Profesija ar pašaukimas?
Kaip rasti savo pašaukimą? Ar užtenka gerai mokytis mokykloje, įstoti į prestižinį universitetą, vėliau užtikrintai kilti karjeros laiptais? Būtent tai Evelinai kalė į galvą mama nuo pat pirmos klasės. Mergaitė gerai mokėsi, uoliai kaldavo nemėgstamas chemiją ir fiziką, „užsidirbo“ puikų atestatą.
Ji nors dar nuo vaikystės svajojo būti kirpėja, o šukuosenų meistrei tikslieji mokslai lyg ir nereikalingi.
Tačiau mama manė, kad tai nerimta profesija, todėl Evelina ruošėsi stoti studijuoti teisę. Turėdama aukso medalį, lengvai įstojo į universitetą, po kelerių metų gavo diplomą.
Bet karjera nesusiklostė taip, kaip buvo tikėtasi. Nuobodus notaro padėjėjos darbas neatnešė nei didelio pelno, nei pasitenkinimo.
Ir štai kartą Evelina prekybos centre sutiko savo buvusį bendraklasį Romą, kuris mokydamasis mokykloje pasižymėjo tik tuo, kad nuolat gaudavo dvejetus ir vienetus, o per pamokas, vietoj to, kad klausytųsi mokytojo, piešdavo mašinėles.
Pabendravus su juo, Evelinai visai nukrito ūpas. Romas baigė profesinę mokyklą, tapo paprastu automechaniku.
Autoservise, kur jis pradėjo dirbti, jį labai vertino – niekas taip greitai nesugebėjo rasti gedimo. Netrukus vaikinas atidarė nuosavą autoservisą, tapo klestinčiu verslininku, turėjo gerą butą, namą užmiestyje, prabangią mašiną.
Kaip tai įvyko? Juk Evelina protinga mergaitė, turinti gerą išsiavinimą, bet ji nepasiekė nieko, kuo galima būtų didžiuotis.
O Romas, buvęs dvejetukininkas ir padauža, tapo klestinčiu verslininku. Jo didžiausias pasiekimas - ne pajamos, o tai, kad jis dirba mėgiamą darbą.
Pirmūnai ir dvejetukininkai pasižymi skirtingu požiūriu į gyvenimą. Daugelis pirmūnų gerai mokosi, nes taip reikia, taip teisinga. Jie mokosi gramatikos, „kala“ teoremas, puikiai atsakinėja prie lentos.
Dvejetukininkai tuo tarpu svartsto, nuo ko nusirašyti namų darbus ir kokią „špargalkę“ pasidaryti kontroliniam darbui. Tipiškas pirmūnas iškala viską, ko reikalauja programa. Dvejetukininkas nepaiso taisyklių ir įsimena tik tai, kas jam iš tikrųjų įdomu.
Tačiau reikėtų būti objektyviems – dauguma talentingų vadovų, perspektyvių bankininkų, finansininkų – buvę pirmūnai. Paprasčiausiai todėl, kad buvę pirmūnai nemoka dirbti blogai.
Ir teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad toli gražu ne visi dvejetukininkai pasiekė kokių nors aukštumų.
Prisiminkite savo klasę. Kiekvienas iš mūsų galėtų pateikti pavyzdį, kai buvusi pirmūnė, mokyklos pasididžiavimas, aktyvistė, sportininkė ir komjaunuolė, apie 30-uosius metus apsikrovė šeima ir vaikais, dirba sanitare ligoninėje ar telefonų pardavėja.
O chuliganas, nuo kurio išdaigų kentėjo visi mokytojai, kurio gebėjimai buvo nurašyti jau penktoje klasėje, trisdešimties metų jau buvo uždirbęs savo pirmą (antrą, penktą) milijoną. Pažįstama situacija, tiesa?
Suaugusio pirmūno paklausus, kas tu, jis atsakys - „sistemų administratorius“. Dvejetukininkas į šį klausimą atsakys - „Antanas“.
Tie, kuriems nesisekė mokykloje, anksti supranta, kad gyvenime verta pasikliauti tik savimi, jie nuosekliai ieško savo vietos gyvenime, būtent – ieško, o ne eina kažkieno seniai pramintu taku, kaip dešimtukininkai.
Žymūs žmonės – genialūs dvejetukininkai
Egzistuoja teorija, kad daugelio dvejetukininkų kūrybinės galimybės viršija intelekto lygį. Ir yra memažai ją patvirtinančių įrodymų.
Vėliau Bilas Geitsas prisipažino, kad buvo tiesiog pamišęs dėl kompiuterių, praleisdavo pamokas, galėjo likti kompiuterių klasėje visą naktį.
Jo mama, pavargusi nuo nesibaigiančių iškvietimų pas direktorių, sudarė su nevykusiu sūneliu visiškai nepedagogišką sutartį – už kiekvieną gerą pažymį jam duodavo pinigų.
Gali būti, kad aistringas užsiėmimas įdomia veikla ir aksti išugdytas supratimas, kad pastangos turi būti atlygintos, leido Bilui Geitsui tapti pačiu žymiausiu vadovu pasaulyje.
Mylimiausia laisvalaikio pramoga jam tapo kinas – jis be perstojo žiūrėjo televizorių –serialus, kovinius filmus, pigias melodramas – jam viskas patiko.
Mokykloje jam buvo nustatytas hiperaktyvumas, paskirti vaistai pernelyg „iniciatyvaus“ paauglio raminimui. Tarp kitko, Kventinas neilgai kankino mokytojus savo buvimu – galų gale metė mokyklą ir užsirašė į aktorių kursus. Pinigų kursams užsidirbdavo pats – įsidarbino bilietų kontrolieriumi porno kinoteatre. Ilgainiui jaunuolis sulaukė sėkmės, pasiekė pripažinimą, šlovę – nepaisant to, kad mokykloje bėgdavo iš pamokų, mėgdavo ginčytis ir maivytis.
Galiausiai ją paskyrė į specialią vaikų, kuriems reikalinga psichoterapeuto pagalba, grupę, o baigus mokyklą jos charakteristikoje puikavosi įrašas: „nesivaldanti, linkusi į sociopatijas“.
Romanas Abramovičius, vienas iš turtingiausių pasaulio žmonių, vos ne vos baigė mokyklą ir iškart pateko į armiją. Prieš paleidžiant į atsargą būrys, kuriame tarnavo Abramovičius, gavo užduotį iškirsti nemažą gabalą miško. Eilinis Abramovičius padalino mišką kvadratais, juos pardavė kaimyninio kaimo valstiečiams nusipjauti malkoms ir gautus pinigus padalino kariams.
Oficialioje Abramovičiaus biografijoje nurodoma, kad jis baigė Maskvos valstybinę teisės akademiją tik 2001 metais.
Nikolajus Gogolis nuolat gaudavo dvejetus už rašinėlius, D. Mendelejevas, periodinės lentelės atradėjas, bandydamas įstoti į Medicinos – chirurgijos akademiją keletą kartų neišlaikė chemijos egzamino. A. Čechovas dukart liko antriems metams, nes jam nesisekė humanitariniai mokslai. „Genialių dvejetukininkų“ sąrašas ne toks jau trumpas, kaip atrodo.
Žmogaus galimybės
Egzistuoja paparasčiausia tiesa – vien tik gabumai ir aukštas intelektas nėra didesnis privalumas negu aukštas ūgis, gražios akys ar garbanoti plaukai.
Žmogaus gabumai dar neatspindi jo galimybių. Jei vaikas turi fenomenalią atmintį, tai, be abejo, gabumas.
Bet jeigu mokinys priprato pasikliauti tik atmintimi, jis nepasieks nieko - reikia sugebėti ir galvoti bei analizuoti, ne tik tik įsiminti medžiagą.
Žmogaus galimybės –tai savais gabumais pagrįsti pasiekimai. Pavyzdžiui, sudebėjimas gražiai dainuoti dėl įgimto stipraus balso. Ar fiziškai stipraus berniuko gebėjimas gerai žaisti futbolą, išugdytas sporto mokykloje. Nereikėtų stengtis gauti gerus pažymius tik dėl gražaus atestato ar diplomo, reikia mokytis tam, kad lavintumeisi, niekada nereikėtų pamiršti savęs, savo interesų.
Šis patarimas tinka ir baigusiems mokyklą žmonėms. Juk dauguma darbo vietą renkasi pagal tokius kriterijus, kaip kompanijos prestižas, jos žinomumas, gražiai skambantis pareigų pavadinimas.