Vilniečiai Vaidas (45) ir Jurga (46) jau antrą mėnesį sūpuoja trečiąją savo atžalą – šeimoje taip pat auga 12 metų sūnus ir 9 metų dukra. Sutuoktiniai neslepia, kad žinia apie trečiąjį nėštumą buvo gana netikėta: „Aišku, kad buvo didelis siurprizas. Kai kurių mūsų bendraamžių vaikai jau studijuoja universitetuose, o mes čia staiga tokie „jaunieji tėveliai“. Susituokėm jau įkopę į ketvirtą dešimtmetį, susilaukti vaikų irgi neskubėjom, sūnus ir dukra irgi gimė mums jau esant gana brandžiame amžiuje ir sakyčiau, kad iki pagranduko buvome tokia labai tipiška lietuviška šeima“, – pasakoja Vaidas.
Vyras sako, kad vyresniems vaikams žinia apie brolį irgi buvo labai netikėta. „Kai pasakėm, jog turėsim naują šeimos narį, sūnus pirmiausia paklausė, ar nusprendėm įsigyti... šunį“.
Pašnekovas sutinka, kad jauniausio sūnaus gimimas pakoregavo nusistovėjusį šeimos gyvenimą: „Žinoma, kad gyvenimas pasikeitė, viskas buvo gana nusistovėję, dabar vėl kuriame naują tvarką, – šypsosi Vaidas. – O vienas reikšmingiausių pokyčių – teko labai greitai priimti sprendimus dėl didesnio būsto, nes penkiems dabartinis jau tikrai per mažas. Juokaujame, kad kol čia svarstėme, pagrandukas savo atėjimu pasiuntė aiškią žinią, kad mažas butas jam netinka, tai privalom greičiau priiminėti sprendimus dėl didesnio būsto“.
Vaidas pasakoja pažįstantis bent dar kelias šeimas, kurios susilaukė vaiko jau įkopusios į penktąjį dešimtmetį, o amžiaus skirtumas su kitais šeimos vaikais svyruoja apie dešimt metų, tačiau nei savo amžiaus, nei skirtumo tarp vaikų jis nesureikšmina: „Ne, nelaikom savęs kažkokiais pagyvenusiais tėvais ar kad dėl amžiaus gali kilti problemų dėl auklėjimo. Gal ir neatrodom labai jauni, bet manau, kad šiais laikais ir tendencijos jau kitos, žmonės neskuba tuoktis ir iškart susilaukti vaikų, todėl tokių tėvų vis daugiau ir visuomenės požiūris į juos keičiasi. Galiausiai ir vyresni tėvai kitokie, nei buvo prieš pusę amžiaus“.
Vaidas pastebi, kad pirmaisiais mėnesiais gimus sūnui fizinių ir emocinių jėgų dėl priežiūros reikia daugiau: „Aišku, dabar atrodo, jog auginti pirmuosius du vaikus buvo lengviau – gal jie ir ilgiau miegodavo, gal ir mes turėjome daugiau energijos. Mūsų pagrandukas nėra didelis miego entuziastas, tad bent jau aš miego trūkumą jaučiu“. Vyras juokėsi, kad dabar priverstas daugiau laiko praleisti gryname ore ir judėti: „Sūnus greičiausiai užmiega vaikiškame vežime, tad dabar kasdien nueinu apie 10 kilometrų, tad sūnus tikrai padeda palaikyti fizinę formą“.
Vaikų šeimos susilaukia vėliau, vyresni tėvai – bendra visuomenės tendencija
Mykolo Romerio universiteto jaunesnysis mokslo darbuotojas, lektorius, psichologas Aleksandras Segal pasakoja, kad išties pagal kelių pastarųjų dešimtmečių tendencijas jauni suaugusieji yra linkę vėliau kurti šeimas ir susilaukti vaikų. Psichologas įvardina bent kelias priežastis: „Pastebima tendencija, kad apskritai žmonės pradeda jaustis suaugusiais vėlesniame amžiuje – maždaug 30-35 metų. Iki to laiko gana didelė dalis jaunų „suaugusiųjų“ dar nėra sukaupę pakankamos gyvenimiškos patirties gyventi savarankiškai ir pasirūpinti savo buitimi, neturi įgiję profesinės patirties ar stabilaus pajamų šaltinio, todėl yra linkę daug laiko ir energijos skirti karjerai, asmeniniams poreikiams“.
Pasak psichologo, kita galima vėlyvos šeimos kūrimo priežastis – jauni suaugusieji neturi pakankamai išlavintų bendravimo ir kitų socialinių įgūdžių, kurie yra būtini norint užmegzti romantinius santykius, todėl šeimos kūrimo planai nusikelia vėlesniam laikui. Be to, anot psichologo, tiesiog keičiasi vertybių sistema, ir šeimos kūrimas nėra prioritetinė vertybė. „Vis daugiau jaunų žmonių prioritetu laiko karjerą ir savęs realizavimą profesiniame gyvenime, tad sunkiai randa balansą tarp darbo ir šeimos, todėl neskuba jos kurti“.
Auklėjimą lemia ne tėvų amžius, bet jų požiūris ir tarpusavio santykiai
Paklausus, ar nuo tėvų amžiaus priklauso ir auklėjimo metodai, A. Segal sako, kad mokslinėje literatūroje išskiriami skirtingi auklėjimo stiliai, ir natūralu, kad skirtingo amžiaus tėvai taiko skirtingus auklėjimo metodus, tačiau tėvų amžiaus auklėjimui jis nesureikšmina: „Ir panašaus amžiaus tėvai gali būti linkę auklėti vaikus skirtingai, – sako A. Segal. – Be to, šiuolaikiniams tėvams yra daugiau galimybių rasti įvairios auklėjimo literatūros, kai prieš kelis dešimtmečius literatūros buvo mažiau, ir ji buvo sunkiau prieinama. Tai irgi turi įtakos tėvų išprusimui apie šiuolaikinius auklėjimo metodus, tačiau svarbiausia, o tai patvirtina ir mokslas, kad vienos šeimos tėvai auklėtų vaikus kiek įmanoma tolygiau, tada visi vaikai turės mažiau erdvės manipuliacijoms, geriau suvoks bendras diegiamas normas ir taisykles“.
Manoma, kad vyresniems tėvams dėl amžiaus skirtumo megzti artimus emocinius santykius su vaikais gali būti sudėtinga, tačiau A. Segal tai laiko stereotipu: „Tėvų ir vaiko santykis didžiąja dalimi priklauso nuo tėvų nuostatų į vaiką ir nuo jų gebėjimo patiems būti „vaikiškais“. Jei tėvų nuostatos į vaiką yra „rimtos“, griežtos, sunkiai keičiamos, tuomet tikėtina, kad kontaktas su vaiku bus formalesnis, tačiau jei tėvai supranta vaiko poreikį tyrinėti pasaulį, supranta, kad klaidų darymas ir neklausymas yra normalūs reiškiniai vaiko augimo procese, jei tėvai kalbės su vaiku jo lygmenyje ir reflektuos, ką jie mano ir kaip jie jaučiasi apie tam tikrus vaiko poelgius, tuomet tikėtina, kad santykis tarp vaiko ir tėvų bus paremtas pasitikėjimu ir abipuse pagarba“, – savo įžvalgomis dalinasi psichologas.
A.Segal atkreipia dėmesį, kad kuo tėvai labiau subrendę, tuo ramiau ir greičiau geba įvertinti probleminę situaciją, gali parinkti ramesnius ar švelnesnius problemos sprendimo būdus. „Brandesni žmonės iš esmės pasižymi didesniu vidiniu balansu, o tai savo ruožtu teigiamai įtakoja ir auklėjimo būdą“, – pastebi A. Segal.
Psichologas sako, kad kalbant apie vyresnio amžiaus tėvus sunku kategoriškai įvardinti, ar jie labiau atlaidūs, ar labiau bijantys ir saugantys. „Tai išties priklauso nuo jų asmeninės gyvenimo patirties, pirmųjų vaikų auklėjimo patirčių, žinių kiekio ir lygio ir kitų veiksnių. Iš darbinės patirties pastebiu, kad vyresni tėvai yra kiek labiau „atsipalaidavę“ dėl pagranduko auklėjimo, ir tai, mano nuomone, yra susiję su jų branda, geru sutuoktinių tarpusavio ryšiu“, – sako A. Segal.
Pašnekovas pabrėžia, kad didesnę įtaką vaikų auklėjimui turi ne sutuoktinių amžius, bet jų tarpusavio santykiai: „Kai sutuoktinių santykiai yra kokybiški, jie sugeba vienas iš kito semtis palaikymo ir įkvėpimo, kurį sėkmingai perteikia ir savo vaikams. O jei sutuoktinių santykiuose yra prisikaupę neišspręstų problemų ar nuoskaudų, tikėtina, kad tai atsispindės ir vaiko auklėjime“.
Psichologas taip pat pataria į pagranduko priežiūrą įtraukti ir vyresnius vaikus, tai padės jiems užmegzti tvirtą emocinį ryšį, tačiau – ir neperlenkti lazdos: „Tėvai natūraliai prašo vyresniųjų vaikų pagalbos, tačiau svarbu išlaikyti balansą, nes vaiko auklėjimas ir auginimas vis dėlto yra tėvų, o ne brolių ir sesių pareiga. Tad, tėvai turi jausti ribas, kad per didelis vyresnių vaikų įtraukimas neiššauktų priešingo efekto. O kai pagrandukas jau yra paaugęs rekomenduočiau organizuoti kuo daugiau bendrų veiklų, kuriose dalyvautų visi ar bent jau kuo daugiau šeimos narių. Tai tikėtina, kad prisidės prie kokybiškos šeimos santykių dinamikos“.