Pergyvenę pirmykštes bendruomenes, kuriose kvapas buvo svarbus ne tik išgyvenimui, bet ir komunikacijai, senąsias civilizacijas, kuriose vyko smilkalų aukojimai, o kvapieji tepalai buvo skirti tik išrinktiesiems, perskaitę Antikos poetų veikalus, kuriuose atskleidžiama nepamainoma kvapo reikšmė, patyrinėję kvapo vaidmenį ankstyvuose krikščionybės amžiuose, apsilankę Viduramžiuose, kur kvapas buvo siejamas su morale ir sveikata, įsivaizdavę Kinijos ir Japonijos kvapų ceremonijas, Baroką ir Renesansą bei geriamuosius odekolonus ir kiekvienai dienai skirtingus kvepalus, pastebėję meno kūriniuose kvepinimosi ritualus ir kintantį švaros kultūros fenomeną, užuodę Pietų Prancūzijos aromatinius augalus ir apsilankę distiliatorinėse, peržvelgę XX a. literatūros bandymus sugauti kvapus, atsidūrėme XXI a. ir 2004 metais kartu su mokslininkais džiaugėmės Nobelio premija už tyrimą, kuris parodė, kas vyksta su mumis, kai mes uodžiame.
Tyrimas, galbūt, iš dalies ir paaiškina uoslės pojūčio cheminę pusę, tačiau pilnai neatsako į daugelį kultūrinių ir socialinių klausimų. Nepaisant daugybės atliktų kvapo studijų, šiandien vis dar kaimynų virtuvės kvapus vertiname neigiamai, mikroautobusu važiuojantį ir prakaitu kvepiantį pilietį nurašome į žemiausią žmonijos sluoksnį, perpildytose parfumerijos parduotuvėse orientuojamės tik pagal reklamą, kas rytą kvėpiname pažastis, maskuodami savo natūralų kvapą.
Užspaustomis nosimis praskriejame kvapų pilnomis gatvėmis aplenkdami šiukšliadėžes, piktai nužvelgiam kaimyną anądien virusį ėrieną, draugą ekskomunikuojame dėl burnos kvapo, atmetam bet kokią kvapo choreografiją viešoje erdvėje ir koncentruotą žinių krūvį, kurio jau nebemokame skaityt.
„Aš esu skunksas“, – sako man matematikė, chemikė ir kvapų menininkė Sissel Tolaas, pas kurią lankausi jos įspūdingoje laboratorijoje Berlyne.
Tai ji, ta provokatorė, kuri eina į vieną prabangiausių renginių Europoje ir pasikvėpina vyriško prakaito kvapu, atkūrinėja šuns ir katės ekskrementų kvapus, ieško benamių gatvėse, tam, kad galėtų užfiksuoti jų kvapą, ir patalpinti jį į estetišką ir neįprastą buteliuką. Ji nuolat turi problemų oro uoste, nes iš visų pasaulio kampų renka viską, kas turi kvapą, ir gabena visa tai į savo kvapų atminties archyvą.
Ir kol aš uodžiu jos atkurtus mirusių gyvūnų, vyrų prakaito, purvo ir miestų kvapus, siūlau paskaityti, ką pati kvapų menininkė Sissel Tolaas apie visa tai galvoja.
Apie laboratoriją
Sissel. Aš turiu daugybę natūralių ir sintetinių medžiagų, kurias tiesiog vadinu molekulėmis. Yra tik kelios kompanijos, kurios gamina šias molekules. Vieną dieną nusprendžiau su viena iš jų kolaboruotis, nes tai vienintelis būdas kažką nuveikti.
Žinoma, galima šią kūrybą ir tyrinėjimus atlikti šarlatanišku būdu arba apsimetinėjant, kaip daugelis daro, bet aš to nenorėjau, norėjau visa pasinerti į tai ir kažkaip įtakoti ar pakeisti žmonių mąstymą apie kvapus, parodyti realybę tokią, kokia ji yra, ką žmonės pakeičia prausdamiesi ar kvepindamiesi įvairiausiais kvapais.
Per se tai paradoksas, nes ta kompanija, su kuria bendradarbiauju, ir kuria tuos unifikuojančius kvapus. Tačiau kompanijos darbuotojai nusprendė, kad aš esu ateitis ir kad su manim verta bendradarbiauti.
Tarp mokslo, komercijos ir kūrybiškumo
Sissel. Mano darbo esmė yra ne tik atkurti realybę. Aš bandau surasti komunikacijos sistemą kvapams. Kontekstualizuoju realybę paversdama ją fluidais ir darau daugybę projektų apie tai, kaip kvapas funkcionuoja kaip komunikacijos sistema.
Dirbu tarp mokslo, komercijos ir kūrybiškumo, o meną išnaudoju kaip platformą savo tyrinėjimams parodyti. Nors darau ir mokslą, tačiau mokslas yra apie objektyvumą, o aš noriu laisvės, kvėpavimo. Todėl, jeigu kalbu apie mokslą, kalbu ne apie bandymus su žiurkėmis laboratorijoje.
Šiuo metu dirbu ties muziejaus projektu, bandydama atkurti Pirmojo pasaulinio karo kvapą, nes Vokietijos karo muziejus nusprendė iš naujo „parašyti“ vokiečių karo istoriją, padaryti vidinį istorijos pjūvį, kad žmonės galėtų ne tik žiūrėti artefaktus, bet ir liesti, girdėti, ragauti ir užuosti. Tai sunku, bet labai nuostabu: negyvų kūnų kvapas ir kiti šokiruojantys kvapai. Mano dukra grįžta namo ir klausia: kada visa tai baigsis?
Paskendę kvapuose
Sissel. Įsivaizduokit, mes įkvepiam 24 000 kartų per dieną. Kiekvieną kartą įkvėpdami įkvepiam ir kvapo molekules. Visa tai yra žinojimas, bet mes esam pilni prietarų, todėl aš nusprendžiau mesti iššūkį ir pradėjau dirbti su vaikais kvapų srityje, nes jeigu mes neišsivaduosim iš prietarų – tuomet nėra šansų žinojimui, pažinimui. Treniravausi septynis metus su kvapais tam, kad neturėčiau problemų su jokiu kvapu, – ir man pavyko, nes tik mūsų mąstymas kvapus paverčia gerais arba blogais.
Kuo esame vyresni, tuo daugiau prietarų turime, tačiau aš sau įrodžiau, kad tą pakeisti įmanoma. Kvapas jaučiamas emociniame kontekste, o tas momentas, kai mes susiduriam su kvapu, yra susijęs su turiniu ir kontekstu, kuriame mes tai užuodžiam. Pozityvi ar negatyvi patirtis – visa tai apsprendžia kvapo pamėgimą iki gyvenimo galo.
Bet jeigu mes treniruojamės, kaip kad aš tą darau su vaikais, jie įpranta uostyti sąmoningai, laisvai – tuomet viskas keičiasi. Su vaikais paprasčiau – jie turi atvirus protus ir širdis, o iš čia ateina ir nosies atvirumas. Kai aš į savo gyvenimą integravau uostymą, tuomet pradėjau ir kitaip matyti, girdėti, visai kitaip pradėjo skleistis prasmė. Nosis juk daro didžiausią darbą – ir tik po to akys. Mano gyvenimas po šių bandymų pasikeitė radikaliai.
Kalba ir kvapas
Sissel. Yra toks mitas, kad sunku kalbėti apie kvapą, nes yra tam tikras kalbos barjeras, neva nėra tam žodžių, bet man nesvarbu, nes jeigu aš sakau, kad tai obuolio kvapas, tai ir yra obuolio kvapas. Jūs turit kitą supratimą, kas yra obuolio kvapas, bet nesvarbu, tai vis tiek obuolio kvapas. O jeigu pažvelgsim į mažesnes kultūras, kur kvapas yra labai svarbus buvimui kartu, jie turi tonas žodžių, kuriais komunikuoja kvapus preciziškai.
Kvapas mūsų visuomenėje yra suvaldytas, nuslopintas, mes komunikuojame kvapą pagal kvepalų reklamas, tai yra tas lygis, kuriame esame. Parfumerijos kompanijos nenori, kad mes turėtume žinių, nes jie nori parduoti dar vieną muilą, dar vienus kvepalus... Viskas yra deodorizuota, sukamufliažinta, o kalba apie kvapus yra labai triviali.
Dezodorantai ir kvepalai
Sissel. Naudojame juos tik dėl reklamos įteigto gyvenimo būdo, švaros ir grožio kulto, o ne dėl kažko kito. Aš nepanaudojau dezodoranto nė karto gyvenime. Nė karto. Ir neturiu dėl to jokių problemų. Yra tam tikros medžiagos dezodorantuose, kurios priverčia mūsų odą priprasti prie jų ir tada jų reikia vis daugiau ir daugiau.
Tas pats yra su kvepalais. Mes net nežinome, kaip mes patys kvepiame: kūno kvapas yra toks pats unikalus, kaip ir pirštų antspaudai – mes turim tai žinoti. Ir tik tada, kai žinome, kaip mes kvepiame, tada galime sakyti: aš noriu tai paslėpti, nuplauti, tuo pasirūpinti.
Mes niekada neturėjome progos patirti savo tikro kvapo, nuo pat mažumės. Kalbu ne apie tai, kad mes turime būti nešvarūs, ne tame esmė – kalbu apie tai, kad reikia žinoti ir tik tada daryti sprendimą. Žmogus eina į parfumerijos parduotuvę ir ten randa tūkstančius kvapų. Kaip galima išsirinkti? Ten nėra jokios pagarbos nei kvapui, nei žmogui. Tik pirk, pirk, pirk…
Skirtis tarp švaros ir purvo: civilizacija ir natūralumas
Sissel. O kas yra natūralu? Natūralumas yra tokia pat klišė, kaip ir nešvara. Švarinimosi filosofija yra skirtinga kiekvienoje šalyje; ji visai kitokia mano namuose – Norvegijoje. Ir, turbūt, visai kitokia Lietuvoje.
Visa švaros filosofija yra suformuota ir pateikta mums, kaip etika ir moralė: kas yra gera ir bloga. Visa tai juk peršama reklamos. Ji formuoja mūsų norus. Nėra atliekami jokie tyrimai apie kvapų reikšmę gyvenime, žmonių poreikius kvapams ir jų teikiamą informaciją komunikacijai.
Individualumas
Sissel. Mes visi kvepinamės vienodai, kreipiam daug dėmesio į tai, kaip atrodyti kitaip, bet mes nesistengiame kvepėti kitaip, perkame tuos pačius kvapus ir tampam uniformuota visuomene. Mes negalvojam, kad purkšdami ant savęs Chanel ir dėvėdami poliesterio kojines, sukuriame visai kitą kvapą: ta „mikstūra“ yra pasibjaurėtina. Niekada neklausiame kas yra viduje to gražaus buteliuko. Kvapas iš tikro niekam nerūpi.Tai beprotiška!
Nuimk nuo savęs parfumerinius sluoksnius, sužinok, kas tu esi, ir tik tada dėkis ant savęs visus tuos kvapus. Aš ne prieš kvapus ir muilus, bet mes turim teisę žinoti, kas esame iki jų panaudojimo ir ką jie mums suteikia iš tikrųjų.
Natūralūs kvapai
Sissel. Seniau kvapai buvo naudojami sakralinei paskirčiai, į kvapus buvo žiūrima su pagarba. Buvo naudojamos fantastiškos grynos medžiagos, puikios kokybės natūralūs aliejai. Tai, ką mes turim šiandien, yra tiesiog nepalyginama su tuo, kas buvo anksčiau: tai, ką dabar turim buteliuke, kainuoja apie du eurus, o pats buteliukas – penkiolika. Taigi mes mokam už reklamą ir už tas molekules, kurių dauguma yra pigūs chemikalai, kainuojantys iki dvidešimt eurų už litrą.
Aš turiu molekules, kurių litras kainuoja dvidešimt tūkstančių, bet niekas jų nenaudoja. O tai ir yra tikroji parfumerija. O ten – tiesiog abstraktus pigus skiedinys. Yra daug profesionalų, kurie yra fantastiški, bet jiems nelieka jėgų ir įkvėpimo, nes jie turi daryti užsakymus vieną po kito CK, Prada, Gucci... Jie tiesiog daro pigius skiedinius, turėdami vilties, kad jie bus parduoti. Ir niekas nebando mesti iššūkio turiniui.
Nišinė parfumerija
Sissel. Kornelija, niekas nuo to nesikeičia. Žinoma tai svarbu ir įdomu. Bet tai nekeičia mūsų supratimo apie kvapus. Reikia šviesti žmones, o pardavėjai neturi jokio supratimo apie tai. Nišinė parfumerija yra tik mada, ne fundamentalus visuomenės požiūrio keitimas.
J. P. Guerlainas pradžioje naudojo natūralias fantastiškas medžiagas ir tuomet tai buvo kokybė, ir tai buvo MENAS. Senieji kūrėjai naudojo per amžius sukauptas žinias ir kūrė kvapų meną, o dabarties kūrėjai turi užduotį padaryti abstrakciją ir pigiai.
Tie, kurie turi pinigų, pereina prie nišinės ar konceptualios parfumerijos, kaip ten ji besivadintų. Žmonės mėgsta kvapus ir viskas gerai, aš ne prieš tai, man tiesiog rūpi kiti dalykai. Aš irgi galiu kurti nišinę parfumeriją. Na ir kas? Tai nekeičia pasaulio. Gal aš galėčiau būti turtinga ir garsi toje srityje, bet aš esu garsi kurdama visiškai priešingus dalykus.
Florencijoje Italijos kompanija Pitti Imagine organizavo garsiąją nišinės parfumerijos mugę ir aš buvau pakviesta ten dalyvauti. Nuvykau su savo projekto „Baimės kvapas“ objektais ir pademonstravau kūno prakaitą tame nišinės parfumerijos kontekste, sakydama – štai kaip jūs kvepiate prieš tai užpurkšdami ant savęs nišinę parfumeriją. Parfumeriai uostė ir sakė – o... mes galime iš to kurti kvepalus! Ir aš atsakiau: KĄ? Čia ne kvepalai, čia tai, kaip jūs kvepiate. Jie atsakė – o, tikrai, mes niekada apie tai nepagalvojome.
Nežinojimas
Sissel. Dabar marketingas užėmęs visas pozicijas nuomonės apie kvapus formavime. Jie sakosi žiną, kas smirda ir kas kvepia, o kvapus jie sieja tik su kvepalais. Mūsų visuomenėje niekur nėra mokoma apie kvapus, nebent norėtum tapti parfumeriu. Tas mokymas, apie kurį aš kalbu, nėra apie parfumeriją, jis – apie kvapus. Aš siūlau atsigręžti į realybę. Vedu edukacinius užsiėmimus tiek vaikams, tiek suaugusiems, ir visą laiką kartoju – atkreipkite dėmesį į gatvės kvapus, į savo partnerio tikrąjį kvapą. Dėmesys kvapams ir žinojimas apie juos keičia mūsų suvokimą apie viską.
Parfumerinėms kompanijoms patinka tai, kad mes nieko nežinom apie kvapus. Jos nenori, kad mes gilintumės į tai. Žmonės giliau ir nesidomi, nes viskas, kas susiję su kvapais, yra užgrobta industrijos, o regos pojūtis pastatomas į pirmą vietą. Tai kuo mes komunikuojam iš tikro yra pamirštama. Bet kai pradedi domėtis, kas vyksta už visos tos industrijos, ir pradedi iš tikro užuosti, pasidaro labai įdomu, nes tai yra visai kas kita, nei mums teigiama. Jeigu gyventume pirmykštėje bendruomenėje, matytume, kad jie kitaip komunikuoja, per kvapą ir prisilietimą. Kvapas man yra materija, o ne permatomas oras. Molekulės yra objektas. Pagauti tą kvapą ir materializuoti jį – tai suteikia galimybę man eiti link pažinimo.
Edukacija
Sissel. Žiūrėjimas yra agresyvus, o uoslė yra daug gilesnis ir subtilesnis jutimas. Kada mes pradedame užuosti, tuomet pradedame kitaip reaguoti į viską, ir tik tada prasideda tolerancija, apie kurią G.Orwellas sakė, kad jeigu negali priimti kvapo – čia tavo tolerancijos pabaiga.
Turim mokytis artikuliuoti, galvoti intelektualiai apie kvapą. Kaip mokomės matematikos, literatūros, taip ir kvapo turėtumėm mokytis. Yra kultūros, kurioms nereikia specialios edukacijos. O mums reikia. Mums reikia perauklėti visuomenę. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo darželio ar mokyklos.
Kaip yra Lietuvoje? Vargu ar žmonės kalba apie kvapus, o ne, pavyzdžiui, apie vyną. Štai Meksikoje žmonės daug kalba apie kvapus.
Projektai
Sissel. Iki tol, kol aš neturėjau tų visų molekulių, įrenginių ir laboratorijos, keliavau po pasaulį ir rinkau kvapus. Vieni rašo dienoraštį, kiti – fotografuoja, o aš tuo tarpu kolekcionuoju kvapus. Rinkau juos kaip dokumentus ir mano archyvą dabar sudaro apie 6730 kvapų.
Studijuodama matematiką ir chemiją aš dar nežinojau, kur einu, tačiau man buvo įdomu, kaip atkurti kažką nematomo. Nematomo, bet kvepiančio! Dariau daug eksperimentų su tiesiog nematomu dalyku – oru. Tas oras nėra abstrakti tuštuma, ji pilna visko, bet nematomo plika akimi. Tuomet pradėjau savęs klausti, kur tai galiu panaudoti: galbūt navigacijai ar komfortui.
Pradėjau sau uždavinėti klausimus: ar galiu racionaliai vertinti tai, kas nematoma; ar galiu būti neutrali kvapų atžvilgiu? Tada IFF (International Flavors and Fragrances Inc) pasibeldė į mano duris ir pasiūlė dirbti jiems, tačiau aš atsisakiau. Bet pasiūliau dirbti kartu. Galiu dirbti su jais, bet ne jiems. Na ir tada prasidėjo visi tie įdomūs mano tyrimai... Rankinuke visada nešiojuos tą mažą įrenginį Head Space, su kuriuo nuolat fiksuoju kvapus, tada einu į laboratoriją ir klausiu, ar jie turi kažką panašaus į tas mano užfiksuotas molekules. Ir žinoma, gamtoje yra kur kas daugiau molekulių nei mes jų turime chemijos pramonėje. Čia tik kvapo atkūrimo tikslumo klausimas, nes jeigu turi formulę, tai gali atkurti kažką panašaus. Normali nosis neatskirs natūralaus aromato nuo dirbtinai sukurto kvapo, bet profesionalas – visada.
Natūralios medžiagos yra labai brangios, todėl tenka bandyti kopijuoti kvapą.
Dariau vieną projektą su Adidas, aš jiems ieškojau jų kvapo identiteto. Kitas projektas Montpellier mieste buvo šokiruojantis: paprašiau, kad žmonės atneštų jų dažniausiai dėvimus drabužius, juos ištyriau ir sugebėjau pasakyti, kokį maistą jie valgė, kuo kvepinosi, ar turi gyvūnų ar ne.
Visos tos kvapų molekulės yra jų rūbuose, nors jie ir būna pasikvėpinę Chanel. Kvepalai tos informacijos, kuri mums, nenaudinga nepaslepia. Nes norim būti sterilūs ir neišsiduoti, kad turim šunį, mėgstam apelsinus ar pan. Todėl atsirado žmonių, kurie dėl to labai supyko ir nebenorėjo atsiimti atneštų rūbų, net Prada švarko. Tokia realybė.
Vienam mieste uosčiau ir fiksavau vieno namo butų kvapus. Nors tame name jau niekas negyveno, tačiau butuose buvo išlikę labai daug buvusių gyventojų kvapų, kurie laikė gyvūnus, valgė vienokį ar kitokį maistą ar labai mėgo lašišas. Tai buvo pastatas, kuris turėjo būti nugriautas, tačiau savininkas po šio projekto nusprendė jį išsaugoti. Įdomu, tiesa, kad kvapas gali pasitarnauti išsaugant pastatą.
Dar viename savo projekte surinkau 37 skirtingų tautybių žmones ir paprašiau jų pauostyti mano atkurtą pinigų kvapą, nesakant jiems, ką jie uosto. Uostydami jie turėjo aprašyti, ką jie užuodžia. Tik du žmonės atpažino kvapą – vienas iš jų buvo brokeris. Tuomet jie galėjo perrašyti anksčiau rašytą tekstą ir sulyginti jį su tekstu, kurį parašė jau žinodami ką uosto. Visa tai leido pamatyti didelį skirtumą tarp abiejų tekstų, kuomet žinoma kas uostoma, o kada ne. Beje, šito projekto ekspozicijoje siena buvo nudažyta dažais, kurie buvo sukurti naudojant specialią technologiją. Patrynus tą sieną užuosdavai pinigų kvapą. Žmonės net bandė lupti tą sieną.
Taip pat esu kūrusi miestų kvapus, juos paversdama fluidais ir eksponavusi juos, norėdama padėti tiems kvapams sugrįžti į miestą, kad žmonės vėl pradėtų naujai uosti. Šiuos projektus pristačiau Moma (JAV) muziejuje ir Berlyno bienalėje.
Projekto Liverpulyje metu su dalyviais ir lingvistais kūrėm žodžius, kurie labiausiai padėtų apibūdinti dalyvių pasirinktų pastatų kvapus tame mieste. Kitas projektas yra su Louis Vuitton ir jis dar nebaigtas, aš jiems sudarau miestų kvapų ekskursijų katalogus, kad žmonės galėtų keliauti kvapų trajektorijom.
Dar vienas įdomus projektas, kuriame aš dalyvavau, tai projektas „Kaip vynas tapo moderniu: dizainas + vynas nuo 1976 iki dabar“. Gavau butelį vyno už du tūkstančius eurų ir grįžusi į Niujorką gėriau tą vyną nuo devynių ryto iki pat pietų ir tuo pat metu fiksavau molekules savo burnoje. Taigi vėliau vykusioje parodoje galima buvo pauostyti atkurtą mano burnos kvapą išgėrus vyno.
Projekte „Baimės kvapas“ dalyvavo vyrai, kurie patiria panikos atakas. Specialių mano pagamintų prietaisų dėka jie surinko baimės atakos metu išsiskyrusį prakaitą ir atsiuntė jį man. Taip aš atkūriau tų vyrų baimės prakaito kvapus, ir tie vyrai tarsi patys dalyvavo parodoje, kur ant sienos buvo išeksponuotas jų kvapas, su ta metafora, kad siena – tai jų oda.
Ar kada pagalvojote, kad sūris gali būti kaip organizmo metafora? Taigi, kuo daugiau bakterijų – tuo geresnis sūris, kuo daugiau bakterijų žmoguje, tuo atsparesnis kūnas, bet žinoma jų neturi būti per daug. Ankstesniame prakaito projekte atradau bakterijų, kurios skleidžia tokį patį kvapą, kaip sūris. Taigi pradėjau rinkti bakterijas iš sportbačių, tame tarpe ir Davido Beckhamo. Ir štai pažiūrėkit: čia sūrio bakterija, čia Davido bakterija. Jos beveik identiškos!
Kvapo ateitis
Sissel. Aš manau, kad mokslas bus labiau prieinamas ir kiekvienas galės sužinoti, kaip jis kvepia, koks jo ID, ir tik po to nuspręsti, ar išvis jam reikia komercinių kvapų. Atsiras kokybė ir žmogus grįš prie kokybiškų kvepalų, jeigu išvis grįš. Ateityje bus kalbama apie dezodorantų tikslingumą, o tai jau gana arti, tiesiog už kampo. Suprasim, ką mes prarandame tame dezodorantų liūne, kokios to pasekmės, kas mes tokie, kaip mes kvepiame. Ir nors einame gan sparčiai mokslo ir technologijų sukurtais keliais, visuotinės unifikacijos link ir asmeniškumo atsisakymo, gali iškilti grėsmė ir kvapams kaip tokiems.
Bet jeigu mes nebūsime labai technokratiški, viskas eis kartu: ir technologija, ir kvapai. Kvapai neišnyks, tikrai ne.
Tai buvo vienos didžiausių kvapų provokatorės Sissel Tolaas mintys apie tai, kas mus supa visą laiką ir į ką mes nekreipiame ar nenorime kreipti dėmesio. Sissel neabejotinai įėjo į mokslo ir kvapų kultūros istoriją ir tikėtina, kad pakeis ir daugelio iš mūsų suvokimą apie kvapus ir kasdienius kvėpinimosi ritualus.