– „Inži“ mados namų pradžia. Kokia ji buvo?
– Viskas prasidėjo maždaug prieš šešerius metus. Pradžia buvo lietuvių dizainerių butikas. Jis Kaune buvo pirmasis, supratome, kad reikia atidaryti lietuvių dizainerių namus. Lankėme įvairius dizainerius, prašėme, kad duotų savo drabužių prekybai. Jų surinkome nemažai. Bet kilo viena problema: planavome iš dizainerio imti keletą to paties dydžio ir spalvos drabužių, tačiau atėjęs klientas sakydavo: „Kokia graži suknelė, norėčiau mėlynos ir dar su karoliukais“ (juokiasi). Matėme, kad buvo poreikis, todėl pradėjome samdyti dizainerius, kurie bendraudavo su klientu ir priimdavo individualius užsakymus.
Aš, aišku, visada būdavau šalia. Atsitiko taip, kad žmogus šnekėdavo su manimi, o ne su dizaineriu. Aš patarinėju, gal reikėtų vienaip ar antraip kurti drabužį. Vėliau pradėjau galvoti: juk aš – ne dizainerė, tai kodėl žmonės eina pas mane ir prašo sukurti drabužį, nors dizaineris sėdi šalia? Man tai patiko, todėl pradėjau gilinti savo žinias: mokiausi, keliavau, studijavau, dalyvavau įvairiose parodose. Išmokusi, pastebėjau, kad po truputį renkasi klientai, todėl pradėjau kurti drabužius. Taip ir gimė „Inži“ mados namai − pats klientas lėmė, kad tapčiau dizainere.
– Apibūdinkite žodžius stilius ir kokybė.
– Stilius − kiekvieno dizainerio ar kūrėjo savitas braižas. Aš – ne išimtis. Mano kuriamuose drabužiuose dominuoja gėlių raštai, nėriniai, jų stilius – moteriškas, romantinis, labai lengvas, kupinas pastelinių ir žemės spalvų. Klientams patariu nesivaikyti madų, o turėti savo stilių. Tada niekada „neišeisite iš mados“, atrodysite originaliai ir stilingai. Juk kartais net plaukų spalva gali būti originali įvaizdžio detalė. Dabar madinga absoliučiai viskas, taigi niekada neprašausite pro šalį, jeigu turėsite autentišką stilių.
Kokybė – drabužis turi būti pasiūtas kokybiškai ir iš kokybiškų audinių. Tai dėvint yra labai svarbu: jeigu drabužis bus kreivai susiūtas, jis negražiai kris. Svarbu ir audiniai, kuriuos privalu gerai prižiūrėti. Aišku, kokybė kainuoja atitinkamai.
– Iš kokių medžiagų siuvate? Ko niekada nepamatysime jūsų drabužiuose?
– Mano drabužiuose dažniausiai galima rasti tris pagrindinius audinius. Tai – natūralus šilkas, tiulis ir nėriniai. Dar mėgstu aksomą ir kašmyrą, sintetikos taip pat galima rasti, tačiau tai yra vienetiniai atvejai, nes kartais klientai, neturėdami galimybės įsigyti natūralaus audinio, to prašo. Galiausiai viskas priklauso nuo pateikimo. Nepamatysite taftų (blizgantis drobinio pynimo audinys iš šilkinių verpalų arba cheminių kompleksinių siūlų – aut. past.), odos, krimplino ir kailių.
– Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti ideali suknelė?
– Idealios suknelės nėra, arba jų yra labai daug. Kiekvienai moteriai yra skirta tik jai ideali suknelė. Kai ateina klientė, būtent jai ir kuriu tokią suknelę. Kai kūriau rekordinę suknelę su žiedlapiais, man atrodė, kad ji yra tobula. Dabar ji man tiesiog graži, paprasta suknelė, o tada alpau nuo jos grožio. Jau mąstau apie kitą suknelių kolekciją.
– Atėjo žiema: kokias spalvas rinktis?
– Man labai gražu, kai žmonės ryškūs. Netgi pilka spalva gali būti labai graži. Tarkime, yra vadinamasis prancūziškas pilkumas: moterys vaikšto tamsiomis žemiškomis spalvomis, ryškiai raudonomis lūpomis, apsigaubusios šilkine skarele, apsiavusios batelius, be ryškaus makiažo. Ji dvelkia elegancija. Beveik kiekvieną dieną einu gerti kavos ir stebiu šiuolaikinį jaunimą. Dažniausiai lietuvaitės vaikosi tų standartinių aprangos tendencijų, kurias diktuoja mūsų prekybos centrai. Stinga savito stiliaus ir savęs pateikimo. Visos jos – ilgais plaukais, su džinsais, kedais arba bateliais, kokią nors parką ar paltuką užsivilkusios...
Manau, kad rudeniui, žiemai galima rinktis ryškesnį drabužį ar bent aksesuarą, pavyzdžiui, skrybėlę, kurios Lietuvoje dabar labai populiarios. Savo galbūt kiek nuobodoką garderobą galima pagyvinti ryškiais aksesuarais: pirštinėmis, šaliku, kepure. Vilkėti ne vienspalves kelnes, o, tarkime, languotas ar raštuotas. Lietuvoje pilka, oras niūrus – nebijokime užsivilkti geltono palto! Kai pamatau kokią ryškią asmenybę, pačiai net seilė nubėga (juokiasi).
– Kas šį sezoną vyrauja vaikų madoje?
– Iš tiesų nelabai seku vaikų madą. Kuriu krikštynų ir įvairius proginius drabužius. O tendencijos iš esmės lieka vienodos. Vaikų drabužiai šiais laikais niekuo nesiskiria nuo suaugusiųjų – viskas tas pats: nėriniai, gėlės, vyno spalva, įvairūs pūkuoti megztukai... Dažnai galima pagalvoti, kad vaikai yra madingos tėvų mini kopijos.
– Ar teikiate asmenines stiliaus įvaizdžio paslaugas?
– Jeigu manęs klausia, aš visada patariu nemokamai. Stengiuosi patarti bet kokiu stiliaus klausimu.
– Ar vyras privalo turėti kostiumą. Jeigu taip, kokios spalvos?
– Negaliu kategoriškai sakyti, kad taip. Labai gražu, kai vyras turi švarką ir kelnes, kuriuos galėtų apsivilkti, eidamas į vakarėlį, teatrą ar vilkėti kasdien. Manau, dažnai vyrams yra uždedamas senas šablonas – jie privalo turėti vieną kostiumą, su kuriuo tuoksis ir guls į karstą. Taip nėra. Dabar galima prisigalvoti labai įdomių dalykų: švarkų, kelnių, aksesuarų, varlyčių. Lietuviai darosi nebe tokie bailūs, jie irgi mėgsta ekstravaganciją, iššūkius. O jeigu labai norite, galite nueiti į „Zarą“ ir nusipirkti kostiumą.
– Ar vyras turi derinti aprangą prie moters aprangos. Pavyzdžiui, suknelės spalva, atitinkanti kaklaraiščio ar varlytės spalvą.
– Neturėtų būti taip, kad mergina eitų į vakarėlį vilkėdama suknelę, o vaikinas „pasidabinęs“ džinsais ir kedais. Jeigu yra vakarinis aprangos kodas – tada taip, pora turi derėti tarpusavyje, tačiau raudona suknelė plius raudona varlytė yra neskoninga. Manau, kad nereikia šių detalių derinti. Atvirkščiai, reikia kuo daugiau sąmyšio, kuris būtų tvarkingas (šypsosi).
– Ar jums priimtina Lietuvoje ganėtinai nauja stiliaus detalė – varlytės? Kokia galėtų būti alternatyva?
– Anksčiau varlytė buvo suprantama kaip puošeivos, išsiruošusio į vakarėlį, požymis. Dabar šis požiūris pakitęs. Vaikinai varlytes ryši kasdien. Alternatyva varlytei galėtų būti ir šilkinė kaklaskarė, tačiau priklauso, prie kokios aprangos ji derinama. Man varlytės – labai gražu: šaunu, kad vaikinai pagaliau išdrąsėjo! Džiugu, kad 17-mečiai jaunuoliai ima vadovautis užsienio mados tendencijomis.
– Mada – slidus dalykas. Kaip nepaslysti ir nenuklysti į lankas?
– Manau, vienos formulės nėra. Dabar yra labai daug mados tinklaraščių, kuriuose galima ieškoti reikiamos informacijos. Galima klausti draugų, taip pat nereikia bijoti klausti ir pačių dizainerių, nusiųsti nuotrauką su klausimu, teirautis, konsultuotis. Taisyklių, kaip atrodyti, ko nederinti arba ką derinti, yra labai daug. Bet kartais joms nusižengus, truputį pakeitus ir performulavus, galima surasti netgi labai gražų ir stilingą derinį.
– Ko nereikėtų vilktis einant į teatrą?
– Nederėtų eiti su džinsais. Nebent jie juodi. Kedai taip pat turi likti namie. Reikėtų iš spintos traukti kokį nors švarką, marškinius, megztinį ir tamsius batus. Turiu ne vieną klientę, kuri ateina siūtis kostiumėlį būtent teatrui.
– Įvardykite didžiausią stiliaus nuodėmę.
– Kedai, paaukštintu padu. Ir dar megzti batai prie tamprių.
– Kur ir kaip save įsivaizduojate po penkerių metų?
– Save įsivaizduoju Vilniuje. Ten būsiu įkūrusi mados namus, kuriuose bus kuriamos suknelės, pasieksiančios ne vieną pasaulio šalį. Tokia mano vizija, kurią tikiuosi įgyvendinti. Sakoma, kad reikia garsiai pasakyti, kad išsipildytų. Tai ką tik ir padariau.