Su D. Bendiku prisėdome pakalbėti apie jo kelius, nuvedusius į Islandiją, pašaukimą profesijai ir kolekciją, kuria domėjosi net Kanye Westo stilistai.
- Baigęs studijas Vilniaus Dailės akademijoje, atsidūrei Islandijoje, Reikjavike. Kas ten nuvedė?
- Kūryba - studijų metu vis labiau gilindamasis į atrastą asmeninės estetikos kelią, praleisdavau ištisas dienas gamtoje eskizuodamas, rašydamas tekstus, ar tiesiog eksperimentuodamas ramybės būsenoje. Santykis su gamta man tapo neatsiejama mano kūrybos dalis.
Islandijos gamta, atrodė lyg didžiulis iššūkis ir naujas žingsnis savęs pažinimui, tad į Reikjaviką išvykau pagal studentų mainų programą, o vėliau norėjau pasilikti ir vasarai, taigi susiradau studiją, kurioje galėjau atlikti praktiką, o jau baigiant mokslus Vilniaus Dailės Akademijoje sulaukiau pasiūlymo dirbti toje studijoje. Mano pareigos buvo dizainerio asistentas, pristatinėjome vyriškų rūbų kolekcijas Paryžiaus mados savaitėse.
Dabar pradėjau dirbti su nauju, perspektyviu prekiniu ženklu Islandijoje, čia jis tampa vienu ryškiausių, artimiausias tarptautinis projektas laukia Skandinavijos mados bienalėje. Šiuo metu esu vyriausiasis dizaineris. Studiją įkūrėme prieš keturis mėnesius, turime 3-5 praktikantus, kuriuos, mokau įvairių rūbų konstravimo, drapiravimo technikų, produktų kūrimo, ir visko, kas aktualiausia mados versle.
- Kaip apskritai atsidūrei šiame versle, šioje profesijoje?
- Mano tėvai turėjo siuvyklą-mezgyklą, joje dirbo 30 siuvėjų, buvo 15 mezgimo mašinų. Taigi su šia specifika susidūriau jau vaikystėje. Mama su šypsena pasakoja, jog būdamas kūdikis gulėdavau ant siuvimo mašinos stalo, prie kurio ji siūdavo. Mano mama – siuvimo technologė, o tėtis – inžinierius išradėjas, kuris jau nuo pirmų mano kūrybos bandymų turėdavo inžinerinių patarimų.
- Tai panašu į pasakojimus, kuomet būsimi teatralai auga teatre...
- Papasakok apie savo darbo procesą?
- Įsivaizduojant viską schematiškai - yra trys pagrindiniai aspektai: kūryba ir nuolat besivystanti estetika, inžineriniai sprendimai – funkcionalumas bei techniniai išpildymai. Šie branduoliai yra pagrindinis pamatas, kurį visuomet tobulinu. Tuomet ant pamato vystosi koncepcija – pastebėjimai, emocijos, užrašai, apmąstymai, vėliau viskas persikelia į eskizus, drapiruotes, formas, tekstūras bei faktūras.
Toliau: bandymai ir dar kartą bandymai. „Moon Monk“ projektas, jei gerai pamenu, turėjo bent dvidešimt skirtingų galimų galutinio varianto baigčių. Visas šis proceso mokslas gana sudėtingas ir reikalauja ypatingai atsidavusio darbo, bet su patirtimi visa tai tampa tiesiog tavo dalimi ir sprendimai tampa intuityvūs.
- Kaip tik norėjau paklausti, kiek laiko užtrunka visi darbai iki to laiko, kai jau galima pradėti siūti?
- Kai jau esi išanalizavęs visą procesą, jį gerai žinai, mokaisi dirbti greičiau. Ir ne dėl to, jog kažką apeitum, aplenktum ar praleistum, tiesiog su žinojimu darbas tampa produktyvesnis.
VCO ROCK projekte bus naudojama tavo jau sukurta kolekcija. Papasakok apie ją plačiau.
Yra labai ilga šitos kolekcijos atsiradimo priešistorė - jai skyriau daugiausiai tokio atsidavusio darbo. Idėja ir filosofija atsirado 12 mėnesių iki pačios kolekcijos atsiradimo, man studijuojant 3-iame kurse, išvykus į Islandiją, vystėsi gana sistemingai, kaip ir mano ieškojimai kelionėse po Islandijos kalnus. Iki jos ėjau per dvi kitas išbaigtas kolekcijas. Visi finaliniai sprendimai buvo labai apgalvoti, daug dėmesio skirta techniniam išpildymui.
- Kaip manai, kodėl būtent ši kolekcija atsidūrė scenoje? Juk sceninis kostiumas yra visiškai kitokios prigimties kūrinys?
- Kurdamas „Infinite We Are – The Moon Monk Project“ arba „Mėnulio Vienuolis“ projektą, turėjau intensiją sukurti personažus ar net gyvus iš mėnulio (kaip jį matau savo prizmėje) žengusius kosmoso erdvės šventikus – keliautojus mintimis, nepavaldžius laiko materijai, dinamiškos pasąmonės personažus. Toks projektas gali būti pateiktas daugybėje išraiškos formų. Jis tampa mada ant podiumo žvelgiant į konstrukcinius, estetinius, techninius aspektus, tačiau originale kolekcijos pateikimo forma - koncepcija skirta: filmui, teatrui, instaliacijai, performansui.
Vizualiąją prigimtį, atspindi kolekcijos fotosesija. Iš tiesų atsirado daug įvairaus susidomėjimo: kolekcija buvo pastebėta tarptautinėje spaudoje, gavau pasiūlymų iš filmų ir klipų kūrėjų (pavyzdžiui domėjosi „Hunger Games“ dirbantys stilistai iš Holivudo). Bus projektas - koprodukcija su meninio filmo kūrėjais.
Buvo vienas įdomus pasiūlymas iš Kanye Westo stilistų. Buvo susidomėjimas ir iš parduotuvių, vadinamų concept store‘ų, Australijoje, Londone, Berlyne, Maskvoje. Deja, tuo metu tiek daug dirbau, norėjau tobulėti ir plėsti žinias, jog neturėjau jokių galimybių leisti projektui plėstis, skirti papildomo laiko ar bendradarbiauti. Tačiau šiuo metu džiaugiuosi jog galiu skirti laiko šiam projektui.
- Kaip šiuo metu vyksta darbas? Ar labai keičiasi kolekcija, pritaikoma scenai?
- Na, kažką keisti, pritaikyti, apmąstyti, sukomponuoti tiesiog reikia. Labai norėjau pamatyti šią kolekciją kitoje perspektyvoje, todėl šis Dalios Ibelhauptaitės pasiūlymas ir buvo toks gundantis. Matysime, jei viskas bus tinkamai subalansuota, nemanau, kad stipriai keisis ir kolekcija.
- Taigi kuo siejasi tavo kolekcija ir operos bei roko muzikos sintezė?
- Pačiu pradu, operos ir roko muzikos sintezė, mano ir, manau, projekto rengėjų nuomone, yra asimiliacija su šios kolekcijos nuotaika, idėja bei struktūra, dėl tokios pat sintezės tarp jaučiamo modernizmo ir filosofinio prisiartinimo prie koncepcijos.
Tuo pačiu sintezės tarp inovatyvių formų, konstrukcijų ir kolekcijoje panaudotų elementų, tokių kaip natūralūs audiniai, rankų darbo aksesuarai, spalvynas. Abu šie projektai tai kažkas natūralaus, tikro ir kažkas modernaus - naujo.
- Ką tau reiškia Sporto rūmai?
- Į Vilnių atsikrausčiau tik 2007 metais, kai rūmų istorija jau buvo priblėsusi, bet visuomet susiduriu su žmonėmis, kurie šiai vietai jaučia didžiulę nostalgiją. Tad tai manau persidavė ir man.
- Kokie šiandien, grįžtant iš Islandijos, tau atrodo žmonės Lietuvoje?
- Man atrodo, kad čia daug kas keičiasi ir stoja į savo vietas. Viskas akivaizdžiai juda į gerąją pusę. Lietuviai žmonės vertinami daugybėje šalių dėl kruopštumo bei atsidavimo darbui. Atsiranda vis daugiau galimybių jauniems žmonėms išreikšti save kūrybiškai. Žmonės pamažu įgauna pasitikėjimo siekti savo tikslų. O tai ir yra svarbiausia.