Juvelyrikos parodoje dvi menininkės atskleidė fantastišką pasaulį

Penktadienio vakarą Darijaus Gerliko galerijoje Vilniuje pristatyta Ernestos Statkutes ir Karolinos Siburkytės juvelyrikos paroda. Savo įžvalgomis apie menininkių kūrybą dalinasi menotyrininkė Dr. Jurgita Ludavičienė.

Ernestos Statkutės ir Karolinos Šiburkytės juvelyrikos kūrinių paroda „Nenutrūkstantis ryšys“ demonstruoja dviejų menininkių tarpusavio panašumus ir skirtumus. Bendrumą. Sugebėjimą įsijausti į medžiagą, formuoti ją, suvokiant, koks pavidalas geriausiai atitinka autorių sumanymą.

Abi menininkės į juvelyriką atėjo iš kitų profesionaliosios dailės sričių: Ernesta Statkutė Vilniaus dizaino kolegijoje baigė interjero dizainą, po to tęsė studijas Florencijos dizaino akademijoje, Karolina Šiburkytė studijavo skulptūrą VDA, po to – trijų dimensijų dizainą Mančesteryje. Taigi akivaizdu, jog pagrindinių kompozicijos dėsnių išmanymas, erdvinis mąstymas ir sugebėjimas generuoti idėjas, t.y. – tos savybės, be kurių jokia meninė kūryba neįmanoma, tiek vienai, tiek kitai autorei buvo tarsi pamatas, ant kurių jos ėmė statyti savo juvelyrinius statinius.

Ernestos Statkutės juvelyrikos darbai – biomorfinių ir antropomorfinių formų. Jie pasižymi švelnia, tačiau išraiškinga plastika, lenktomis formomis, keliančiomis asociacijas su augalijos ar jūros dugno pasauliu. Iš žiedo akies-taurelės staiga „išauga“ ir išsiplaiksto jūržolių ar jūros dumblių kasos, žieduose slypintys grūdeliai asocijuojasi su kriauklėje glūdinčiais perlais, sidabrinė žiedo juosta atgyja ir išsivynioja tarsi kaspinas.

Tačiau šiame pakankamai rafinuotame autorės pasaulyje atsiranda vietos ir žmogui; miniatiūrinės žmonių figūrėlės apgyvena papuošalus, pakeisdamos jų mastelį ir paversdamos juos mažomis skulptūromis. Žmonės ir augalai, jūržolės ir perlai gyvena savo slaptą gyvenimą, skirtą pasiimti su savimi ir nešioti ant kūno. Pasakojimas persikelia į sidabrą, tereikia pamatyti jame istoriją. Galima sekti personažų kelionę per papuošalus, galima žiūrėti į skirtingų metalų dermę ir faktūras.

Karolina Šiburkytė taip pat linkusi pasiduoti biomorfinių formų vilionėms: sidabras išauga lapeliais ir šakelėmis, įgyja uogų ar miniatiūrinių vaisių formas. Visgi žmogiškojo pasakojimo, būdingo E. Statkutei, čia nerasime. Ši autorė kalba formomis ir faktūromis; tiek formos, tiek ir kūrinių faktūros – masyvesnės, grubesnės, išduodančios skulptorišką menininkės praeitį.

Sidabras derinamas su perlais, pusiaubrangiais akmenimis; akivaizdu, jog K. Šiburkytei svarbūs ir spalviniai akcentai: balta su pilka, blizgus paviršius su matiniu, sidabras ir raudoni, violetiniai, juodi ar geltoni akmenys. Papuošalų formos primena išsišakojusius krūmus ar koralus, tarp kurių kaip intarpai panaudoti spalvoti akmenys.

Abi menininkės, pasinėrusios į gamtos formų pasaulį, demonstruoja tiek tarpusavio ryšį, pasireiškiantį kūrinių motyvų bei stilistikos bendrumu, tiek, be abejo, ir žmogaus ryšį su aplinkiniu pasauliu. „Viskas yra viena“, sakytų panteistai. Galbūt; „Nenutrūkstantis ryšys“ tam neprieštarauja.