Atrodytų, šeimos dydis yra pačios šeimos reikalas, tačiau kartais žmonės įvardija jaučiantys aplinkinių spaudimą auginti bent du vaikus. Jų dvejones dėl vaikų skaičiaus šeimoje taip pat sustiprina visuomenėje paplitę mitai apie vienturčius vaikus. Tačiau ar iš tiesų vieno vaiko padėtis šeimoje yra tokia nepalanki, kokia mes kartais ją laikome?
Šiame straipsnyje apžvelgsiu pagrindinius socalinės psichologijos mokslų daktarės, dėstytojos, šeimų ekspertės ir daugelio knygų autorės amerikietės Susan Newman (2009) pastebėjimus, sukauptus per didžiulę metų patirtį ir išdėstytus knygoje „Vienturtis: vaiko auginimo džiaugsmai ir sunkumai“.
Anksčiau ir dabar
Pasak autorės, dar prieš dvidešimt ar trisdešimt metų turėti vieną vaiką šeimoje buvo nemadinga. Manyta, kad greičiausiai kažkas turėjo sutrukdyti tokiai šeimai susilaukti daugiau vaikų. Daugiavaikės šeimos buvo savotiškas standartas. Ir tam būta gana objektyvių priežasčių: aukštas kūdikių mirtingumas, grėsmingos epideminės ligos, fizinės darbo jėgos ūkyje poreikis ir kt. Visgi pasiekimai medicinoje (skiepų ir antibiotikų atsiradimas) lėmė ankstyvų mirčių ir sergamumo sumažėjimą. O gyvenimo būdo pasikeitimai (pvz.: sumažėjęs pagalbininkų poreikis ūkyje) lėmė tai, kad daugiau nei vieno vaiko išlaikymas tapo tiesiog ekonomiškai nenaudingas.
Turbūt didžiausią įtaką šeimos struktūros kitimui turėjo tai, kad moterys gausiai įsiliejo į darbuotojų gretas. Šiuolaikinės moterys linkusios įgyti aukštąjį išsilavinimą ir imtis veiklos tose srityse, kurios kažkada priklausė vyrams: politika, teisė, medicina ir kt. Svarbu ir tai, kad vyrai taip pat tapo mažiau pajėgūs išlaikyti šeimas be moterų pagalbos. Todėl šiandien kaip niekad daug moterų dirba ir nesvarbu ar dėl to, kad būtina, ar dėl to, kad nori.
Dar vienas veiksnys, anot autorės, lėmęs šiuolaikinės šeimos mažėjimą – moterys gimdo ar įsivaikina vaikus sulaukusios vyresnio amžiaus. Vis dažniau pirmas nėštumas atidėliojamas tol, kol peržengiamas trisdešimties metų slenkstis, todėl natūralu, kad lieka mažai laiko ir galimybių susilaukti didesnės šeimos. Pastebėtina, kad santuokų „amžius“ vėlyvėja, vis daugiau vaikų auginama partnerystėje. Užsienio statistika rodo, kad apytiksliai viena iš dviejų santuokų baigiasi skyrybomis ir tikriausiai nėra pagrindo tikėtis, kad artimiausioje ateityje skyrybų skaičius žymiai sumažėtų. Šie ir kiti socialiniai pokyčiai, anot Susan Newman, labai pakoregavo šeimos dydį ir sudėtį.
Mitai ir stereotipai apie vienturčius vaikus
Ištisus dešimtmečius vienintelio vaiko etiketė buvo stigma tiek vaikui, tiek tėvams. Manyta, kad vienturčiai užauga išpuikusiais egoistais, nemokančiais dalytis ir bendrauti. Šie stereotipai tokie gajūs, kad vien dėl šios priežasties tėvai kartais apsisprendžia turėtų daugiau vaikų. Tačiau tyrimai paneigia nuomonę, kurią ištisos kartos buvo susidariusios apie vienintelius vaikus šeimoje.
Susan Newman (2009), apžvelgdama to meto tyrimus, negailestingai griauna pasenusius vienturčio vaiko sampratos stereotipus ir paneigia mitus:
Vienturčiai vaikai drovūs, agresyvūs ir mėgsta įsakinėti – MITAS. Drovūs žmonės paprastai mėgsta vienatvę ir vengia būti viešumos, o agresyvūs ir įsakinėjantys paprastai siekia bendrauti, todėl šios savybės jau savaime nesuderinamos.
Vienturčiai mieliau renkasi individualią veiklą ir vengia varžytis – MITAS. Pomėgius ir užsiėmimų pobūdį labiau lemia ne šeiminė situacija, o tėvų formuojamos nuostatos ir vertybės, pvz.: jei tėvai linkę sportuoti, tikėtina, kad ir vaikas turės tam polinkį. Knygoje teigiama, kad nors vienturčiai yra laikomi išlepintais, iš tiesų jie kaip tik stengiasi visiems įtikti, nes į kiekvieną žmogų jie reaguoja taip, tarsi tai būtų jo tėvai.
Vienturčiai – socialinių įgūdžių stokojantys vienišiai – MITAS. Galbūt tai ir tiko praėjusio tūkstantmečio vaikams, tačiau ne dabar. Anksčiau vaikai turėjo mažiau galimybių bendrauti su savo bendraamžiais, mat jei išėjęs į lauką rasdavai draugų – tau pasisekė, jei ne – ką padarysi. Šiuo metu gausu įvairios organizuotos veiklos – būreliai, klubai, mokyklos, todėl vaikams tiesiog nebetenka būti vieniems. Kita vertus, jei didesnėje šeimoje augantis vaikas turi pasirinkimą bendrauti ar nebendrauti su kitais vaikais, nes jis jau turi brolį ar seserį, tai vienturtis yra tiesiog priverstas užmegzti naujas pažintis jau vien tam, kad neliktų vienas.
Vienturčiai yra ekscentriški vunderkindai, intelektualai – MITAS. Tyrimai rodo, kad vienturčiai išties pasižymi geresniais akademiniais pasiekimais, tačiau, lyginant su vaikais iš didesnių šeimų, esminių skirtumų nestebima.
Vienturčiai vaikai jaučiasi vieniši, susikuria įsivaizduojamų draugų – MITAS. Iš tiesų vienturčiai ir vaikai iš didesnių šeimų pagal įsivaizduojamų draugų skaičių nesiskiria. Kartais įsivaizduojamų bičiulių susikuria pirmagimiai atsiradus antram vaikui šeimoje.
Vienturčiai yra išlepinti – MITAS. Tiek Kinijoje, tiek JAV atliktos ilgametės studijos parodė, kad vienturčių vaikų santykiai su bendraamžiais statistiškai nesiskiria nuo vaikų iš didesnių šeimų. Apskritai išlepinimas labiau sietinas su socialiniu statusu nei su vaikų skaičiumi šeimoje.
Vienturčiai – savanaudžiai – MITAS. Kaip teikia pediatrijos ir psichiatrijos profesorius Michaelas Lewisas, savanaudžiais vadinami žmonės, kurie daugiausia galvoja apie save užuot rūpinęsi kitais. Intelektinis gebėjimas galvoti apie kitus ir priimti kitų požiūrį anksčiau šešerių metų nesusiformuoja. Tad šia prasme visi vaikai yra savanaudžiai.
Vienturčiai įpratę, kad visada būtų jų viršus – MITAS. Vienturčiai vaikai nepatiria nuolatinio varžymosi dėl dėmesio ar materialinių dalykų, todėl jiems nereikia nustumti kito, kad būtų pirmi ar pertraukinėti kitus, norint, kad išklausytų. Atvirkščiai – vienturčiai visada išklausomi, todėl jų reakcijos adekvatesnės, su jais lengviau susitarti.
Vienturčiai nesavarankiški – MITAS. Vienturčiai linkę daugiau pasitikėti savimi, kadangi vadovaujasi suaugusiųjų nuomone ir šalia neturi kitų vaikų, kuriais galėtų pasikliauti ar kurie padėtų išspręsti problemas.
Vienturčiai turi daugiau emocinių problemų – MITAS. Tyrimai patvirtina, kad vienturčių ir nevienturčių vaikų emocinė sveikata nesiskiria. Psichologijos mokslų daktaras docentas F. Mainas pastebi tam tikras savybes, kurios būdingos vyriausiajam, o taip pat ir vieninteliam šeimos vaikui, pvz.: pernelyg stipri orientacija į užduotis, polinkis įsakinėti, rimtumas, susikaustymas, teisuoliškumas.
Į vienturčius – iš arčiau
Kaip priešprieša aukščiau išvardytiems stereotipams, amerikiečių atlikti tyrimai rodo, kad vienturčių, kaip ir vyriausiųjų vaikų, yra neproporcingai daug tarp garbės stipendijas gavusių koledžų studentų, įvairių sričių profesionalų. Autorė pastebi, kad vienturčiai neretai surenka aukštesnius testų balus, mokosi geresniais pažymiais, yra ambicingi, labiau linkę siekti karjeros aukštumų, neretai apdovanoti vadovo talentu. Tai rodo, kad vienturčiai dažnai būna labai gabūs.
Įdomu yra tai, kad įvairių apklausų duomenimis, vertindami patys save, vienturčiai vaikai patvirtina esantys arba tokie patys laimingi ir patenkinti, arba laimingesni ir netgi labiau patenkinti savo gyvenimu negu vaikai iš daugiavaikių šeimų. Paklausus pačių vaikų nuomonės, kokia šeima jiems atrodo tobula, atsakymai verčia nusišypsoti. Vienturčių manymu, jie norėtų brolio ar sesės, tačiau, ko gero, jei jį turėtų, norėtų būti vienturčiai. Šie vaikai kartais teigia pavydintys tiems, kurie turi brolių ar seserų, o pastarieji atvirkščiai – svajoja būti vieni. Taigi čia tinka posakis, kad kaimyno žolė visada žalesnė.
Auklėjimo spąstai
Gera žinia vienturčių tėvams – vaiko elgesį ir jo pasekmes vėlesniame gyvenime kur kas labiau lemia tėvų požiūris į vaiko auginimą nei vaikų, augusių toje šeimoje, skaičius. Dauguma auklėjimo klaidų būdingos visiems, tačiau jos akivaizdesnės ir reikalauja daugiau budrumo auginant vieną vaiką. Štai ką pataria vienturčio vaiko auginimo ekspertė Susan Newman (2009):
Pasiskirstykite pareigas. Nedarykite už vaiką to, ką jis pajėgus pats dėl savęs padaryti. Ketverių metų vaikas pajėgia nunešti savo puodelį į kriauklę, penkerių gali pasikloti lovą. Maži vaikai nesunkiai įstengia įvykdyti tokias užduotis kaip padengti stalą, nurinkti nedūžtančius indus, išeinant iš kambario užgesinti šviesą ar susirinkti žaislus. Mokyklinio amžiaus vaikai turi gebėti susikrauti kuprinę, pasiruošti drabužius rytdienai. Esminė idėja, kurią reikėtų puoselėti: namai – visų, tad visi ir prižiūri tvarką juose.
Venkite perdėtos globos. Pastangos apsaugoti vaiką yra tie spąstai, į kuriuos lengviausia pakliūti. Kai kūdikis pradeda vaikščioti, savo rūpesčiu jį dusinantys tėvai stovi už nugaros, kad sučiuptų užuot leidę jam pargriūti. Kai vaikas verkia – jie viską meta ir bėga pasirūpinti, kai vaikas žaidžia su kitais mažyliais, jie baisisi paprasčiausiu ginču ir užstoja vaiką dėl menkiausio timptelėjimo už rankovės ar sugriuvusio kaladėlių bokšto. Sustokit. Pasitraukite į šalį ir leiskite pačiam vaikui išsiaiškinti. Kurkite tokį tėviško elgesio modelį, kuri skatintų nepriklausomybę ir savarankiškumą.
Nepabrėžkite, kad jis vienturtis. Vaiko suvokimą, kad jis vienturtis sukuria tėvai. Jei kas nors negerai, paprasčiausia viską paaiškinti tuo, kad augini jį vieną. Vienturčių tėvai dažnai linkę manyti, kad jų vaiko bėdos kyla iš vienturčio statuso. Visgi, jei abejojate visada pravartu patyrinėti situaciją ir išsiaiškinti, ar kiti panašaus amžiaus vaikai irgi turi tokių pačių problemų, kaip jūsiškis. Tikriausiai atsakymas bus teigiamas.
Gavimą derinkite su davimu. Pirmenybinė vienturčio situacija užtikrina tai, kad jis ims tol, kol bus duodama ir šia prasme jis niekuo nesiskirs nuo bendraamžių, augančių didesnėse šeimose. Skirtumas tik tas, kad tie vienturčio tėvai, kurie turi ką duoti, linkę tai daryti be apribojimų. Jeigu vienturtis gauna per daug ir per ilgai, ilgainiui jis ima reikalauti to, ko tikėdavosi anksčiau. Taip formuojasi asmenybė, atitinkanti nekantraus išlepinto vienturčio stereotipą.
Mokykite dalytis ir gerbti kitus. Nors vienturtis yra pagrindinė namų figūra ir jo padėtis jam leidžia paimti paskutinį sausainį ar išrinkti naujam augintiniui vardą, visgi išmokykite jį paklausti, gal kas nors kitas norėtų vienintelio likusio pyrago gabalėlio. Retkarčiais jį turėtų suvalgyti vienas iš tėvų. Visa tai svarbu tam, kad vaikas nemanytų, kad viskas tenka tik jam.
Nubrėžkite ribas, aiškiai įvardykite, kokio elgesio tikitės. Daugiavaikėse šeimose ribas nubrėžia būtinybė, tačiau aiškios taisyklės būtinos ir vienturčiams. Pavyzdžiui, sustabdykite vaiką, kai jis jus pertraukia ir paaiškinkite, kad privalu sulaukti savo eilės kalbėti tiek šeimoje, tiek už jos ribų. Jei toleruosite, kad vaikas jus pertraukinėja, tikriausiai nekreipsite dėmesio ir į kitus padoraus elgesio standartus, pvz.: ramiai sėdėti restorane, susitvarkyti kambarį ar pasidėti žaislus į vietą. Autorė mano, kad vienturčio vaiko tėvai privalo elgtis ypač griežtai, kitaip smulkmenos, į kurias nekreipsite dėmesio, vaikui augant pavirs išties svarbiais dalykais.
Venkite supervaiko sindromo. Nors atrodo, kad šiais laikais visi be išimties stengiasi užauginti ypatingus vaiku, vienturčių tėvai dažnai taip jaudinasi dėl tos vienintelės galimybės užauginti neeilinį vaiką, kad patys sąmoningai skatina savo mažylius lenktyniauti. Suprantamas troškimas, kad jūsų vaikas būtų visomis prasmėmis išsilavinęs, tačiau lavinkime jį nepamiršdami proto ribų.