Žmogaus kūną paveikslu paversti galintis vyras valandų valandas gali praleisti prie vieno piešinio, tačiau tai jam ne taip sunku, kaip nieko neveikti bent minutę.
Danis. Taip jis vadinamas ne tik savo gimtojoje Klaipėdoje, bet ir didžiulėje tatuiruočių meistrų bendruomenėje, kuri jungia narius iš viso pasaulio. Žmogaus nugara jam – kaip drobė Mikelandželui, kurią, klausant širdies, galima paversti tikru meno kūriniu. Bet menininku jis savęs nelaiko. Jo statusas visuomenėje – verslininkas, bet verslininku jis savęs nevadina.
34 metų D. Djačkovas išmaišė nemažą dalį pasaulio, matė geresnių vietų gyventi. Bet jam nesunku įvardyti, kodėl Lietuva tam yra tinkamiausia.
– Papasakokite apie savo profesiją.
– Aš ją vadinu amatu. Tai meno ir verslo sintezė: aš negaliu laikyti savęs tik menininku, visiškai priklausančiu nuo savo emocinės būklės, ieškojimų, įkvėpimo. Bet nesu ir visiškas verslininkas, kuris galvotų tik apie pinigus ir pelną.
Kiekvieną dieną išgyvenu mažą kūrybos procesėlį, bet kartu galvoju ir apie žemiškus dalykus: kaip užsidirbti duonai, susimokėti mokesčius, esu priverstas galvoti, kaip tvarkytis buityje. Taigi, amatas – puikus žodis apibūdinti tai harmonijai tarp verslo ir meno.
– Kaip šiandien amatininkui sekasi Lietuvoje?
– Milijonų neuždirba, nėra susikrovę turtų. Tiesiog daro tai, ką mėgsta, klientai tai jaučia, tai juos ir traukia.
– Bet meilės savo veiklai pinigais neišmatuosi?
– Be abejonės. Man patinka mano darbas, tai, kad dirbdamas galiu bendrauti su žmonėmis. Žinoma, ne su visais užsimezga kontaktas, bet su dauguma – taip.
– Ką jie nori išsitatuiruoti ant savo kūnų?
– Turiu užtektinai patirties ir galiu sau leisti užsiimti tik dideliais projektais: tatuiruoti visą ranką, nugarą, koją… Tai nereiškia, jog nesugebu padaryti mažos tartuiruotės.
Temų yra įvairių, mados keičiasi. Būna, koks žymus aktorius parodo naują tatuiruotę, – ir pas mane plūsteli banga norinčiųjų tokios. Kadaise buvo populiarūs Ridley Scotto filmo „Svetimas“ motyvai, buvo „Matricos“ laikai, pasirodžius filmui „Nuo sutemų iki aušros“ daug kas norėjo tokios tatuiruotės, kokią turėjo George’o Clooney‘o vaidintas personažas: didelis ornamentas per visą ranką ir ant kaklo.
Spauda ir popkultūra daug prisideda prie to, kokios tatuiruotės madingos, netrūksta norinčių būti į ką nors panašiais.
– Bet būna tokių, kurie ateina be idėjos ir prašo tatuiruotės?
– Tokie neapsisprendę žmonės labai nepatogūs tatuiruočių meistrui. Bet jiems padėti labai paprasta – išsiaiškini, ką jie savo tatuiruote nori pasakyti, reikia spalvų ar ne. Žmogus tarsi nuskenuojamas, o tada pasidedi popieriaus lapą ir pieši. Atrinkus, ko jis nenori, lieka tai, ko nori.
– Visiškai „žaliam“ paaiškinkite: kiek laiko užtrunka daryti didelę tatuiruotę? Pavyzdžiui, per visą nugarą?
– Greitai dirbančiam meistrui prireiktų 6 seansų po 3 valandas. Jeigu tatuiruotė spalvota, laiką reikėtų padvigubinti.
– Ar tai sunkus darbas?
– Priklauso nuo kliento. Tarp jų pasitaiko vadinamųjų „energinių vampyrų“, bet jų pasitaiko visur. O fiziškai tai nesunkus darbas. Nors grįžus namo nuovargis kartais jaučiasi. Tada sėdi, žiūri į vieną tašką ir supranti, jog galvoje – visiška tuštuma.
– Kaip apskritai sugalvojote imtis šios veiklos?
– Mano tėvas buvo amatininkas, darydavo ir parduodavo keramikos dirbinius. Jis gana anksti mane įsileido į savo dirbtuves, padėdavau jam tvarkytis, prekiauti. Man, mažam vaikui, buvo įdiegta, jog norint ką nors – meškerę ar dviratį – turėti, reikia užsidirbti. Man gerai sekėsi mugėse ir kermošiuose, parduodavau daugiau nei tėvas, nes praeiviai žavėdavosi mažu prekybininku ir negailėdavo pinigų.
Bet pradėjau bręsti, maištauti ir baigiau tą „verslą“. Netrukus baigė ir tėvas – pigiais kiniškais niekučiais užpildytoje rinkoje keramikos dirbiniams vietos neatsirado. Tėvas išplaukė į jūrą, o aš likau „ant ledo“, be veiklos, be pinigų.
Norėdamas jų gauti piešiau grafičius, dažiau dviračius. Kai buvau 15-os, man padarė primityvią tatuiruotę, kurią slėpiau nuo tėvų, bet jie, aišku, vis tiek pamatė. Mamos reakcija buvo tokia: o gal pats norėtum pabandyti. Ji ir įžiebė tą kibirkštėlę.
Pradžia buvo sunki. Nors piešti mokėjau, trūko informacijos – 1998 metais „Google“ irgi ne ką pateikti galėjo. Bendravau su tais, kurie tatuiruotes darėsi kalėjimuose ar tarnaudami armijoje. Daug eksperimentavau, dariau tatuiruotes bendraamžiams.
Prireikė apie 7 metų, kol galėjau pelnytai vadintis tatuiruočių meistru.
– Visi meistrai – savamoksliai?
– Nėra specialių studijų ar mokslų, kur išmoktum visko apie tatuiravimą, bet mokytis yra ko. Aš stengiuosi investuoti į save. Studijavau Vilniaus dailės akademijoje tam, kad išlavinčiau savo ranką, daugiau suprasčiau apie spalvas, kompozicijas, erdvinį matymą. Paskyriau tam 10 metų.
Vakaruose mokomasi pas meistrus, apie porą metų dirbama pameistriais. Jie mokosi ne tik tatuiravimo, bet ir tvarkosi studijose.
– O Lietuvoje Jūs meistro neturėjote, pas kurį pameistriu dirbtumėte?
– Kadaise Klaipėdoje gyveno ir dirbo toks Timūras. Tai jį aš ir laikau savo mokytoju, nors jis tokio titulo kratosi. Jis mano kitaip.
Kurį laiką dirbome su juo vienoje studijoje, tikrai labai daug iš jo išmokau. Dabar jis emigravo į Švediją, ten turi savo tatuiruočių studiją. Skandinaviškas mentalitetas jam arčiau širdies, gyvenimo tempas ten ne toks didelis kaip Lietuvoje.
– Lietuvoje didelis tempas?
– Taip. Nežinau kodėl. Čia visi nuolat kažkur bėga, visada pilni reikalų, skuba net nedarbo dieną. Pradedant eismu gatvėse, baigiant apsipirkimu prekybos centre: greičiau, greičiau, greičiau… Ta vibracija, tas tempas – neįmanoma prieš jį atsilaikyti, net neskubančius ta srovė įtraukia, ji sekina.
Man teko lankytis Skandinavijos šalyse. Lyginant su Lietuva ten tempas žymiai mažesnis, jaučiasi atsipalaidavimas. Ramiai, po truputį, bet jie padaro dar daugiau neiššvaistydami tiek daug jėgų.
– O jums nekilo minčių viską mesti ir važiuoti ten? Tikriausiai ne tik tempas kitoks, bet ir atlyginimas skiriasi, ten – didesnis?
– Žinoma, kad ten galima uždirbti daugiau. Bet išleisti irgi reikia daugiau.
Nesiginčiju, gyvenimo kokybė ten aukštesnė. Aš esu prisirišęs prie vietos, kur gyvenu, Lietuvoje. Viskas man čia sava – kultūra, tradicijos, gyventojų mentalitetas.
Daug keliavau po pasaulį, manau, kad galėčiau greitai adaptuotis bet kurioje pasaulio šalyje, bet nematau motyvacijos.
Kodėl turėčiau čia viską palikti ir išvažiuoti?
Galbūt norėčiau gyventi ten, kur visada šilta ir saulėta. Kita vertus, lietuviško klimato sąlygomis saulę vertini labiau, nori iš jos išspausti maksimumą. O Ispanijoje, kur 340 saulėtų dienų per metus, kažin, ar pietiečiai ją vertina taip pat.
– O tas didelis tempas – irgi savas?
– Jis atima labai daug jėgų, bet aš žinau, kad amžinai taip nebus. Dabar keliuosi 5 valandą ryte, kad suspėčiau viską, ką noriu, padaryti. Daug dirbu, noriu, kad mano studija įgautų inercijos, tarsi riedulys nuo kalno imtų riedėti be niekieno pagalbos.
Dabar dar jį ritu į kalną. Vienas. Bet esu jaunas, turiu daug jėgų. Taip amžinai nebus. Studija ims dirbti savarankiškai.
– O jūs – gulėsite ir nieko neveiksite, kaip tikras verslininkas, pinigai tik ir plauks į kišenę?
– Žinoma, ji turėtų nešti pelną, bet tikrai neliksiu be veiklos. Turiu dar labai daug minčių, kurias norėčiau įgyvendinti. Planuose – ir jogos užsiėmimai žmonėms, ir piešimo pamokos vaikams. Tai jau būtų savanoriška veikla, be atlygio.
Bet kurioje srityje, jeigu dirbi nuoširdžiai, atiduodi visą save, tau privalo sektis. O kai vienintelė veiklos motyvacija – pinigai, tai labai greitai išryškėja, matyti, kad žmonės tarsi ne savo rogėse sėdi.
Gal tik man taip atrodo. Viena astrologė man sakė, kad esu gimęs po laiminga žvaigžde, todėl man ir sekasi.
– Net ir gimus po laiminga žvaigžde, bet sėdint ir nieko neveikiant kažin ar sektųsi?
– Visų pirma, nieko neveikti reikia sugebėti – mūsų smegenys negali būti be veiklos, taip jau jos sutvertos. Sunku net minutę nieko neveikiant ištverti, tuoj pat imi ieškoti, ką čia nuveikti, paskaityti, pažiūrėti… Todėl viskas, kas mus supa – televizija, išmanieji telefonai – yra sutverta joms užimti. Visa tai yra kaip kramtomoji guma – kramtai ne dėl to, kad pavalgytum.
Protas beveik niekada neveikia esamuoju momentu: jis arba analizuoja praeitį, arba planuoja ateitį. Bet jis veikia kaip automobilio variklis tuščia eiga.
– Minėjote, kad daug keliavote ir visur prisitaikytumėte. Ar tos kelionės ieškojimai, ar tiesiog laisvalaikis?
– Buvo visko. Po užsienį keliavau ir norėdamas išmokti profesinių gudrybių, susipažinti su kolegomis iš viso pasaulio, stebėti jų darbą. Tikrai manau, kad visur pritapčiau. Galbūt sunkiausiai sektųsi JAV, ten labai daug talentingų žmonių, su jais konkuruoti būtų sunku.
Po Aziją keliavau kitais tikslais: norėjosi susipažinti su tenykšte kultūra, išmintimi, kurioje užkoduota labai daug, tereikia imti informaciją. Šios kelionės buvo tarsi investicija į savo dvasinį pasaulį. Gavau labai daug žinių, kurios, atrodo, mūsų visuomenėse blokuojamos, siekiant tyčia įbauginti žmogų, nes taip lengviau jį kontroliuoti. Viskas apie tai, visur sėjama baimė. Pavyzdžiui, nemokėsi bankui – neteksi namų. Tai tik viena iš daugelio priežasčių.
Tuo tarpu pamatę tą kitą pasaulį žmonės keičiasi – supranta, kad neverta plėšytis dėl materialių daiktų, nereikia žalingų įpročių. Jie turi mažiau baimių, o tokį kontroliuoti sunkiau.
Kaip veikia mūsų protas, kaip reguliuojami žmonių tarpusavio santykiai, kas yra svarbu ir kas – ne? Motyvacija, savivertės pakėlimas – vien dėl to verta investuoti į save.
O tam tikros žinios, įgytos Rytuose, man pravertė versle.