Gintaro keliu jau gilioje senovėje buvo pavadintas prekybos kelias, kuriuo gabenta pagrindinė prekybos ir mainų prekė – gintaras. Vandeniu ir sausuma daugelį amžių šis kelias vedė nuo Baltijos jūros pakrantės per visą Europą į Aziją ir atgal; kita jo atšaka nuo Viduržemio jūros nusidriekdavo net iki Šiaurės Afrikos.
Per šimtus metų mokslininkų ištirti artefaktai liudija, kad šie suakmenėję sakai buvo gabenami iš Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrančių Vyslos ir Dniepro upėmis į Italiją, Graikiją, Juodosios jūros šalis ir Egiptą prieš tūkstančius metų ir vėliau.
Romos imperijos laikais pagrindinis kelias vedė į pietus nuo Baltijos jūros kranto Prūsijoje per bojų žemę (dabar Čekija ir Slovakija) į Adrijos jūrą. Garsus senovės Egipto faraonas Tutanchamonas buvo palaidotas su brangenybėmis, tarp kurių rasta ir dirbinių iš baltiškojo gintaro. Taip pat gintaro buvo siunčiama iš Šiaurės jūros pakrantės į Apolono šventyklą Delfuose – kaip auka. Nuo Juodosios jūros prekyba galėjo būti tęsiama į Aziją kitu prekybos keliu – Šilko.
Senieji prūsų miestai – Viskiautai ir Drūsuo – buvo pradinis gintaro kelio į pietus taškas. Skandinavijoje gintaro kelias, kaip manoma, padėjo pagrindus šiaurinei bronzos amžiaus kultūrai – Viduržemio jūros įtaką pajuto net labiausiai nutolusios Šiaurės Europos šalys.
Iš rašytinių šaltinių apie gintarą mums geriausiai žinomi senovės Romos istoriko Tacito, gyvenusio I amžiuje, užrašai apie tautas, gyvenusias prie Baltijos jūros. Ten ir minimi aisčiai, kurie jūros pakrantėje renka gintarą – senovės romėnų labai vertintą prabangos mineralą.
Kita to meto iškili asmenybė Gajus Plinijus Vyresnysis – romėnų gamtininkas, filosofas, rašytojas, istorikas – viename savo veikale skundžiasi, kad nedidelė gintarinė statulėlė kainuoja brangiau nei sveikas vergas. Taigi Romos elitas gintarą vertino, už tai dosniai atsilygindamas Baltijos pakrančių gyventojams savo monetomis, kurių nemažai rasta buvusioje Prūsijoje ir vakarinėje Lietuvos dalyje.
Nuo tų laikų prabėgo du tūkstančiai metų. Dabar jūros metamą gintarą renka tik poilsiautojai ir nedidelė dalis gintarą apdorojančių meistrų. Jūros išmetamo šio mineralo kiekiai – tai tik smiltelė, palyginti su milžiniškais gintaro kalnais, kurie kasami buvusiose prūsų žemėse. Ir pasklinda dabar gintaras po pasaulį visai kitais maršrutais.
Gintaro kombinatas – mirštantis monstras
Jantarnas (liet. Palvininkai, vok. Palmnicken, nuo 1946 m. rus. Jantarnyj) – miestelis vakarinėje Kaliningrado srities dalyje. Čia slūgso didžiausi iki šiol atrasti gintaro telkiniai ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jau viduramžiais vokiečių kolonistai neapsiribojo vien tik gintaro rinkimu pakrantėje, kaip tai darė senieji prūsai.
Požeminis gintaras eksploatuojamas pramoniniu būdu jau nuo 1827 metų. 1924-aisiais iš privačios įmonės kombinatą nupirko Prūsijos vyriausybė. Tačiau ir privatininkai, ir valdžia vienodai baudė nelegalius konkurentus, bandžiusius kasti gintarą šiose apylinkėse: net ir pirmą kartą sulaikius už tai nelegalų kasėją, jis metams sėsdavo į kalėjimą.
1940 m. kombinate triūsė 2,6 tūkst. darbuotojų, kasmet būdavo iškasama apie 500 tonų gintaro žaliavos. Įmonė tiesiog klestėjo karo metais: čia dirbo tūkstančiai karo belaisvių, o didžioji dalis iškasto gintaro keliaudavo tiesutėliai į... Japoniją. Būtent dėl to fašistinės Vokietijos gaunamos įplaukos valiuta buvo pačios didžiausios.
Tiesa, japonai nutyli, kam karo metais jie naudojo gintarą. Aišku viena – tikrai ne papuošalų gamybai. Nutylėtas ir tas faktas, kad Adolfas Hitleris buvo paskelbęs gintarą nacionaline vertybe, taip monopolizuodamas jo gamybą, apdirbimą ir pardavimą.
Nuo 1945-ųjų kombinate jau šeimininkavo šio karo nugalėtojai. Sovietmečiu įmonė sąlyginai klestėjo (buvo mokami neblogi atlyginimai, rūpinamasi darbuotojų būstais), o štai šiuo metu apie 350 jos darbuotojų tuo pasigirti negali. Kombinatas patyrė daugybę privatizavimų ir nacionalizavimų. Maskva nuolat kišasi į jo veiklą, šitaip atimdama galimybę vietos administracijai strateguoti šio unikalaus gamybinio vieneto ateitį. Dabar kombinatas eksploatuoja dar XIX a. atrastą Palvininkų gintaro telkinį – kasmet iškasa apie 300–350 tonų gintaro žaliavos. Kita išžvalgyta radavietė Nadeždinskoje kol kas neeksploatuojama.
Nenuostabu, kad šitaip keičiantis savininkams ir kertantis vietos bei centrinės valdžios interesams minėta įmonė paliekama likimo valiai: ji tai dirba, tai merdi dėl nuolatinių prastovų. Nesant nuoseklios muitų ir mokesčių politikos, kombinatas gali tik svajoti apie pasaulinę rinką. Todėl nieko nuostabaus, kad neseniai kombinatas pardavė Kinijai 1 500 tonų gintaro atliekų (mūsų gintaro meistrų vadinamų „kruopomis“), kurios susikaupė Palvininkuose nuo pat 1945 metų. O kinai, galima neabejoti, ras būdų, kaip tas atliekas paversti patrauklia produkcija.
Kriminalinė kasyba nukonkuravo legalią
Kriminalinis gintaro gavybos būdas pastaraisiais metais klesti kaip niekada. Sovietų laikais gintarą pajūrio zonoje aplink Jantarną kasdavo nedidelės grupelės pusiau deklasuotų asmenybių, kurių vienintelis darbo įrankis buvo kastuvas. Neretai vien rankomis iškastos 4–5 metrų gylio duobės po smėliu palaidodavo pačius kasėjus.
Dabar šis nelegalus verslas apsiginklavęs pagal paskutinį technikos žodį. Žemei kasti pasitelkiami ekskavatoriai, o vandenį iš duobių pumpuoja galingi siurbliai, varomi elektra, kurią gamina japoniški generatoriai. Po tokių ilgalaikių naktinių kasinėjimų (nelegalus darbas vyksta tik naktimis) vietovės aplink Jantarną ima priminti Mėnulio peizažą: krateriais nusėtas reljefas ir pelke virtusios pajūrio lygumos.
Tačiau vien kasti gintarą – dar ne viskas. Nelegaliam verslui Rusijoje būtinai reikalingas vadinamasis „stogas“ – kriminalinė ar valdžios struktūrų apsauga. Rusijos spauda retkarčiais atkreipia dėmesį į šio anklavo nelegalų gintaro verslą, vardindama ir tuos „stogus“. Pagrindiniai yra trys: tai vietos policija, Federalinė saugumo tarnyba ir kariškiai.
Štai prie Sosnovkos gyvenvietės nelegalaus gintaro karjero „stogas“ – kažkuris iš srities prokurorų. Kitą nelegalų gintaro karjerą, esantį prie karinio Chrabrovo oro uosto „kuruoja“ vietos policininkai. Čia dirbama su užmoju ir atvirai: net ir šviesiuoju paros metu burzgia ekskavatoriai, siurblius maitinantys generatoriai, o dešimtys žmonių kaip skruzdėlės darbuojasi technikos iškastose atvirose šachtose.
Per visą šio karjero perimetrą – apsauga: dalis apsaugininkų – visureigiuose, dalis – krūmuose. Vieno dienraščio žurnalistus lydėjęs taip pat su šiuo nelegaliu verslu susijęs asmuo įspėjo: arčiau geriau net neiti, nes apsauga pirma šaus ir tik paskui paklaus, kas čia tokie.
Kam nors dėl to skųstis – beprasmiška. Prieš porą metų pagal vietos gyventojų skundą buvo sulaikytos dvi gintaro prikrautos baržos. Jose buvusio gintaro vertė – apie 15 mln. eurų. Jau kitą rytą „draugiškai“ pasikorė pora vietos gyventojų, pranešusių apie nelegalų gintaro gabenimą operatyvininkams, o sulaikytos baržos labai greitai „išgaravo“.
Visos vietos teisėsaugininkų operacijos prieš nelegalius gintaro kasėjus yra beprasmės, nes, pasirodo, negalima konfiskuoti šiame „versle“ naudojamos technikos. Tad nelegalūs „verslininkai“ susimoka simbolines baudas ir toliau kasa. Vietos teisėsaugininkai apskaičiavo, kad vien tik iš negilių atvirų šachtų kasmet srityje iškasama apie 150 tonų gintaro, o naudojant ekskavatorius – dar daugiau. Visas nelegaliai iškastas (taip pat ir pavogtas iš kombinato) gintaras iš srities iškeliauja dviem pagrindiniais maršrutais: į Lenkiją (didžioji dalis) ir į Lietuvą.
Trumpas šuolis prieš ilgą kelią
Kad mūsų gintaro meistrai audringais lapkričio vakarais traukia su semtuvais prie Baltijos pakrantės, tėra graži legenda. Vėlyvą rudenį jūra meta ir pramoniniam apdirbimui tinkamo gintaro gabaliukus, tačiau tai tėra mažoji dalis, reikalinga mūsų gintaro apdirbimo pramonei.
Juk šalyje dirba keliolika didesnių ir keliasdešimt smulkesnių gintaro apdirbimo įmonių. Joms kasmet reikia nuo kelių iki keliolikos tonų gintaro. Tiek šio mineralo mūsų pakrantėje jūra niekada neišmeta.
Kas lieka? Tik vienas kelias – gabentis gintarą iš ten, kur jis kasamas pramoniniu būdu, t. y. iš Kaliningrado srities. O čia ir prasideda visas įdomumas. Šie suakmenėję sakai gabenami į Lietuvą pačiais įvairiausiais būdais.
Pats primityviausias – paprasčiausia kontrabanda. Gintaras – labai lengvas mineralas. Jeigu jo pripildysi visas ertmes po lengvojo automobilio užpakaline sėdyne, kėbulas nė kiek nebus nusėdęs, ir pasienio punkte į tai niekas neatkreips dėmesio. Taip galima pervežti porą maišų gintaro. Ką jau kalbėti apie krovininį transportą.
Dar geresnis būdas – būti bent kartą nusipirkusiam gintaro žaliavos minėtame kombinate. Kiekis, svoris, frakcijų dydis, data – nesvarbu. Šiais, visuotinės kompiuterizacijos, laikais tokius „popierėlius“ visai nesunku padirbti. Tuomet per sieną su gintaro žaliava važiuojama beveik legaliai – juk muitininkai nei sveria vežamo gintaro, nei tikrina jo frakcijų dydžio.
Taip į Lietuvą patekęs gintaras pasklinda po dirbtuves ir apdirbimo įmones. Dalis jo, jau virtusio meno ir juvelyriniais gaminiais, kurių didžioji dalis yra visiškas kičas, patenka į Lietuvos miestų bei kurortų gatves, kur prekiaujama megztais gaminiais, lino rankšluosčiais, medžio drožiniais ir, aišku, gintaru. Kasos aparatų tokiose prekybos vietose, aišku, nėra.
Kita dalis gintaro gaminiais virtusios produkcijos įvairiomis kryptimis iškeliauja daugmaž legaliai. Taip Lietuvoje pagamintų papuošalų galima aptikti kone visoje Europoje. Lietuviai jau senokai į arabų šalis sėkmingai eksportuoja iš gintaro gaminamus rožinius (vėrinius iš 99 karoliukų). Tad visuotinės globalizacijos laikais gintaro gaminiai (kaip ir bet kurios kitos prekės) gali atsidurti ant prekystalio tolimiausioje pasaulio vietoje. Svarbiausia – sudominti potencialius pirkėjus ir atsilaikyti prieš mūsų tradicinius konkurentus – lenkus – bei naujuosius – kinus.
Faktai apie gintaro gavybą ir apdirbimą
* 90 proc. pasaulio gintaro atsargų yra išžvalgyta ir išgaunama Jantarno gyvenvietėje esančio kombinato teritorijoje. Tačiau tradiciškai gintaro kraštais tebelaikoma Lietuva ir Lenkija.
* Tik 7 proc. iškastos gintaro žaliavos tinka juvelyrikos pramonei. Visa kita – niekam nereikalingos atliekos (nebent mūsų meistrų pritaikomos kičinių paveikslų gamybai).
* Šiuo metu pasaulinė gintaro gaminių rinka vertinama 1,2 mlrd. eurų. Lenkijos dalis – 500 mln. eurų, Lietuvos – 250 mln. eurų, Rusijos – 5 mln. eurų.
* Kasmet 70 proc. pasaulio suvenyrų iš gintaro pagamina Kinija (štai kam panaudojama tie 1 500 tonų kinų nusipirktų gintaro atliekų), 20 proc. – Lenkija, 8 proc. – Lietuva.
* Iš gintaro galima pagaminti apie 50 rūšių produkcijos – nuo polimerų ir statybos elementų iki vaistų. Tad juvelyriniai dirbiniai iš gintaro – tik maža dalelė šio unikalaus mineralo panaudojimo galimybių. Ne veltui japonai, teigiamai vertindami vienos sostinės įmonės iš smulkaus gintaro imtas gaminti pagalves bei paklotus, yra daugiareikšmiškai pasakę: „Jūs net nežinote, ką galima gaminti iš gintaro.“ Ir iki šiol beveik neįmanoma rasti informacijos apie tai, kam gi japonai naudojo gintarą karo metais...