Gera naujiena – šiemet SHS centrui Šiaulių miesto savivaldybė skyrė pinigų, kurie bus panaudoti nemokamiems hipoterapijos seansams organizuoti. Susipažinti su keturkojais Šiaulių universiteto hipoterapijos „gydytojais“ bei išmėginti jų teikiamą naudą galės fizinę negalią turintys Šiaulių krašto moksleiviai, sakoma pranešime spaudai.
Hipoterapija Lietuvoje – vis dar naujovė
Terapinis gydymas žirgais, arba hipoterapija, Lietuvoje gyvuoja dar tik nepilną dešimtmetį. Šį netradicinį gydymo būdą mūsų šalyje oficialiai praktikuoja tik Šiaulių rajone Kurtuvėnų žirgyne įsikūręs Šiaulių universiteto SHS centras. Į jį pacientai atkeliauja iš visos Lietuvos.
Hipoterapija labiausiai vertinama dėl natūralaus žirgo eisenos poveikio žmogaus organizmui. Mat seanso metu ant žirgo nugaros sėdintis ar kitaip įsitaisęs žmogus, patiria natūralų ėjimą imituojančius, linguojančius judesius. Kaip teigia Šiaulių universiteto SHS centro darbuotoja, kineziterapeutė Jurgita Rutkienė, toks natūralus žirgo lingavimas yra kur kas veiksmingesnis nei pavieniai judesiai, taikomi, pavyzdžiui, kineziterapijos metu. Judėjimas kartu su žirgu bei mėginimas išsilaikyti ant jo padeda pacientui net ne protu, o tiesiog kūnu pajusti bei išmokti taisyklingo judesio bei raumenų darbo.
Hipoterapija efektyviai taikoma pacientams, kurie turi fizinių negalių, serga nervų sistemos ligomis ar patiria judėjimo sutrikimų po traumų. „Pavyzdžiui, mūsų centre daugiausia lankosi sergantieji cerebriniu paralyžiumi, autizmu, raumenų distrofijomis, esame turėję ir tokių pacientų, kuriems diagnozuota stuburo išvarža bei kitos stuburo traumos, ar patyrusių insultą“, – pasakojo J. Rutkienė.
Tarp pacientų – ir 8 mėnesių kūdikis, ir 62 metų senjoras
Kurtuvėnuose esančiame Šiaulių universiteto SHS centre reguliariai lankosi apie 20 nuolatinių klientų, kurių amžius svyruoja nuo 8 mėnesių iki 62 metų. Vienas tokių pacientų – cerebriniu paralyžiumi sergantis vienuolikmetis Kristupas, kuris Kurtuvėnų žirgyne hipoterapijos seansus lanko jau daugiau kaip devynerius metus.
„Pirmą kartą Kurtuvėnų žirgyne apsilankėme, kai sūnui buvo kiek daugiau nei vieneri. Kadangi buvo dar visai mažiukas, pirmuosius metus Kristupas jodavo kartu su kineziterapeute, iš pradžių trumpais 10–15 minučių seansais. Kiek ūgtelėjus, pastebėjome, kad vaiko laikysena tampa tvirtesnė, stiprėja liemuo ir kojytės, kurios dėl cerebrinio paralyžiaus linkusios įsitempti, o nulipus nuo žirgo jam geriau sekasi vaikščioti“, – pasakojo Kristupo mama Inga Jakštienė.
Anot jos, šiandien Kristupas hipoterapijos seansuose žirgu joja savarankiškai po 30 minučių, o paklaustas, kaip jaučiasi, sako, jog hipoterapija yra jo hobis. Mat priešingai nei kineziterapijos seansuose, kur atliekant pratimus vaikui reikia nuolat galvoti, kaip koją padėti ar ranką ištiesti, hipoterapijoje jis gali atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis jojimu.
Tinka tik kruopščiai atrinkti žirgai
Šiaulių universiteto SHS centre taikomi žirgai yra kruopščiai atrenkami ir specialiai ruošiami. Šiuo metu Kurtuvėnuose hipoterapijai taikomi trys 12–14 metų amžiaus žirgai. „Pagrindinis kriterijus renkantis žirgą – patikimas jo charakteris. Jis turi būti stabilios psichikos, ramaus temperamento, mėgstantis žmogaus draugiją. Svarbu ir žirgo amžius, paprastai jis neturi būti jaunesnis kaip 8 metų, kadangi jaunas gyvūnas gali būti pernelyg entuziastingas, nesubrendęs. O jei žirgas jau yra senstelėjęs, jo žingsnis tampa mažiau ritmingas ir nebetinkamas hipoterapijai“, – vardijo J. Rutkienė.
Pasak jos, nors žirgo veislė hipoterapijoje nėra svarbi, bene didžiausią įtaką gydymo procesui turi jo kūno sandara: raumeninga nugara, priklausomai nuo paciento raumenų įsitempimo, platus arba siauras korpusas bei krūtinė, tinkamas žingsnis. Hipoterapijai rengiami žirgai taip pat yra mokomi nereaguoti į paciento raumenų įsitempimą, besikeičiančias situacijas, kai pastarasis yra pozicionuojamas, pavyzdžiui, guldomas, sodinamas ar šonu pakreipiamas, ant žirgo.
„Kad ir kaip gerai būtų paruoštas žirgas, jo stabilumas priklauso nuo to, ar tinkamai parinktas hipoterapijos seansų krūvis. Žirgas jokiu būdu negali darbuotis visą dieną, kadangi jis turi būti geras, atsargus, kad raitelis nenukristų ir gerai jaustųsi. Tai labai sunkus psichologinis darbas gyvūnui, todėl jis greitai pavargsta“, – aiškino J. Rutkienė.
Gydymo procesą skatina emocinis ryšys
Hipoterapijoje žirgai vertinami ne tik dėl fizinio poveikio žmogaus sveikatai. Jie taip pat skatina pacientų motyvaciją užsiimti terapine veikla – turi teigiamą socialinį ir pedagoginį psichologinį poveikį bei suteikia gerų emocijų.
„Vaikas, turintis negalią, pajutęs ritmingo žirgo žingsnio ramybę, kvėpavimą ir pats nurimsta, būna mažiau įsitempęs, o jei jauti malonumą ir gali atsipalaiduoti, visai kitoks ir poveikis sveikatai. Be jojimo, ne mažiau svarbus ir vaiko emocinis ryšys su gyvūnu – žirgo glostymas, maitinimas morkomis, obuoliais ar kitais skanėstais, padedantis stiprinti jųdviejų draugystę“, – sakė I. Jakštienė.
„Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad tikrai ne visi, bet yra tokių žirgų, kurie tarsi jaučia ir skirtingai elgiasi su sveikais žmonėmis ir su tais, kurie turi negalią ar tam tikrų traumų. Ir nors jau pasaulyje yra išrastų dirbtinių žirgų, galinčių sukurti natūralaus žirgų judesio pojūtį – žirgas nėra treniruoklis, jis draugas, su kuriuo reikia bendrauti, kurį reikia mylėti, o tada jis atseikės su kaupu, tik reikia mokėti pasiimti“, – kalbėjo Šiaulių universiteto SHS centro atstovė.