Knygoje autorė pasakoja apie eilinių moterų aprangos ir elgesio principus, provokuoja vyrus pasikalbėti apie silpnąją lytį ir jų eleganciją, pasakoja savo gyvenimo istoriją ir pateikia savo pačios per dvidešimt metų Italijoje suformuotas elegancijos taisykles.
„Itališkos elegancijos kodas” – ne tik asmeninė patirtis, bet ir žinomų pasaulyje, Milano ir Romos garsenybių įžvalgos. Mintimis apie stilių knygoje dalijasi J. Jurkevičienės pašnekovai - Giorgio Armani, Domenico Dolce ir Stefano Gabbana, Johnas Richmondas, Roberto Cavalli, Donatella Versace, Ermanno Scervino.
Pateikiame leidyklos „Obuolys“ išleistos Jurgos Jurkevičienės knygos „Itališkos elegancijos kodas. Paslaptys gyvenimą ir madą mylinčiai moteriai“ ištrauką.
****************************
Intymusis trikotažas arba skyrybas kainuojantys apatiniai
Emocingos italės apatinių drabužių spintoje fantazijos nedemonstruoja. Jos ieško to, ką pavadinčiau „naujai atgimstančiais praeities dalykais“. Tai reiškia, kad kiekvienoje naujų metų apatinių kolekcijoje svarbiausi lieka klasikiniai modeliai. Juos dažniausiai ir renkasi romietės, vadindamos švelnius pizzo (it. trapius nėrinius) terminu antico (it. senoviškas).
Jie moterims primena mamų ir močiučių stilių, ir būtent todėl dvelkia užsienietėms nesuvokiama prabanga. Tie nėriniai, lengvai atspindintys naujausias tendencijas, šiandien visiškai patenkina Italijos moterų poreikius neversdami jų ieškoti naujienų Prancūzijos arba Vokietijos garsiausiose tinklinėse parduotuvėse. Įprasti ir daug metų pasikartojantys, pavyzdžiui, „Yamamay“ linijų pavadinimai „Dafnia“, „Karalienė“, „Primulė“, „Gyvai atkirptas“, „Lygus satinas“ ir kiti padeda negaišti laiko studijuojant vitrinas.
Italės apatiniai – be ypatingų gipiūro mezginių, kontrastingos apdailos ir bižuterijos. Apatinių kolekcijose dizainerių fantazija apsiriboja tik moters kūno formas labai atsargiai atkartojančiais siluetais ir neįprastais audiniais.
Ant pasaulio mados podiumų itališkas apatinių dizainas pirmauja klasikiniais kelnaičių modeliais: brasiliana (it. Pailgintos kelnaitės su siūle), perizoma (it. Atidengiančios sėdmenis), culotte (pranc. trumpikės) ir bustier (pranc. pailginta ir pakietinta liemenėlė) bei corpetto (it. Trumpas korsetas). Tai – ir pagrindiniai naktinukų modeliai.
Mano žiniomis, garsūs Vokietijos prekės ženklai, išsikovoję vietą apatinių drabužių rinkoje aukšta kokybe, naujas kolekcijas kviečia kurti italų dizainerius. Nes šie, kaip sakė legendinis Gianni Versace, moka dirbti ne su „gipiūrais“, o su moters kūnu.
Anksčiau gundę gipiūrai ir mezginiai, šilko apatinukai su petnešėlėmis jau prieš keletą metų persikėlė į to paties prekės ženklo viršutinių drabužių lentyną, užleisdami vietą sudėtinga mezgimo technologija pagamintam švelniam trikotažui. Gipiūras persikraustė į dvisluoksnių palaidinių, kurios tarsi sukuria persišviečiančio kūno įspūdį, skyrių. O jo vietoje atsirado tokie trapūs senoviškus primenantys nėriniai, kad jų formos neišryškėja net per patį ploniausią viršutinį drabužį. Šįmet mados kūrėjai nėriniams parinko subtilias rožinės pudros ir jauno vyno bei glicinijų spalvas.
*******
Kalbėdama apie intymųjį trikotažą pasikliauju ne savimi ir netgi ne savo pašnekovėmis. Apie itališką intimo geriausiai išmano vyrai. Pagal tai, kaip jie išrenka mylimosioms brangius komplektus galima spręsti, ar stipriosios lyties atstovas savo moters tikrai geidžia. Konsultantės patarimais jis vadovaujasi retai, tik rinkdamas dydį.
Garsus amerikiečių režisierius Stanley Kubrickas kino filme „Eyes Wide Shut“ („Plačiai užmerktos akys“) aktorę aprengė apatiniais, kurie jai kainavo skyrybas. Ir ne todėl, kad šie buvo pernelyg vulgarūs. Tiesiog jie išreiškė daugiau negu tikėjosi pats režisierius. Miegamojo scenoje, kurią itin natūraliai suvaidino garsi aktorė Nicole Kidman, tapo akivaizdu, kad intimo (it. Intymusis trikotažas) ne tik gundo vyrą, bet jį dar labiau atstumia.
Italai neatsitiktinai neutralią intymaus trikotažo spalvą vadina grubokai – nudo (it. nuogo kūno spalvos), kartais net carne (it. mėsos). Ne veltui kai kurios moterys jos nemėgsta. Tačiau Kubricko erotiškai scenai „mėsos“ spalva tikrai tiko. Tobulas daktaro sutuoktinės kūnas filme tarsi susiliejo su „mėsos“ spalvos kelnaitėmis ir marškinėliais. Odos ir drabužio ryšys atrodė toks perversiškas, jog apatiniai tapo pagrindiniu scenos herojumi.
Šis intimo dramatiškoje filmo scenoje pabrėžė ne tik moters kūno linijas, bet ir puikiausiai atskleidė moters panieką stipriajai lyčiai. Po Nicole Kidman ir Tomo Cruise‘o skyrybų kritikai smerkė režisierių už tai, kad nors jis dėjosi puikiai išmanąs moters psichiką, nenumatė, jog tam tikros emocijos gali peržengti sveiko proto ribas.
Kaip išsiskirti iš minios? Italijos dizaineriai apie eleganciją ir Barbes
Prieš keletą metų Milano dizaineriai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana interviu metu mane užtikrino: elegancija – tai ne tik dėvimas drabužis. Ji įgimta, ir išmokti jos neįmanoma. Gal tik šiek tiek pasitobulinti. Pasak mados kūrėjų, ji slypi gestuose, žmogaus veido išraiškoje, bendravimo būde, sugebėjime būti pasaulio dalimi.
Matyt, todėl ir atkreipiu dėmesį į savo bendraamžes iš Romos Appio Latino kvartalo. Kažkodėl neramina mintis, kad jos man nepasiekiamos. Imu svarstyti: galbūt jų prigimtyje slypi sugebėjimas į pasaulį žvelgti pro rožinius akinius? Kur paslėpta subtili, tipiškai itališka elegancija – manierose? Saviraiškoje?
Žavios ir nepakartojamos šios moterys būna ankstų chaotišką metropolijos rytą, kaukšėdamos gatve ar sukinėjančios mažo automobilio vairą. Arba žaviu grakščiu judesiu pasukdamos espresso puodelio ąselę anapus baro stovinčiam klientui. Jos būna atidžios ir kantrios tuo metu, kai salone renka pačiai aikštingiausiai klientei drabužį arba banke aiškina pensininkui elektroninio generatoriaus paskirtį. Tada, kai aš jau šimtą kartų būčiau praradusi kantrybę.
Mane šiek tiek stebina ir tai, kad jos nesiekia atrodyti jaunesnės nei yra iš tikrųjų. Nežinau, ar sąmoningai, o gal spontaniškai joms tai pavyksta, bet mano herojės neatrodo pernelyg susitvarkiusios, spalvas susiderinusios garsių logotipų įkaitės. Tas beprotiškas „susiderinimas“ rodo nepasitikėjimą savimi.
Milano dizaineriai Domenico ir Stefano mane tikino, kad iš minios išsiskiria ta moteris, kurios gestai ir laikysena dailesni už kitų. Atkreipia dėmesį ir gyvas, išraiškingas, uždegantis pašnekovės kalbėjimo būdas. Turiu pripažinti, jis ir mane uždega. Mano draugių Francescos, Ilarios ir Giusy mokėjimas kasdien energingai palinkėti bare geros dienos – ciao cara, buona giornata anche a te (it. iki, brangioji, ir tau geros dienos), nuspalvina visą likusią dieną. Tik tada pastebiu ir naują jų šukuoseną, lūpdažio spalvą ir šaliko faktūrą.
*****************
Kartą garsus italų režisierius Corrado Colombo, pasirengęs kurti filmą Romoje, mados savaitės metu atrodė nusivylęs: „Roma yra, bet nėra herojės. Keista... Ant podiumo tiek dailių merginų, bet nė vienos įdomios. Tikros plastmasinės lėlės Barbės.“
Tąkart svarsčiau, ar mano herojės Francesca, Giusy, Antonella, Daniela ir kitos primena lėles Barbes? Ar jos atrodo tobulos, tvarkingos ir pavyzdingai gražios, jei ankstyvą rytą viskas, kas vyksta, joms atsitinka lyg netyčia? Skubant, bėgant ir nespėjant. Ir travertino sienos baltumo jos galbūt jau nebepastebi, nes yra su juo labiau nei aš susigyvenusios. Galbūt. Bet tikrai žinau: nė viena jų neprimena lėlės Barbės.
Man kyla kitas įtarimas – galbūt tas uždegantis žavesys yra tiesiogiai susijęs su jų meile sau pačioms. Kasdien gatvėje matau daug užsieniečių, dailių gražių moterų. Bet jų veiduose – keista niekada nepasiekto gyvenimo malonumo išraiška. Ją matau judesiuose, bendravime. Ji akivaizdi, nes turiu su kuo palyginti. Taip, malonumo sindromas Italijos moterų gyvenime yra labai svarbus. Galbūt pats svarbiausias.
