Dydis ir konstrukcija
Kaipgi mes renkamės skėtį? Bent jau aš pirma išsirenku spalvą, paskui įvertinu dydį, o skėčio kokybė... Juk kaip tik ji ir yra svarbiausia, kad pinigai nebūtų išmesti į balą. Kas lemia kokybę?
„Konstrukcija ir medžiagos, iš kurių skėtis pagamintas“, – atsako parduotuvės „Bags and More“ pardavėja-konsultantė Vilija Juodžbalienė.
Pagal savo konstrukciją skėtis gali būti:
- mechaninis – išskleidžiamas rankiniu būdu;
- pusiau automatinis – lėtai išsiskleidžia paspaudus mygtuką, bet užfiksuoti reikia rankomis;
- automatinis – paspaudus mygtuką išsiskleidžia žaibišku
greičiu;
- visiškai automatinis – ir išsiskleidžia, ir susiskleidžia vos spustelėjus mygtuką.
„Patys patikimiausi ir patvariausi yra nesulankstomi mechaniniai skėčiai. Juos, tiesa, labiausiai mėgsta vyrai – suteikia solidumo. Tokie skėčiai gana tvirti, jų gaubtas kur kas didesnis nei sulankstomų automatinių, todėl uždengia didesni plotą, geriau apsaugo nuo lietaus“, – paaiškina konsultantė.
Didelis skėtis yra stilingo įvaizdžio dalis. Deja, gana dažnai tampanti galvos skausmu: „Kad tik man jo kur nors nepalikus...“
Tarsi atspėjusi mano mintis V. Juodžbalienė rodo mažus sulankstomus automatinius skėčius.
„Šie skėčiai kur kas patogesni. Jų yra labai įvairių dydžių – mūsų parduotuvėje mažiausias vos 20 cm ilgio, tad lengvai tilps į tradicinę kasdienę moters rankinę“, – pasakoja pardavėja-konsultantė ir šalia padeda dailius plokščius plastikinius futliarus. Pasirodo, šiose miniatiūrinėse dėželėse telpa vadinamieji teatriniai skėčiai, vyrai tokį gali įsidėti net į vidinę švarko kišenę, o šventiškai pasipuošusios moterys – į nedidelį prašmatnų rankinuką.
Praktiškesni yra sulankstomi skėčiai. Tačiau specialistai teigia, kad į tris keturias dalis sulenkiamų skėčių mechanizmai labai dažnai greit išsiklibina ir sugenda, tad kur kas patikimesni yra į dvi dalis sulenkiami skėčiai.
Darau, mano manymu, protingą išvadą: būtina turėti bent du skirtingos konstrukcijos skėčius – paprastą mechaninį nubėgti iki už kampo esančios parduotuvės ar išvesti „pasiganyti“ į lauką šunį ir praktišką sulankstomą, kuris tilptų į rankinę ir nepasimirštų kur nors kavinėje.
Iš ko padaryti?
Išsirinkus skėčio dydį reikėtų pasidomėti, iš ko padarytas jo karkasas, – tai bene svarbiausias skėčio kokybės rodiklis.
„Plieninis bus tvirtas, patvarus, deja, kiek sunkesnis. Populiariausia konstrukcinė medžiaga aliuminis – kur kas lengvesnis, bet ir lankstesnis, ne toks patvarus. Idealiausias variantas būtų titano ir aliuminio lydinys – titalas, iš jo pagaminti skėčio stipinai gan tvirti, stiprūs, o pati konstrukcija gerokai lengvesnė nei gryno plieno“, – aiškina pašnekovė.
Pastaruoju metu skėčių stipinams naudojama ir nauja medžiaga – itin lankstus ir tvirtas stiklo pluoštas. Deja, tokiais skėčiais Lietuvoje kol kas neprekiaujama.
Skėčių gaubtai gaminami iš įvairių audinių: poliamido, eponažo, bet
populiariausias – poliesteris. Jo kokybė gali būti labai aukšta, neprityrusi akis šį audinį dažnai maišo su šilku ir atlasu.
Poliesteris – ilgaamžis, gana tvirtas, atsparus saulės spinduliams audinys, lengvai nusidažo ryškiomis spalvomis. Iš jo pagaminti skėčiai tinkamai prižiūrimi gali atlaikyti iki 7 m. Praktiškiausiais iš audinių laikomi ponžas (poliesterio rūšis) ir satenas (guma dengtas audinys), nuo jų vanduo iš karto nubėga, tad gaubtas lieka absoliučiai sausas.
„Šilkiniai skėčiai tinka šiltajam metų sezonui. Jie vis dėlto yra labiau prabangi puošmena, apsauga nuo saulės, vėjo nei nuo stipraus lietaus“, – pastebi V. Juodžbalienė ir atkreipia dėmesį, kad natūralaus pluošto danga nėra ilgaamžė – atlaiko dvejus ar trejus metus.
Ne vien juodas
Nors skėčių spalvinę gamą nuolat pakoreguoja įnoringa mada, renkantis galioja taisyklė: kuo oficialesnis asmuo esate, tuo ji turi būti santūresnė. Pirmenybė skiriama juodiems skėčiams.
„Šią spalvą renkasi daugelis pirkėjų, net ir jaunimas. Juk ji universali“, – nesistebi pardavėja-konsultantė ir rodo įvairių spalvų, raštų bei margumo skėčius. Stebina pasiūlos įvairovė – juk visai neseniai surasti žaismingą spalvotą skėtį buvo neįmanoma! Itin gražūs šiltajam metų sezonui skirti šilkiniai skėčiai, kurių gaivios spalvos išsilieja tarsi ryškiaspalvė akvarelė.
„Idealu turėti bent porą skirtingų spalvų skėčių, – pataria pašnekovė. – Santūresnis tiktų į darbą ar niūriuoju metų laiku, margesnis, žaismingesnis ar gražiai raštuotas – laisvalaikiui, vasarai.“
Įvaizdžio kūrėjai įspėja, kad itin atsargiai reikėtų rinktis žalią ir mėlyną spalvas: net jei ir esate puikiai įdegusi, per gaubto audinį krintanti šviesa veidui suteiks ne itin malonų atspalvį, o jei iš prigimties esate baltaodė, tapsite dar baltesnė, oda įgaus nesveiką, ligotą atspalvį. Neprašausite išsirinkusios šiltų, gyvų spalvų skėtį.
Taisyti brangu
V. Juodžbalienė pastebi, kad gana dažnai skėčio patvarumas priklauso ne tik nuo gaminio kokybės, bet ir nuo savininko rūpestingumo.
„Savo automatinį skėtį pirkau už 50 Lt ir sėkmingai naudoju jau septynerius metus. Šį daiktą reikia saugoti, juo pasirūpinti, tuomet ir džiaugsitės juo ilgai, – tvirtina pardavėja-konsultantė. – Moterys skėtį įpratusios tiesiog įsimesti į rankinę, apkrauti įvairiais daiktais, dažnai ir sunkiais pirkiniais. Iš tiesų į rankinę skėtį reikia įstatyti vertikaliai, mat nuo užkrauto svorio gali išlinkti stipinai, sugesti išskleidimo mechanizmas. Taip pat skėtį derėtų saugoti nuo stipraus vėjo gūsių: jie gali išversti gaubtą į priešingą pusę, sulaužyti stipinus, atplėšti audinį. Visada skėčio gaubtą reikėtų laikyti atsuktą į vėjo pusę, o jei vėjas itin stiprus, geriau apskritai atsisakyti skėčio.“
V. Juodžbalienei pritaria ir anksčiau skėčius taisęs galanterijos meistras Aleksandras Nikiforovas: „Šiandien skėčių jau nebetaisau – brangi paslauga, daug krapštymosi. Žmonėms kur kas parankiau įsigyti naują, juolab kad turguje skėčių rasite ir už 10–20 Lt, aišku, kokybė jų abejotina, bet... kartais pasiseka. Geras skėtis – tarsi laimingas loterijos bilietas: gali kainuoti daug ir greitai sugesti, o pigus kartais atlaiko ilgus metus.“
Kokybės testas
Kelis kartus skėtį išskleiskite ir suskleiskite – įsitikinkite, kad mechanizmas veikia nepriekaištingai.
Patikrinkite gaubto audinį: jis neturėtų būti per stipriai įtemptas ir pernelyg laisvai kabėti.
Patikrinkite stipinus ir kaip jie pritvirtinti prie skėčio stovo.
Atkreipkite dėmesį į audinio pritvirtinimo prie stipinų vietas.
Pakelkite skėtį ir prieš šviesą patikrinkite siūles – jose neturi matytis skylučių.
Išbandykite rankeną: ar ji gerai įtvirtinta, patogi laikyti rankoje, neslysta.
Patikrinkite, ar skėčio viršūnėlė ir stipinų galiukai gerai pritvirtinti. Jei perkate nesulankstomą skėtį, jis turi turėti žiedą, fiksuojantį stipinų galiukus, antraip jie visur kabinsis.
Pažvelkite į rekomendacijas skėčio etiketėje, pasidomėkite audinio sudėtimi.
Skėtis turi turėti higienos sertifikatą, kuris patvirtina jo kokybę. Sertifikate turi būti nurodyta, kad audinys nekenksmingas sveikatai, jame nėra kenksmingų dažų: juk audinys nuolat sąveikauja su vandeniu, o jis nuvarvėjęs gali sudrėkinti drabužius, patekti ant veido, rankų.
Kad skėtis laikytų ilgiau
Šlapią skėtį kuo skubiau išdžiovinkite. Ilgai laikomas drėgnas ne tik įgaus nemalonų kvapą, bet ir gali ant stipinų atsirasti rūdžių dėmelių, suplėkti audinys, vietomis pakeisti spalvą. Skėtį rekomenduojama džiovinti pusiau išskleistą – džiovinant visiškai išskleistą audinys išsitampys.
Kad skėtis lengviau skleistųsi, patariama išskleistą retsykiais pakišti po gan šiltu vandeniu – veikiamas šilumos audinys vienodai išsitemps, o išdžiuvęs įgaus pirmykštę formą.
Skėtį ne tik galima, bet ir reikia skalbti: pakanka jį pakišti po šiltu tekančiu vandeniu ir nuplauti minkštu muiluotu skudurėliu arba pradžioje nuplauti vienodu santykiu sumaišytu acto ir vandens tirpalu, o paskui išskalauti švariu vandeniu.
Jei ant metalinių detalių atsirado rūdžių, ištepkite jas citrinų sultimis, po 30 min. nuplaukite, gerai nusausinkite ir išdžiovinkite.
Jei sunkiai išsiplaunančių dėmių atsirado ant audinio, jokiu būdu nesigriebkite dėmių valymo priemonių ar acetono, geriau paruoškite vandeninį amoniako tirpalą (1/2 stiklinės amoniako 1 l vandens) arba palaikykite dėmes išteptas tyrele iš skalbimo miltelių.
Juodus skėčius puikiai išvalysite stiprioje juodojoje arbatoje sudrėkintu šepetėliu.
Iš istorijos
Kol kas tiksliai nenustatyta, Kinija ar Egiptas yra skėčio gimtinė. Aišku viena: nuo kaitrios saulės apsisaugoti skirtas skėtis kartu su vėduoklėmis bei apsauga nuo vėjo išrastas IX a. prieš mūsų erą ir buvo tik karalių bei didikų privilegija. Išskleistus skėčius virš jų galvų nešdavo vergai. Tuomet šie aksesuarai svėrė daugiau kaip 2 kg, o rankenos ilgis siekė iki 1,5 m.
Kinai pirmieji sugalvojo savo popierinius skėčius naudoti kaip apsaugą nuo lietaus. Kad nepermirktų, popierius buvo vaškuojamas ir lakuojamas.
Europoje pirmas skėtis nuo lietaus pagamintas Italijoje XVI a.
Deja, jis taip ir netapo populiarus – jau tuo metu mados sostine laikomame Paryžiuje skėčiai kartu su kaukėmis naudoti vien apsisaugoti nuo saulės ir vadinti parasoliais. Tik XVIII a. buvo pradėti naudoti nuo lietaus.
1830 m. Londone buvo atidaryta pirma skėčių parduotuvė. Europietiški skėčiai gaminti iš medienos ir banginio ūsų, aptempiami alpakų kailiu arba alyvoje impregnuotu brezentu. Rankenos darytos iš medienos ir kaulo.
1852 m. Samuelis Foksas sukūrė metalinį skėčio karkasą.
JAV išradėjas Viljamas K. Karteris laikomas šiuolaikinio skėčio išradėju – 1885 m. jis užpatentavo patobulintą skėčio konstrukciją, pagal kurią lig šiol gaminami mechaniniai skėčiai.
XIX a. skėtį bandyta paversti rankiniu žaibolaidžiu, o XX a. JAV išradėjai sukonstravo skėtį, skirtą apsiginti nuo užpuolikų: paspaudus jo rankenėlę į užpuoliką pasipildavo ašarinės dujos ir įsijungdavo pavojaus sirena.
7-ame XX a. dešimtmetyje vokiečiai išrado spyruoklinį skėtį su iššokančiu mechanizmu ir „teleskopinį“ – pailgėjantį ar suspaudžiamą, kad tilptų į rankinę.
Lietuvoje, kaip ir Prancūzijoje, skėtis buvo vadinamas parasoliu. Lietuviškus naujadarus „skėtis“ ir „lietsargis“ pasiūlė kalbininkas Jonas Jablonskis.