abonementą į baseiną, kuriame jis galėtų nevaržomai plaukioti kelis kartus per savaitę? Taip, tai ne tas pats, kas ežeras, bet čia – vienas galimų variantų, tenkinantis abi puses – tiek vaiką, tiek ir tėvus.
Psichologinės sveikatos pagrindas
Dar vienas svarbus dalykas, kurį neretai pamirštame planuodami vasaros atostogas yra tai, kad vaikas per mokslo metus išsiilgsta ne tik naujų įspūdžių, išvykų ir pramogų, bet ir neskubių pusryčių, mažiau chaotiškų rytų, ilgesnių pasibuvimų su tėvais, draugais, seneliais ar kitais širdžiai mielais žmonėmis. Tai dažniausiai kainuoja nedaug, bet yra taip reikšminga.
Visa tai irgi turėtų būti įtraukiama į vasaros planus. Veikla, jungianti šeimą, nesvarbu, ar tai būtų savaitgalio išvyka į gamtą, ar kelių valandų pasivaikščiojimas, dovanoja vaikui nepamainomą žinią, kad jis yra šeimos dalis. Šis jausmas, kad esi svarbus, yra vaiko psichologinės sveikatos pagrindas. Be jos, kaip žinia, neverta tikėtis nei stipraus imuniteto rudenį, nei gerų pasiekimų naujais mokslo metais.
Turininga vasara nelygu perkrauta
Siekis suplanuoti kuo turiningesnes atžalos atostogas yra pagirtinas, tačiau dažnai tėvai deda lygybės ženklą tarp turiningos ir visokiomis veiklomis perkrautos vasaros. Nemanau, kad tai susiję. Priešingai, itin aktyvi vasara gali pridaryti ir nemažai žalos: vaikams būna pernelyg sunku grįžti į mokyklą, nes atotrūkis tarp to, kaip buvo, ir kaip yra dabar, didžiulis.
Negana to, tokie vaikai dažnai nesijaučia pailsėję. Šiaip ar taip, stovykla po stovyklos su savo dienotvarkėmis ir veiklomis, kokios jos malonios būtų, yra krūvis vaiko psichikai. Natūralu, kad net ir suaugusiajam tai būtų iššūkis, ką jau kalbėti apie vaikus ar paauglius.
Taigi vaikų vasaros atostogos turėtų būti subalansuotos: įtrauktos tiek aktyvios, tiek pasyvios veiklos.
Verta žinoti
Ne mažiau svarbu leisti vaikui ir nieko neveikiant būti toje pačioje namų aplinkoje. „Nieko neveikti“ – tai nėra nuobodžiauti. Dažniausiai juk būtent tada, kai, anot vaikų, nėra ką veikti, jie paima knygą, išeina į kiemą padūkti, pradeda kažką dėlioti, piešti, konstruoti, ateina pas mamą ar tėtį tiesiog... pasikalbėti. Tai juk taip prasminga! Per mokslo metus vaikai dažniausiai neturi galimybės nieko neveikti, tad atimti atokvėpio akimirką iš vaiko jam atostogaujant nebūtų sąžininga. Tegul vaikai mėgaujasi savo atostogomis. Tiesa, mėgautis atostogomis įmanoma tik tada, kai nesi jomis persisotinęs.
Komentaras
Ne vienerius metus dirbusi auklėtoja vaikų stovyklose, edukologė, verslininkė Laura Imbrasienė:
– Labai svarbu prieš renkant stovyklą vaikui pasidomėti, į kur jis išties yra siunčiamas – kokie specialistai ten dirba, kokia ugdomoji veikla vykdoma. Išrinkti vaikui stovyklą yra atsakingas darbas.
Nebūtinai tai, kas tiko kaimynui ar draugui, tiks ir jūsų vaikui. Teko daug vaikų ašarų šluostyti, kurie patiria stresą, kuriuos reikia „traukti“ iš stovyklų, kad būtų išvengta traumų. Jei vaikas augintas „šiltnamio sąlygomis“, negali būti staiga išmestas į kitą aplinką, nes taip nusprendė tėvai. Pavyzdžiui, jei patys niekada nėjote su vaikais į gamtą, nenakvojote palapinėje, klausimas, ar verta vaiką „grūsti“ į skautų stovyklą? Jis gali tik šoką gauti.
Reikia ruošti vaiką atsiskyrimui, kalbėtis, tą daryti tikslingai. Svarbiausia, išsiaiškinti, ko jis nori pats. Jie dažnai pasako, ko nori, tik ne visada tai išgirstame. Tad per visus darbus linkėčiau paskirti vakarą, kur būtų aiškiai išanalizuota, kas geriausia jūsų vaikui. Daug kas priklauso nuo jo asmenybės. Kartais dienos stovyklos gal yra geresnis pasirinkimas nei tos, kur reikia nakvoti.
Pati nuo šešerių metų vasaras leisdavau stovyklose, buvau tas vaikas, kuris nebijo atsiskirti. Neatsitiktinai vėliau ilgus metus dirbau vaikų stovyklose, mano sūnus irgi nuo šešerių augo šioje aplinkoje. Dukrelė dar tokiems dalykams per maža, o vyresnėlis sūnus jau pats gali spręsti, ko nori – greičiausiai rinktųsi sportinę stovyklą, nes žaidžia futbolą, gal norėtų išmėginti lyderystės stovyklą. Visada esu linkusi kalbėtis, ieškoti geriausio varianto. Svarbu, kad vaikas nenuobodžiautų, nors psichologai sako, kad ir tai reikia mokėti daryti.