Įdomioji avalynės istorija: madas diktavo vyrai

Avalynės istorija – tarsi geras romanas. Keičiantis epochoms būta visko: nelegalios prekybos, reikšmingų ne tik aprangos, bet ir avalynės skirtumų tarp kilmingų ir paprastų žmonių, net rizikos avėti madingus batus.

Apie batų atsiradimą, jų istoriją ir nuolat kintančias madas kalbame su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentu, archeologinių dirbinių restauratoriumi, dr. Arūnu Puškoriumi.

Lietuvoje avalynės pradžia – XIII a. pabaiga?

Iš tikrųjų nesutikčiau, kad pradžia – XIII a. Taip, seniausi archeologiniai radiniai surasti šiuo laikotarpiu Vilniuje ir Kernavėje. Kernavės radiniai pasiūti labai profesionaliai: dominuoja ne mėgėjiškos naginės, o meistrų gaminta avalynė. Plona oda buvo siuvama jungiant pusės odos storio detales – tokiam darbui iš tikrųjų reikia įgudusių rankų.

Be abejo, avalynė buvo nešiojama ir anksčiau. Problema, kad mes neturime radinių iš ankstesnių kultūros sluoksnių. Tikrai abejoju, ar IX–X a. lietuviai vaikščiojo basi...

Kada pasaulyje galime kalbėti apie pirmuosius apavus?

Austrijos ir Italijos pasienyje rastas natūraliai mumifikavęsis Akmens amžiaus žmogus, miręs 3300 metų prieš mūsų erą, dabar žinomas kaip „Alpių keliautojas“. Jis avėjo iš meškos odos pasiūtą apavą, kurio viršutinė dalis buvo pintas tinklelis iš liepos karnos, uždengto elnio oda ir prikišta šieno. Ankstesnio apavo technologijos logika buvo labai paprasta: mažiau siūlių – sausesnės kojos. Kitaip tariant, viskas buvo raukiama, odos susiuvimas nebuvo labai subtilus ir patikimas, atsižvelgiant į tų laikų įrankius. Dėl to absoliuti dauguma apavo buvo daroma iš surauktos odos.

Kuo avalynė, rasta Kernavėje ir Vilniuje, skyrėsi nuo šiuolaikinės avalynės?

Išskirčiau dekorą. Iš prekybinę ir kultūrinę įtaką turėjusios Bizantijos, nuo V iki XV a. buvusį kultūros ir vieną iš ekonomikos centrų, atkeliavo puošimo karoliukais mada. Kernavės avalynė buvo išsiuvinėta siūlais ir marginta karoliukais – šiandien tai retai pamatysime.

Toks apavas turėjo būti prabangos prekė?

Duomenų, kiek Lietuvoje XIII–XVI a. kainavo tokia avalynė, mes neturime. Dauguma miestiečių avėjo nagines – surauktas iš odos, nereikalaujančias didelių investicijų. Taigi galime spėti, kad minėta puošni avalynė buvo brangi.

O kada paprastų miestiečių pėdos ėmė spraustis į puošnią avalynę, o ne į surauktą apavą?

Avalynę buvo lengva įsigyti Renesanso laikais, kai klestėjo amatai – jų būta be galo daug, didelė konkurencija. Miestuose, anksčiausiai Vilniuje, XVI–XVII a. veikė batsiuvių cechai, aprūpindavę miestiečius avalyne. Ceche buvo ribotas meistrų ir pameistrių skaičius. Šis amatas nebuvo labai sunkus, todėl atsirasdavo savamokslių arba meistrais netapusių žmonių. Jie nelegaliai gamino ir taisė nemokėjo mokesčių magistratui, todėl tai darė pigiau nei cecho batsiuviai.

Tad tokia savo veikla jie rizikuodavo gauti baudą arba, liaudiškai tariant, į užpakalį – būdavo gerai išplakami, iš jų atimami visi įrankiai ir darbo priemonės, jie išvejami iš miesto. Galiausiai tokie, pavadinkime, nelegalai – nemokantys mokesčių ir išvaryti iš miesto, tapdavo laisvais amatininkais, keliaudavo po kaimus ir ten siūdavo bei taisydavo avalynę. Ten skaudi batsiuvių cecho rykštė jų nepasiekdavo.

Gotikoje išpopuliarėjo smailianosė avalynė, avima ir šiandien. 

Mes neturime tokios avalynės, kurios noselės ilgis siektų pusę metro – tai būdinga Gotikos laikotarpiui. Avalynės noselės ilgis reiškė statusą: tik kunigaikštis galėdavo avėti avalynę, kurios noselės ilgis – daugiau nei 70 centimetrų. Žinoma, prie tokios avalynės priekio prikabindavo auksinę grandinėlę, o kitą galą pritvirtindavo prie kelio.

Regis, mes sunkiai pavaikščiotume, avėdami tų laikų avalynę.

Nebent apsiavę paprasto miestiečio. Vairuoti būtų tikrai neįmanoma. Tačiau sunkumų turėtume ir avėdami Renesanso kilmingų žmonių avalynę. Pavyzdžiui, Renesanso avalynė turėjo keturis pavadinimus: „karvės snukis“, „anties snapas“, „vilko nasrai“, „meškos letena“ (avalynė, praplatinta priekine dalimi, primenanti kūjagalvio ryklio nosį). Avalynė atrodė įspūdingai, estetiškai puikiai tiko prie masyvaus, įkarpomis puošto vokiško turtingo Hanzos pirklio kostiumo, bet dabar būtų visiškai nefunkcionali.

Kokios avalynės gamybos tendencijos pasikartoja iki šių dienų: spalvos, pakulnės aukštis?

Tam tikri elementai grįžta. Smaili Gotikos noselės dalis buvo labai populiari Baroko laikotarpiu. Buka, nukirsta noselės dalis atsirado XVII a. pirmoje pusėje ir buvo būdinga militaristinei avalynei, vėliau – ir kasdienei. O dabar, žiūrėk, irgi kartas nuo karto tokia avalynė ateina į madą.

Žinote ankstesnių laikų avalynės madas. O ar sekate dabartines tendencijas?

Labai madų neseku, bet kartas nuo karto pastebiu, kad nieko naujo nebesukuriama. XVI a. pirmos pusės Renesanso Vokietijos laikų avalynė praplatinta priekine dalimi niekada daugiau nebuvo pakartota. Tikriausiai dėl nepatogumo: tikrai „ekstremalu“ avėti „velnio nagus“ (kaip Gotikos laikotarpiu apie tokią avalynę atsiliepdavo nuolankūs Bažnyčios tarnai) ar „karvės snukį“.

Dabar avalynės madas vos spėji sekti. Gotikos, Renesanso avalynės mados turėjo suktis daug lėčiau. Kas tada pradėdavo skleisti naujus mados vėjus? O gal apskritai žodžių junginys „avalynės mada“ neegzistavo?

Anksčiau mados keitėsi daug lėčiau, nes komunikacija nebuvo tokia greita. Madas diktavo stipriausi – valstybės, kurių ekonominė padėtis gera, kuriose išvystytas menas, estetika. Pavyzdžiui, Ispanija ir Italija XVI a. turėjo didelę įtaką kostiumo dizainui.

Kodėl? Juk tai – jūrinės valstybės, fantastiškai praturtėjusios ir turėjusios daug aukso. Pavyzdžiui, Venecijos kurtizanių platformos aukštis – pusė metro. Venecijos mada nedideliais gūsiais nuvilnijo ir į kitas šalis. Į Lietuvą platformos atkeliavo per Boną Sforcą, bet jų dydis tikrai neprilygo Venecijos kurtizanių platformoms – siekė vos 5 centimetrus... 

Apavas anksčiau nusakydavo socialinį statusą. Ar šiandien vis dar galima teigti, kad avalynė – tam tikras socialinio statuso rodiklis?

Taip teigti būtų pernelyg drąsu. Žinoma, apžiūrėjus avalynę, galima įvertinti kokybę, tačiau kokybės ir kainos santykis šiandien ne visada yra adekvatus. Avalynė atpigo visomis prasmėmis: galima įsigyti kokią tik nori, kiek tik nori. Aišku, ir dabar turtingesni žmonės gali įsigyti tikrai kokybiškos avalynės, bet tokio skirtumo kaip Renesanso ar Gotikos laikais nebėra.

Cezarių raudona avalynė buvo nešama priekyje jų tam, kad parodytų, kad eina cezaris, turintis aukščiausią statusą Romos imperijoje. O dabar yra daug pigios kiniškos avalynės, kuri estetiškai atrodo labai patraukliai, bet itin greit susidėvi. Vartotojiška kultūra...

Tyrinėjate avalynę. O Jums svarbu, ką avite pats?

Iš pradžių aš eksperimentavau. Pirkdavau avalynę vienam sezonui – atlaikydavo pusę. Pirkau ir brangesnę avalynę, bet ne visada ji buvo geresnė. Sumokame už prekės ženklą, įvaizdį, rinkodarą. Dabar įsigijau lietuvišką avalynę – džiaugiuosi. Aišku, ji nėra tokia išvaizdi kaip kitų šalių gamintojų, bet kokybe nenusivyliau. Gyvenime stengiuosi (kaip ir savo studentams) būti objektyvus, bet niekada daugiau nepirksiu pietų šalyse pagamintos avalynės. Ji tiesiog nėra pritaikyta mūsų klimato sąlygoms.

XIX a. antroje pusėje avalynė pradėta siūti pramoniniu būdu. Pati avalynė turėjo atpigti, bet jos mados, formos, medžiagos – kaip jos kito pradėjus pramoninę gamybą?

Avalynės madų bumas prasidėjo XX a. antroje pusėje, kai įsigalėjo Amerikos popkultūra, siejama su noru išsiskirti, subkultūromis. Jos buvo finansiškai pajėgios ir galėjo diktuoti savo madas. Atsirado įvairių konstrukcijų, įvairių spalvų avalynės modelių. Dar XX a. pradžioje avalynė buvo pritaikyta džentelmeno ar damos įvaizdžiui. Tokia avalynė – prabangi ir kokybiška. Antroje šio amžiaus pusėje kokybė pradėjo smukti, imta žaisti mada: grožis, nauji priedai, konstrukcija –svarbiausia išsiskirti. Avalynės ilgalaikiškumas, deja, nustumtas į antrą vietą.

O kada ir kokioje šalyje pradėta gaminti pirmoji avalynė aukšta pakulne?

Pakulnė Vakarų Europoje atsiranda XVI a. paskutiniame ketvirtyje, pagal archeologinius radinius, į Lietuvą atkeliauja XVI–XVII a. sandūroje. Dabar sunku pasakyti, kuri šalis inicijavo šią madą. Barokui būdinga aukšta pakulnė. Įdomu tai, kad priekinė avalynės dalis ir pakulnė buvo tvirtinamos prie atskiro pado.

Vyrai pirmieji pradėjo avėti avalynę su pakulne. Iki pat Baroko pabaigos vyrų kojos – grožio etalonas. Moterys taip pat avėjo prabangią avalynę, bet ją paslėpdavo ilgi sijonai. Taigi būtent vyrai diktavo madas, ypač avalynės.