“Pavyzdžiui, šią vasarą tuo pačiu metu atvyko verslininkai iš Anglijos bei Airijos. Pakėlėme abiejų šalių vėliavas šiek tiek baimindamiesi, nes šių valstybių santykiai nuo seno gana šalti. Bet jokių nesusipratimų neįvyko - svečiai paspaudė viens kitam rankas, maloniai bendravo, - sakė įmonės, kurioje kalbama anglų kalba, bendrasavininkas Lars Malte Hansen. - Akivaizdu, kad verslo ryšiai gali pasitarnauti santykiams gerinti”.
Dažniausiai bendrovės kieme plevėsuoja Danijos vėliava. Šios šalies baldų parduotuvių tinklą marijampoliečiai aprūpina apmušalų medžiagomis.
Neseniai įmonėje lankėsi Danijos ambasadorius. Garbingas svečias domėjosi, kaip verčiasi įmonė, ir liko patenkintas marijampoliečių pastangomis įsitvirtinti Vakarų rinkoje.
Sūduvos sostinės įmonėje neretai būna ir verslininkas iš Anglijos, turįs karališkąją prekybos licenciją.
Jis ypač išrankus, bet noriai perka Marijampolėje pagamintus pledus. Nuo senų laikų Didžiojoje Britanijoje bei Amerikoje vertinamą prekę marijampoliečiai audžia be priekaištų.
Pledų gamybos technologija, pasak “Baltijos tekstilės” direktoriaus, sukurta prieš keletą šimtmečių.
Maždaug 1690-aisiais metais Anglijoje pasirodę Kanados pirkliai kilmingiems anglams siūlę pirkti pledus iš bebrų kailių. Kuo daugiau reikėję bebrų kailių tokiam pledui pasiūti, tuo jis buvęs brangesnis.
Kad nekiltų ginčų dėl kainos, pledų siuvėjai išsiūdavę ant jų tiek juodų brūkšnių, kiek pledui sunaudodavo švelniavilnių žvėrių kailių.
Dabar pleduose iš senųjų tradicijų liko tik “brūkšninis” kodas, kuriuo apsiuvami gaminio kraštai primena, kad tai rimtos firmos darbas. Marijampoliečiai pledus gamina iš aukščiausios kokybės vilnos.
“Baltijos tekstilė” atidarė saloną Sankt-Peterburge - ten prekiaujama moteriškomis skraistėmis bei audiniais, pradėjo tiekti užsakovams užuolaidų audinį iš poliesterio, numato didinti portjerinių audinių gamybą. Neseniai tekstilininkai įsigijo modernias žakardines bei daugiau kaip trijų metrų pločio didelių matmenų medžiagų audimo stakles.
Miesto centre įsikūrusiai bendrovei jau ankšta, galimybių plėstis beveik neliko, todėl verslininkai įsigijo buvusio Vilkaviškio konservų fabriko patalpas ir dalį gamybinių pajėgumų žada perkelti ten.
Vilkaviškį verslininkai pasirinko dėl patogios padėties, gero susisiekimo, mažesnių žemės nuomos kainų. Be to, kaimyniniame mieste dar nejaučiama didelio darbo jėgos trūkumo, todėl čia plečiama baldų apmušalų siuvykla, bus atidarytas baldų gamybos cechas.
Pasidomėjus, ar tekstilininkų nežavi perspektyva įsikurti Marijampolėje, prie Baraginės kaimo steigiamame pramoniniame rajone, L.Malte Hansen sakė svarstysiąs tokią perspektyvą, bet patalpų miesto centre nežada atsisakyti.
“Stengiamės tvarkytis taip, kad nedarytume gėdos miestui. Jei reikės, aktyviai dalyvausime atnaujinant J.Basanavičiaus aikštę, kurioje iki šiol niekam neužkliūva liūdnasis monstras - viešbutis”, - miesto laikraščiui sakė Marijampolėje įsikūręs danų verslininkas.
Kilęs nuo Kopenhagos, L.M. Hansen Baltarusijoje įsigijo baldų gamybos įmonę. Lietuvoje ieškodamas partnerių, kurie galėtų tiekti baldų apmušalus, danas 1998-aisiais metais “atrado” Marijampolėje prie bankroto nusiritusį “Šešupės” audimo fabrikėlį.
Sumušęs rankomis su vietos verslininku Juozu Rutkausku, atvykėlis įsigijo pusę įmonės akcijų. Partneriai atgaivino įmonę, joje dabar darbuojasi daugiau kaip pusantro šimto darbuotojų.
Sūduvos sostinėje L.M.Hansen gyvena su šeima: žmona Mette - norvegė taip pat darbavosi įmonėje, augina šešiametę dukrą, kuri tėvų džiaugsmui, lietuviškai kalba geriau nei angliškai.
