Jums reikės: druskos, stiklainio, storų siūlų, pieštuko.
Į labai karštą, bet ne verdantį vandenį pamažu supilkite druską ir gerai ją išmaišykite. Jūsų užduotis – padaryti labai koncentruotą druskos tirpalą, todėl druską reikia pilti tol, kol ji jau nebetirps.
Prie pieštuko pririškite siūlą ir įmerkite siūlą į vandenį taip, kad jis neliestų indo sienelių (pieštukas reikalingas tik kaip skersinis, kuris palaiko siūlą). Labai greitai ant siūlo pradės formuotis maži druskos kristalai. Kiekvieną dieną jie vis augs ir didės. Ir po kurio paiko turėsite nuostabius „karolius“.
Mėlynas kristalas
Jei vietoj druskos paimtumėte vario sulfato (jo galima rasti sodininkams skirtose parduotuvėse), galima būtų išauginti vieną nuostabios mėlynos spalvos kristalą. Kaip ir pirmuoju atveju, gaminame prisotintą tirpalą ir į jį įmerkiame siūlą. Kai ant jo atsiras kristaliukai, išimkite siūlą iš tirpalo ir atrinkite patį didžiausią ir lygiausią kristalą. Pririškite jį prie naujo siūlo taip, kad jis būtų indo centre. Pavienis kristalas auga ilgai, bet už tai gaunamas rezultatas – be galo gražus.
Nepamirškite kartkartėmis įpilti daugiau tirpalo, nes skystis pamažu garuos. Tam kitame stiklainyje paruoškite tokį patį tirpalą ir leiskite jam dieną pastovėti. Po to reikiamą skysčio kiekį įpilkite į kristalo auginimo indą. Jei viskas padaroma teisingai, tai maždaug po mėnesio turėsite nuostabų ryškiai mėlyną kristalą, panašų į brangakmenį.
Kas vyksta: karštame vandenyje druskos arba vario sulfato tirpumas padidėja. O ataušus druskų perteklius išsiskiria iš tirpalo ir nusėda kristalizacijos centre, kuriame pirmuoju atveju yra mūsų siūlas, o antruoju – ant siūlo pakabintas kristalėlis.
Naminė vaivorykštė
Šiais trapiais ir trumpalaikiais sutvėrimais negalima nesigrožėti. Jie užburia, traukia žvilgsnius ir sukelia vaikų bei suaugusiųjų šypsenas. O pats jų kūrimo procesas panašus į mažą stebuklą. Išmokykite savo vaiką kurti nuostabius, neįprastus ir žavingus muilo burbulus – ir jų akyse pamatysite tikrą džiaugsmą.
Jums reikės: distiliuoto vandens, paprasto ūkiško muilo (arba dar geriau – skysčio indams plauti), cukraus, želatinos, vielos.
Burokine trintuve patarkuokite muilo ir ištirpinkite jį šiltame distiliuotame vandenyje. Muilo koncentracija turi būti apie 15-20 procentų. Vandenyje galima tirpinti indų plovimo skystį – tokį, kaip „Fairy“.
Nenaudokite vandentiekio vandens, nes jame yra gausu druskų ir dėl to burbulai būna labai nepatvarūs. Į muilo tirpalą įdėkite cukraus ir želatinos mišinio (galima naudoti ir gliceriną) – tai pailgins burbulų gyvavimo laiką. O dabar paimkite vielos ir atkirpkite skirtingo ilgio atkarpų. Šių vielų atkarpų galuose susukite kilpas – taip, kad jų skersmenys būtų skirtingi. Galima padaryti keletą skirtingos formos rėmelių – kvadratinių, ovalių, žvaigždutės, banano, gėlės formos – kaip jums patinka. Šiuo atveju būtina sąlyga – kilpos uždarumas.
Vėliau galima pereiti prie pagrindinio užsiėmimo: vielą pamerkite į paruoštą mišinį ir silpnai papūskite į susidariusią plėvelę. Kartu su vaiku stebėkite kaip plėvelė tempiasi ir tampa burbulu. Iš pradžių muilo burbulai lengvai kyla į viršų, sutviska visomis vaivorykštės spalvomis, o vėliau iš lėto nusileidžia žemyn. Paeksperimentuokite su skirtingų geometrinių formų rėmais ir pažiūrėkite, kokios iš jų gaunasi figūros.
Kas vyksta: burbulo gyvavimo laikas priklauso nuo jo drėgmės ir tam, kad muilo plėvelė kaip įmanoma ilgiau neišdžiūtų, į mišinį dedama cukraus ir želatinos. Šis mišinys suminkština vandenį ir atitolina burbulo sprogimą.
Muilo burbulas – tai dvi be galo plonos muilo plėvelės, tarp kurių yra vanduo. Spalvos spinduliai, pereidami tokį „šedevrą“, lūžta ir atsispindi. Dėl to atrodo, kad burbulai yra įvairiaspalviai. Muilo burbulai siekia tapti tokios formos, kad būtų kuo didesnis tūris ir kuo mažesnis paviršiaus plotas.
Tokiomis savybėmis, kaip nesunku suprasti, pasižymi rutulys. Štai dėl ko muilo burbulai visada suapvalėja ir atrodo kaip beveik taisyklingos sferos. Ir galų gale, burbulų gebėjimas skraidyti visiškai priklauso nuo oro temperatūros: iš mūsų plaučių išpučiamas oras šiltesnis už aplinkos, vadinasi, pagal visus fizikos dėsnius, jis yra ir lengvesnis. Bet burbulai greitai atvėsta ir nusileidžia žemyn.
Augmenija
Šie bandymai priskiriami botaniniams ir jie parodo, kad augalų gyvenimui būtinos tam tikros sąlygos. Kadangi jie užtrunka ganėtinai ilgą laiką, patarkite savo vaikui vesti stebėjimų dienoraštį. Dygimo procesas, spalvos ir formos pasikeitimai taps puikiais nuotykiais jūsų vaikui, be to, ugdys dėmesingumą, meilę gamtai ir galbūt paskatins jo susidomėjimą gamtos mokslais.
Iš sėklelės
Jums reikės: augalų sėklų (labiausiai tiktų pupos), vatos, trijų stiklainių, žemės.
Į indą su vata įdėkite keletą pupų, įpilkite vandens ir padėkite ant palangės. Po kelių dienų iš pupų pradės dygti daigelis ir šaknis.
Dabar stiklainius pripildykite žemės ir atsargiai į ją pasodinkite sudaigintas sėklas. Pasistenkite padaryti taip, kad pupos liestų sienelės stiklą – tuomet galėsite kartu su vaiku stebėti vykstančius pokyčius.
Kad eksperimentas būtų „moksliškesnis“, kelias pupas pasodinkite „aukštyn kojomis“ (kad šaknelė būtų nukreipta aukštyn, o daigas – į apačią). Po kelių dienų pažiūrėkite, kas išaugo. Nepamirškite savo augalų laistyti. Labai greitai iš žemės pradės lįsti pirmieji stiebeliai, dar po kurio laiko ant stiebelių atsiras lapai, o apačioje atsiras naujų šaknų.
Pasiūlykite vaikams atlikti tokį eksperimentą: stiklainius pažymėkite skaičiais (Nr. 1, 2, 3). Pirmąjį stiklainį pastatykite ant palangės ir laistykite jį kartą per tris dienas. Antrą stiklainį taip pat padėkite prie lango, bet nelaistykite. O trečią stiklainį padėkite į tamsią spintą ir laistykite jį kaip pirmąjį, kartą per tris dienas. Po dviejų-trijų savaičių su vaikais apžiūrėkite kaip pasikeitė augalai, kuris iš jų išaugo geriausiai.
Šviesa ir šešėlis
Iš lipdukų popieriaus iškirpkite nedidelę figūrėlę ir priklijuokite ją ant didelio augalo lapo. Po savaitės nuimkite popierių ir pažiūrėkite, kas liko ant lapo.
Kas vyksta: augalams būtinas vanduo, šviesa ir dirva. Jei visos šios trys sąlygos įvykdytos, stiebelis kyla aukštyn, o lapai pažaliuoja. Būtent dėl to daigelis pirmajame stiklainyje augs geriausiai.
Aukštyn kojomis apverstų pupų daigeliai po kelių dienų išlinks ir nukryps į viršų bei stiebsis į šviesą, o šaknys taip pat pakeis savo augimo kryptį ir augs žemyn, ten kur žemė ir vanduo.
O saulės šviesos būtinybę parodo eksperimentas su iš dalies užklijuotu lapu. Popierinė figūrėlė saulės spindulių nepraleidžia. Be šviesos lapai gelsta, todėl po savaitės ant mūsų didelio lapo atsiras geltonas iškirptos figūrėlės siluetas.
Plazdančios gėlės
Senovės romėnai tikėjo, kad drugeliai – tai atgiję žiedai, kurie pakilo nuo savo stiebo. Japonijoje drugelis simbolizuoja tai, kas žmogaus gyvenime yra geriausia ir pamatyti drugelį – laimę nešantis ženklas. O štai senovės Indijos legenda byloja, kad drugelis – tai dvasia, kuri pateko į rojų. Dievas pasiuntė ją į žemę, kad ši atliktų paštininko vaidmenį. Ir drugeliui tyliai sušnabždėjus savo norą, jūsų pageidavimas ant peteliškės sparnų bus nugabentas tiesiai pas dievus, ir visos svajonės būtinai išsipildys.
Jei jums negaila laiko ir jėgų, tai išauginti mažą dievo pasiuntinį pas save namie yra ne taip jau ir sudėtinga. Ir vaiką sužavės stebuklingas vikšrelio virtimas peteliške.
Jums reikės: vikšrų, didelio stiklinio indo, šakelių su lapais.
Iš pradžių namie paruoškite insektariumą – taip vadinasi patalpa vabzdžiams laikyti ir veisti. Tam puikiai tiks nedidelis akvariumas arba didelis stiklainis. Miške arba darže susiraskite keletą vikšrų. Ir prisiminkite, kad vikšrus būtinai reikia rinkti kartu su tais lapais, ant kurių jie yra – tai jų būsimas maistas. Įdėkite juos į indą, o iš viršaus uždenkite marliniu audiniu, kad jūsų gyventojai kur nors neiškeliautų.
Kiekvieną rytą vikšrus reikėtų apipurkšti vandeniu iš vandens purškiklio, o maistą keisti kartą per dvi dienas. Geriausia rinkti lapus tų augalų, kurie auga toliau nuo kelių, o prieš patiekiant šiuos lapus maistus neblogai būtų juos dar nuplauti. Sveiki vikšrai prie insektariumo pripranta ganėtinai nesunkiai, o vaikas su malonumu stebės, kaip gyvena šie vabzdžiai: kaip jie šliaužioja, kaip ėda, kaip susisuka į žiedelį ir panašiai.
Jei vikšrai pradeda nerimauti, netenka apetito – tikriausiai tai reiškia, kad jie netrukus taps lėliukėmis. Šioje būsenoje jų geriausiai netrikdyti. Dabar belieka apsišarvuoti kantrybe ir laukti, kol įvyks nuostabus virsmas.
Namie galima išauginti netgi tikrą afrikietišką Junoną One-one su didelėmis mėlynomis dėmėmis ant sparnų arba pasakiško grožio filipinietišką drugelį Attacus Atlas su labai gražia, neįprasta sparnų forma, kurių dydis gali siekti 30 cm. Tokie nuostabūs drugeliai, o tiksliau jų lėliukės, šiais laikais gali būti parduodamos specializuotose parduotuvėse. Tokios lėliukės gali kainuoti nuo 5 iki 100 litų, bet už tai kiek džiaugsmo bus mažyliui, savarankiškai išauginusiam tokį plazdantį stebuklą!