Šilkiniai apatiniai - Alanijos moterų puošmena ir turtas

Šiandien Trakų salos pilyje atidaromoje parodoje akis galima paganyti į senovinius šilko drabužius, o atostogaujant lietuvių pamėgtoje Turkijos Viduržemio jūros pakrantėje galima ir patiems išmokti išausti šių laiko patikrintų grožybių, - Alanijos pilyje galite išmokti patys šio puikaus amato – ten rengiami šio švelnaus amato kursai.

Galima pamatyti Trakuose

Parodą „Alanijos šilkas: iš praeities į ateitį“ Turkijos miesto Alanijos miestelėnai į Lietuvą atvežė norėdami paminėti jų ir Trakų bendradarbiavimo 10-metį. Parodose pristatoma šimtametė šio Viduržemio jūros pakrantės miesto šilko gamybos istorija.

Parodos eksponatai kadaise buvo Alanijos moterų kraičio dalis, – šilkinės juostos vienas svarbiausių šių apylinkių žmonių tautinio kostiumo elementų. Jos būdavo dryžuotos įvairiaspalviais dryžiais: juodais, baltais, oranžiniais, žaliais. Prieš pusę amžiaus 3 metrų ilgio ir 18 cm pločio juostomis juosmenį susijuosdavo ir vyrai. Šiandien ši tradicija pamiršta, tačiau moterys juostomis vis dar kartais apsisiaučia galvas.

„Mano močiutė dėvėjo šilkinius apatinius, juos turėjo ir mano mama. Tėtis buvo siuvėjas. Vestuvėms mamai ir sau buvo pasiuvęs nuostabius šilkinius naktinius“, – teigia šilko audėja Pınar Kiymaz, iki šiol namie sauganti šiuos drabužius. – Dabar moterys užmiršo šilką, kaip jis gimsta. Tradicija nyksta, nes žmonės nebenori rankomis austi – per daug darbo, per brangu.“

Pınar užaugo išaugo senelių name Alanijos pilyje. Tai UNESCO saugomas 6,5 kilometro storų sienų apsuptas kalnas į jūrą išsišovusiame iškyšulyje, kuris gynybai buvo pradėtas naudoti XIII amžiuje. Dar ir dabar čia gyvena 2 tūkstančiai žmonių.

Vieną pavakarę einame žiūrėti Pınar vaikystės namo. Jis rymo, rodos, ant paties skardžio. Nauji šeimininkai užsieniečiai jį intensyviai restauruoja, matyt, ketina įrengti brangų viešbutį. Susėdame netoliese ant aukštos akmenų atbrailos. Žemai jūros bangos daužosi į kalną, o Pınar užplūsta prisiminimai: „Senelis buriniu laivu parplaukdavo iš žvejybos, o močiutė nuo kalno stebėdavo jį prisišvartuojantį uoste. Būdavo taip tylu, kad jie galėdavo susikalbėti.“

Iš netoliese esančios kavinės klega gerokai įsismaginusių turistų balsai. Pınar patyli minutėlę ir tęsia: „Kai eidavau gatve, visų namų langai būdavo atviri, pro juos girdėdavau gaudžiant stakles.“

Dabar Alanijoje mažai audėjų. Pınar irgi vis rečiau sėda į močiutės stakles, kuriose išrėžtas vaisingumo simbolis. Tačiau vis dar kaip visos jos šeimos moterys gaidžio plunksna užkiša šaudyklę, kad neiškristų siūlų ritė. Mažulytėje šilko parduotuvėlėje „Art mine“ sutaukši skietai, sušvytruoja šaudyklės.

Tęsia tradicijas

Visi žino, kad šilko paslaptį įminė kinai. Tačiau per Turkiją iš Kinijos į Vakarus ėjo galybė šilko kelių, o vienas iš jų vedė pro Alaniją. Tad būtų nuostabu, jog turkai nebūtų išmokę šio slidaus, bet labai švelnaus amato.

Otomanų imperijos laikais – XIV–XIX amžiais – šilką galėjo įpirkti tik aukštuomenė. Tačiau Alanijoje kiekvienuose namuose stovėjo audimo staklės ir kiekviena moteris mokėjo austi. Audė ir abi Pınar močiutės. Bet ši moteris austi išmoko ne iš jų. „Buvau tingi, tad į šaudyklę visad įvyniodavau per daug siūlo, todėl mano audinys išeidavo nelygus“, – juokiasi moteris. Bet priežastis, tikriausia, buvo kita – audėjos močiutės mirė labai anksti, kai mergaitei nebuvo nė šešerių.

Pınar universitete baigė studijas ir manė, jog visą gyvenimą nugyvens kaip ekonomistė, tačiau po devynerių darbo prekybos rūmuose metų, ji suprato, kad nėra laiminga. Dabar menininkė audžia taip, kaip šimtus metų iki jos šilko juostas audė Alanijos moterys – be ornamentų, kartais audinius pagrąžindama spalvomis.

Liečiu jos iš staklių išimtą juostą – blizgi, švelni, bet kieta. „Valandą ar net pora šutinsiu ją vandenyje – suminkštės ir taps labai švelni“, – pastebi mano nusivylimą audėja.

Sudėtingas procesas

Šilko siūlų gamyba – sudėtingas procesas. Juos reikia atsargiai išsukti iš drugelių – šilkverpių susuktų kokonų. Kiekviename kokone gali būti iki net pusantro kilometro ilgio pluošto. Kokonas nedidelis, nes šilko gija labai plona – vos 32 mikronų, o blizga todėl, kad pluoštas yra tribriaunis ir, panašiai kaip prizmė, laužia šviesą.

Tačiau visų pirma, norint gauti šilko, reikia užauginti šilkverpių. Tai visus metus trunkantis procesas. Drugiai poruojasi rudenį. Po kelių dienų patelė padeda apie 400 kiaušinėlių, o pati žūsta. Apvaisinti kiaušinėliai peržiemoja ir pavasarį iš jų išsirita vikšrai. Apie mėnesį jie minta šilkmedžių lapais ir, gerokai sustorėję, pradeda aplink save sukti kokoną.

Dar po mėnesio iš kokonų išsirita drugeliai, deja, sugadindami kokone esančius siūlus. Tad, norint gauti aukščiausios kokybės pluoštą, kokonai surenkami drugeliui dar neišsiritus ir metami į verdantį vandenį.

Pınar, pamačiusi mano reakciją, nusišypso ir sako: „Bet gi mes tam, kad valgytume, žudome žuvis, avis, jaučius ir daugybę kitų gyvūnų.“ Atsirėmus į nuginkluojančius argumentus, belieka tik linktelti.

Anksčiau Pınar pati gamino šilko siūlus – turėjo šilkmedžių, kuriuose kokonus suko šilkverpiai. Tačiau savivaldybės vadovai, neapsikentę turistų skundų, kad juos kankina uodai, nusprendė kraujasiurbių atsikratyti.

„Atėjau ryte į sodą ir pamačiau, kad visi mano šilkverpiai mirę. Verkiau visą savaitę,“ – atsidūsta audėja ir priduria: „Ką darysi – jei nebus turistų, neturėsime ką valgyti.“

Dabar Pınar kokonus ir šilko siūlus perka iš kaimo gyventojų.

Ar tikrai brangu?

Kitą dieną važiuojame į netoli nuo Alanijos esantį Sapaderės tarpeklį. Ten kalnų šlaituose daug valstiečių turi savo ūkelius.

Ismeto Özsoy namuose pats darbymetis – šeriami šilkverpiai. Dėžutėse ant šilkmedžių lapų knibžėte knibžda nelabai patrauklūs vikšrai. Moterys išalkusius rajūnus perkelia ant šviežių lapų. Netrukus prisiriję storuliai ims sukti kokonus.

Susėdame namų terasoje iš kurios matyti didžiulis sodas su nokstančiais abrikosais, apelsinmedžiais, šilkmedžiais, netoliese boluoja mečetės minaretas ir karštyje raibuliuoja Tauro kalnų viršūnės.

Ismetas vaišina arbata, – pirmiausia stiklinaitę pasiūlo savo mamai Şerıfe Özsoy, kuri jį išmokė sunkaus šilko amato. Şerıfe jau 75-eri. Ji nebedirba, tačiau akylai prižiūri namuose vykstantį darbą ir mielai dalijasi patirtimi. Močiutė Şerıfe pasakoja, kad tradicinės juostos būdavo įvairių spalvų ne šiaip sau, – pagal jas buvo galima nustatyti ar mergina dar jauna, ar ji ieško jaunikio, o gal ji jau ištekėjusi. Ištekėjusios moterys dažniausiai rengdavosi žaliai, našlės, kaip ir pas mus, – juodai.

Kai turkiškos arbatos stiklinaitės pasiekia ir mus, Ismetas ima pasakoti, kad 30 tūkstančių šilkverpių suėda beveik toną lapų ir „pagamina“ tik penkis su puse kilogramo šilko pluošto. Tam, kad būtų galima išausti metrą šilkinio audinio, reikia 2,8–3,3 tūkst. kokonų. Žinoma, reikia nužudyti tiek pat šilkverpių. Palaidinukei, tikriausiai, reikės pusantro metro audinio... O parduotuvėje piktinsimės, kad per brangu.

Nors žmonės Sapaderėje vis dar gyvena kaip anksčiau, tačiau ir į šiuos kraštus veržiasi nauji laikai, technologijos – Ismeto moterys nebeaudžia šilko. Kai šilkverpiai susuks kokonus, atvažiuos didžiulis sunkvežimis iš Ispartos ir išveš juos į fabriką. Į Sapaderę sugrįš gaminiai – šalikai, skarelės, kilimėliai. Taip, jie bus tikro šilko, tačiau masinės gamybos, praradę senųjų audėjų dvasią.

Pavakarys, atlėgsta karštis, iš mečetės pasigirsta muedzino kvietimas maldai ir mes suskumbame namo. Prie durų rymo uogomis apsipylę šilkmedžiai. Atsispirti mėlynai juodais šonais viliojančiam skanumynui neįmanoma. Kai nuo uogų užsiraito šonai, bičiulis Kemalis Özenas sutrina vieną neprisirpusią uogą tarp mėlynų pirštų, – rankos lieka švarut švarutėlės. „Kaimo žmonės kartais taip plauna rankas“, – paaiškina jis.

Dar vienas šio augalo stebuklas!

Prisimenu ir tai, kad Alanijos senamiestyje vaisių parduotuvėlių lentynos lūžta nuo džiovintų geltonojo ir juodojo šilkmedžio uogų. Labai gardžios! Parsivešiu jų namo, kad ilgėliau prisiminčiau šiuo nuostabių medžių teikiamas dovanas.