Visai neseniai pristačiusi konceptualią drabužių kolekciją „2ru2ra”, šiandien pasiryžo kurti kostiumus unikaliam projektui su delfinais. Įspūdingi delfinų ir žymių žmonių pasirodymai savaitgaliais pritraukia pilną Klaipėdos delfinariumą gerbėjų, o TV žiūrovai transliacijas stebi penktadieniais 18.45 val. per LRT.
- Kokia buvo Jūsų reakcija gavus kvietimą prisijungti prie būtent tokio projekto?
- Esu klaipėdietė, tad šitas projektas pasirodė savas ir labai artimas... Naujos idėjos manęs niekada negąsdino, bet pagalvojus apie hidrokostiumą šiam šou, prisiminiau ir žuviuką Nemo, žmogų – amfibiją, ir plačiai aptartą Vilijos Matačiūnaitės eurovizinį pasirodymą. Televizija man nuolat suteikia naujų iššūkių – štai jau sukausi ant parketo, čiuožiau ledu, o dabar atėjo laikas nerti į gilesnius vandenis (šypsosi).
- Nekilo mintis, kad norėtumėte su delfinais plaukti ir pati?
- Norėčiau. Šiaip manau, kad norėčiau ne tik aš, bet ir apšvietėjas, ir operatorius, ir pats prodiuseris... Bet ten, anapus kadro, mes turime kitų užduočių, tad galiu tik žavėtis ir palaikyti dalyvius, kuriems televizija suteikia galimybes išbandyti savo jėgas įvairiuose projektuose.
-Nuo ko prasidėjo kostiumų kūrybos procesas?
-Viskas prasideda nuo pokalbio su dalyviu, balto lapo, pieštuko ir eskizo. Tiesa, apribojimų sąrašas šį kartą viršijo visus mano lūkesčius. Dalyvio kostiumams teturėjome vos kelis tinkamus audinius, negalėjo būti jokių kutų, blizgučių, jokio šiurkštaus paviršiaus ar kitų detalių, kurios galėtų nepatikti delfinams – visa tai privertė atmesti daugybę pirminių sumanymų ir gerai pasukti galvą, kaip hidrokostiumą paversti originaliu sceniniu drabužiu.
- Kokį sprendimą kostiumams galiausiai pasirinkote?
- Mano supratimu, aštuonių dalyvių pasirodymai galiausiai turi susipinti į vieną bendrą delfinariumo šou, todėl kuriant kostiumus, siekėme jų vientisumo. Įkvėpimo sėmėmės iš povandeninio pasaulio gelmių. Taip atsirado spalvos, formos bei detalės, primenančios pelekus. Įprastas hidrokostiumas apsaugo dalyvius nuo šalčio ir padeda išsilaikyti ant vandens, o mūsų kurtas kostiumas padeda jiems išsiskirti bei atsiskleisti šou metu.
Pasirodymo metu dalyviai turi daugybę užduočių: atskleisti užduotą temą, rasti kontaktą su delfinais, drąsiai nerti į vandenį, atlikti įvairius triukus ir, galiausiai, patikti žiūrovui bei įtikinti komisiją. Pagrindinė mano ir mano komandos užduotis – padaryti tokį kostiumą, apie kurį pasirodymo metu dalyvis galvotų mažiausiai arba išvis negalvotų. Kostiumas turi bent kiek atspindėti dalyvio asmenybę, paslėpti trūkumus bei paryškinti privalumus, o sušlapus neprarasti formos ir spalvų.
- Negi nereikėjo ieškoti ekspertų patarimų?
- Mano komandoj ekspertų netrūksta (šypsosi). Ilgus vakarus prie eskizų leidome kartu su Migle Janušaite, o eskizus paversti realybe mums padėjo Aina Zinčiukaitė. Ji daug metų dirbo su „Žuvėdros“ kolektyvu, puikiai išmano techninius reikalavimus bei geriau už daugelį žino, kaip iš tiesų turi atrodyti sceninis kostiumas.
- Kiek užtruko visas kūrybos procesas?
- Kaip visada – maždaug porą naktų (šypsosi)... O jei rimtai, dažniausiai pasiruošti projektui turime per mėnesį. Tai tikrai nėra daug, reikia greitai įsilieti į dalyvių gretas, suprasti projekto subtilybes bei rasti įdomius sprendimus.
- Kiek dalyviai išreiškė pageidavimų ir kaip parinkote dizaino sprendimus kiekvienam iš jų?
- Man patinka nauji projektai, kai niekas nežino, kaip viskas turėtų būti iš tikrųjų (juokiasi). Tu tiesiog tampi naujo projekto dalimi ir ieškai atsakymų kartu su kitais. Tada nereikia prisirišti prie kažko, ką jau sukūrė kitas – gali drąsiai fantazuoti ir kurti taip, kaip atrodo tau. Nei tu pats, nei dalyviai nežino, kas iš to gausis, tad vienintelis kelias – pasitikėti vieni kitais.
Kai kuriuos dalyvius gerai pažįstu iš senesnių televizinių projektų. Todėl buvo lengva nuspręsti, kokia šiame projekte bus, pavyzdžiui, Tina. Gerai žinau jos proporcijas, juk ilgą laiką praleidome kartu šokių projekte.... O štai Ramūno Vyšniausko kostiumas pagal mūsų sumanymą turėjo būti raudonos spalvos, bet jis griežtai jos atsisakė (juokiasi). Eurelijaus Žukausko kostiumas atspindi daugybę metų, praleistų krepšinio aikštelėje. Aurelijui Liškauskui atiteko juodai baltų linijų kostiumas – tikiu, kad jis su juo sugebės atskleisti daug įvairių personažų. Tikrai nėra taip, kad tiesiog kurtume kostiumą vardan kostiumo – jei žiūrovas detaliau panagrinėtų, manau, tikrai atrastų tam tikrų kostiumo sąsajų su savininku.
- Pasaulyje tai tikriausiai yra bene pirmasis atvejis, kai dizaineriai kuria individualius nardymo kostiumus?
- Nesu tikra, galbūt. Tiesa, projekto sumanytojai teigiamai įvertino mūsų darbą ir jau pateikė mums naujų, įdomių pasiūlymų. O su laidos prodiuseriais spėjome pajuokauti, kad individualūs hidrokostiumai galėtų būti visai nebloga verslo idėja (šypsosi).
- Galbūt dabar sulauksite ir daugiau tokių užsakymų – vandens sporto entuziastų Lietuvoje juk netrūksta?
- Kodėl gi ne (juokiasi)?