Tėvams teko skubiai keisti savo mažylių vardus
Praėjusio amžiaus trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį vardas Adolfas buvo itin populiarus tiek Vokietijoje, tiek ir kai kuriose kitose Vakarų Europos šalyse. O Švedijoje XVII-XVIII amžiais tokiu vardu net buvo pakrikštyti keli karališkosios šeimos nariai. Maža to, berniukai, gimę XX amžiaus pradžioje, kartais būdavo pavadinami Adolfais net ir žydų šeimose. Tačiau, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, dėl visiems suprantamų priežasčių šis vardas vaikams apskritai nebebuvo suteikiamas. Jau suaugę vyrai, vardu Adolfas, skubėjo oficialiai pakeisti savo „nacistinį“ vardą į bet kokį kitą. Taip pat nedelsiant buvo pervadinami ir vaikai, jeigu jiems teko nelaimė gauti tokį Adolfo vardą.
Neapykanta Adolfui Hitleriui ir bet kokios asociacijos su siaubą keliančiais XX amžiaus ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių įvykiais žmonijos istorijoje buvo tokios stiprios, kad vardas Adolfas buvo „ištrintas“ praktiškai visose Europos šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nebuvo jis gerbiamas ir kitose valstybėse ir žemynuose. Net ir šiais laikais, praėjus jau daugiau nei 70 metų, tabu Adolfo vardui vis dar galioja. Remiantis statistiniais duomenimis, iš maždaug 20–30 tūkst. Vokietijoje gimstančių kūdikių tik vienas vaikas pavadinamas šiuo vardu. Tiesa, net ir tokiu atveju dažniausiai tai būna antrasis, o ne pirmasis ir pagrindinis vaiko vardas.
Norinčių savo sūnus pavadinti Judais neliko
Šalyse, kurios yra vienaip ar kitaip susijusios su krikščionybe, o tuo labiau kraštuose, kuriuose krikščionybė – pagrindinė religija, beveik nuo pat Naujojo Testamento laikų nėra įprasta savo atžaloms suteikti Jėzaus ir Judo vardus. Nors senovėje Izraelio žeme vaikščiojo tikrai nemažai Jėzų ir Judų.
Rusijoje ir kitose šalyse, kuriose dominuoja stačiatikybė, šių dviejų vardų tabu susijęs su žmonėms kylančiomis aiškiomis asociacijomis su Evangelijose minimais Judu ir Dievo Sūnumi. Stačiatikiai berniukams paprastai neduoda Jėzaus vardo, nes tokiu atveju būtų manoma, kad tėvai esą pabandė nepagarbiai lygiuotis su Dievu. Judo vardo atveju galioja tas pats principas, tik atvirkštinis jo variantas. Tiek rusakalbiams, tiek ir daliai kitas kalbas vartojančių visuomenių šis vardas yra tapęs bendriniu daiktavardžiu, kuris realybėje yra išdaviko ir niekšo sinonimas. Ne ir netikintys žmonės, puikiai žinodami, kas tokie buvo Jėzus ir Judas, į tokiu vardu pavadintą vaiką greičiausiai žiūrėtų šnairomis, o kiti vaikai tikriausiai iš jo šaipytųsi ir tyčiotųsi.
Beje, Graikijoje vieni tėvai neseniai bandė savo sūnų pavadinti Jėzumi (graik. Iesous, tariama Jiyisus) ir dėl to ilgai bylinėjosi su valstybės institucijomis. Vietinė civilinės metrikacijos institucija kategoriškai atsisakė leisti mažyliui suteikti tokį vardą. Su tokiu pat nesusipratimu susidūrė ir viena šeima Rusijoje. Altajaus krašte įsikūrusi sutuoktinių pora savo sūnų pavadino Jėzumi, nes jų kūdikis gimė sausio 7-ąją, kai švenčiamos stačiatikių Kalėdos Rusijoje. Tėvai savo atžalai sugalvojo ir mažybinį vardą: vaiką nuspręsta šaukti Susiku. Vietinio civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai buvo šokiruoti supratę, kad naująjį pilietį turės užregistruoti Jėzaus Kirilovičiaus vardu.
Kaip pabrėžia stačiatikių dvasininkai, jų Bažnyčia nedraudžia vaikui suteikti Jėzaus vardą – tiesa, kaip krikšto vardą, o ne pasaulietinį. Šiuo atveju Jėzaus vardadienis švenčiamas, kai Bažnyčia savo kalendoriuje mini šventąjį Jozuę, Nūno sūnų, – Biblijoje aprašytą pranašo Mozės įpėdinį. Būtent šis Išganytojo bendravardis laikomas berniukų, kuriems suteiktas Jėzaus vardas kaip krikšto vardas, globėju.
Izraelyje, kuriame, kaip žinia, dominuoja krikščionybė ir judaizmas, vaikai taip pat nevadinami nei Jėzumi, nei Judu. Ir nors Judo vardas žydams ir judėjams turi visiškai kitokią reikšmę, o Jėzaus Dievu jie nelaiko, vis dėlto šių vardų tėvai savo sūnums paprastai neduoda, kad nesukeltų daugelio krikščionių pasipiktinimo. O štai islamiškuose kraštuose gana dažnai galima sutikti vyrų, galinčių pasigirti Iso vardu (Jėzaus vardo vedinys). Šiuose kraštuose, kaip ir Lotynų Amerikos šalyse, Jėzaus (isp. Jesus, tariama Chesus) vardu pavadinti berniukai ir vyrai yra nieko neįprasto.
Karen – tik neseniai neigiamą atspalvį įgavęs moteriškas vardas
Visai neseniai „atšauktas“ dar vienas vardas, kuris visiškai netikėtai blogą reputaciją užsitraukė ir tabu tapo vos prieš kelerius metus. Jau kurį laiką tėvai vis rečiau savo dukras pavadindavo Karen (kirtis pirmajame skiemenyje), o Jungtinėse Amerikos Valstijose pastaruoju metu mergaitėms toks vardas praktiškai nebesuteikiamas. To priežastis – naujas prasivardžiavimas, kuris tik neseniai atsirado Vakarų visuomenėje ir šiuo metu yra aktyviai platinamas internetiniuose memuose.
Tiems, kurie dar nežino, apie ką kalbame: šiuolaikinio slengo vartotojams Karen yra skandalistė, nieko nesigėdijanti akiplėša, kuri dažnai kaip argumentą visuose ginčuose pasitelkia savo kaip motinos teises. Internete galima rasti galybę vaizdo įrašų, kurių centre – tokia tipiška Karen. Kas ta moteris, kuri savo automobilį pastato taip skersai, kad užblokuoja kelią kitiems automobiliams, o paskui visus pasiunčia ant trijų raidžių? Tipiška Karen! Vaikišką vežimėlį stumianti mama į sprandą trenkia nepažįstamam berniukui už tai, kad šis kiek per arti jos pravažiavo dviračiu? Irgi Karen!
Karen taip pat mėgsta išsikviesti restoranų administratorius ir jiems pažerti krūvą priekaištų, prekybos centre ji tikrai nevengs pasiginčyti su kasininke dėl kokio nors menkniekio ir dar pareikalaus, kad su ja pasikalbėtų vadybininkas, o viešajame transporte ji kuo garsiausiai kalbėsis telefonu. Apskritai, tai yra žmogus, kuris visus erzina. Maža to, poniutė Karen dažnai elgiasi rasistiškai, demonstruodama savo tariamą pranašumą prieš kitokios odos spalvos ar akių formos žmones.
Visuomenėje jau netgi yra susiformavęs įvaizdis, kaip atrodo „tipinė Karen“: tai baltaodė 35–50 metų amžiaus moteris, trumpais bobo (karė) stiliumi kirptais ir sruogelėmis dažytais plaukais (paaukštintas pakaušis, asimetriški kirpčiukai). Feministiniai ir kai kurie socialiniai judėjimai netgi ėmė reikšti pasipiktinimą dėl tokios įžeidžiančios pravardės, tokį elgesį laikydami seksizmo ir net nacionalizmo apraiška.
Visuomenėje nusistovėjus tokioms neigiamo atspalvio asociacijoms (memų apie Karen sklaida pasaulyje įgauna vis didesnį pagreitį!), tik nedaugelis mamų ir tėčių norėtų savo mergaitei suteikti šį vardą. Apskritai šiam gražiam ir kadaise itin populiariam moteriškam vardui Vakarų šalyse tiesiog nepasisekė.
Tiesa, vyriškoji šio vardo forma su akcentu antrajame skiemenyje tebėra labai populiari Armėnijoje, ir nieko keisto. Vargu, ar šį kitaip tariamą vyrišką vardą kas nors galėtų susieti su Vakarų šalyse išplitusia „bjaurių poniučių“ pravarde.
Kalbant apie kūdikius, kai kurie jų išgarsėja visai ne dėl savo vardo. Pavyzdžiui, viena mažylė tapo žinoma visame pasaulyje dėl savo lėliško veiduko su didelėmis akimis ir dėka kaimynės dailininkės, kuri surizikavo nupiešti mergytės portretą ir su šiuo kūriniu sudalyvauti konkurse. Ne vieną dešimtmetį niekas neįtarė, kas toji paslaptingoji mergaitė, pirkėjams besišypsanti nuo populiaraus „Gerber“ firmos kūdikių maisto indelių.