Kiekviena Aleksandro Vasiljevo knyga tokia patraukli todėl, kad jų autorius yra ypatinga asmenybė. Jis ne tik nepaprastai talentingas, žavus ir artistiškas, jis sukaupė begalę žinių apie madą, kostiumus ir aksesuarus, apie laiką ir žmones ir dalijasi jomis.
„Etiudai apie madą“ – tai daugybė istorijų: A. Vasiljevo prisiminimai apie tėvelius, dvarą Lietuvoje, taip pat žymiausių mados kūrėjų gyvenimo smulkmenos, pasvarstymai apie drabužių, aksesuarų raidą ir kaitą...
Ši knyga pakerės jus nepakartojama ypatingos epochos nuotaika, kvies į nepaprastas keliones nuo Paryžiaus iki pat Sibiro. Kadangi autoriaus kalbos būdas grakštus ir žaismingas, lengvai įsiminsite čia pateiktus istorinius faktus.
Ši knyga – puiki dovana kiekvienas, besidominčiam mada, istorija, kultūra ir menu.
Korsetai
Belle Époque puošeivos lygino korsetų suspaustų savo talijų apimtį su savo gerbėjų kaklo apimtimi! Gerbiamosios skaitytojos, atlikite šiandien panašų eksperimentą ir iš karto suprasite, kaip standžiai jos būdavo suveržiamos. O juk kai kurios ryždavosi net gultis ant operacinio stalo, kad atsikratytų poros apatinių šonkaulių ir taptų dar laibesnės, vadinasi, dar gražesnės, ir tuo laikotarpiu, kai dar nebuvo taikoma bendros nejautros, o tik vietinis nuskausminimas.
Gamtos duotas itin laibas liemuo – retas reiškinys, tačiau mada veržti jį plačiomis odos juostomis su raišteliais pirmą kartą užfiksuota VI a. pr. Kr. Kretoje. Tai buvo vietinė salos mada – saloje vyravo matriarchatas, o vyriškiams teko grynai dekoratyvinė funkcija. Senovės Graikijoje korsetas nebuvo madingas, moterys vilkėjo drapiruotus chitonus, o taliją neretai pabrėždavo juosta ar kaspinu po krūtimis, kitaip tariant, jas kilstelėdavo.
Tikroji korsetų mada mūsų europietišku supratimu atėjo pas mus Kryžiaus žygių epochoje, kai daugybė vyrų išvyko į Artimuosius Rytus dalyvauti religiniuose karuose. Moterims likus be vyrų, suprantama, sustiprėjo konkurencija. Žinoma, laimėdavo gražesnė ir patrauklesnės figūros.
Pirmieji korsetai buvo panašūs į dvisluoksnius korsažus, arba brassiere, skiriami daugiausia prilaikyti krūtims ir sutraukiami raišteliais. Jų kilmės šalimi prancūzai laiko Angliją, o atsiradimas datuojamas XIV a. antrąja puse. Tarp kitko, tais laikais talijos dar nesuverždavo pernelyg stipriai.
Viduramžiai garsūs nėščių moterų mada, o suapvalėjęs pilvas tais laikais net buvo imituojamas po suknele pakištu cotardie – kietu korsažu iš banginio ūso karkaso. Mada kilstelėti krūtis ir paaukštinti liemens liniją išsilaikė visą XV a. ir ėmė pamažu trauktis tik Kolumbui atradus Ameriką.
Užtat prasidėjus naujam, XVI šimtmečiui, kai renesanso epocha apėmė ne tik Italiją, kur ji prasidėjo kur kas anksčiau, bet ir visą Europą, madingas tapo klasikinis kūnas, o susidomėjimas seksualiniu gyvenimu, meilės džiaugsmais labai suaktyvėjo.
Taigi, į madą atėjo korsetai, kurie ir suverždavo taliją, ir paaukštindavo krūtinę, nes į juos kaip plačią plokštelę buvo įsiuvamas banginio ūsas. Tie korsetai priminė šarvus, o konkistadorų laikais kartais net buvo gaminami iš geležies. Pridėkime prie jų taip pat geležinį, raktu užrakinamą nekaltybės diržą – ir štai prieš mūsų akis inkvizicijos laikų moteriški „apatiniai“.
Flandrijos valdovė erchercogienė Isabel Clara Eugenia, Ispanijos infantė, netekusi vyro, davė įžadus daug metų gedėti ir nekeisti baltinių, dėl to visi jos apatiniai tapo pilkai gelsvi, – ši spalva dabar vadinama Izabelės spalva. Bet tai jau buvo septynioliktojo amžiaus pradžioje.
Baroko epochoje korsetai tai sutrumpėdavo, kaip valdant Liudvikui XIII, tai pailgėdavo – jau valdant jo įpėdiniui, Liudvikui XIV. Korsetų formos ir ilgumas visiškai priklausė nuo galingų Versalio favoričių, nuo kurių įgeidžių labai daug kas priklausė Prancūzijoje.
Į Rusiją korsetai atkeliavo valdant Petrui I, aštuonioliktojo amžiaus pradžioje, kartu su olandiškais ir vokiškais drabužiais. Tam laikotarpiui charakteringi terminai: „susiveržti“ ir „susivarstyti“. Kadangi savarankiškai apsivilkti korsetą nebuvo įmanoma, damoms talkindavo tarnai.
Pirmą kartą korsetus bandyta uždrausti po 1789 m. Prancūzų revoliucijos. Taip atsitiko todėl, kad korsetai buvo siejami su senuoju Burbonų režimu. Deja, revoliucinė mada truko neilgai. Jau devynioliktojo šimtmečio pradžioje, kitaip tariant, prieš pat įsigalint Napoleonui, puošeivos ir vėl ėmė juos vilkėti, tik su paaukštinta liemens linija à la Ninon.
Pasibaigus Napoleono karams, korsetų talijos ėmė laipsniškai žemėti ir 1825 m. atsidūrė joms gamtos skirtoje vietoje.
Karalienės Viktorijos laikais mergaitės buvo pratinamos dėvėti korsetus nuo trejų metų, tačiau sveikai mąstantys medikai pasipriešino tam per spaudą. Pamažu pradėta kurti humaniškesnes korsetų konstrukcijas, nors visos kaip viena koketės svajojo apie vapsvos taliją. Tuo metu buvo populiarūs ir vyriški korsetai. Frantai ir dendžiai juos dažnai vilkėdavo norėdami pabrėžti liemens grakštumą. Korsetas buvo vienas iš armijos karininkų karinės uniformos elementų.
Laikotarpiu nuo 1870 iki 1880 metų atsirado labai ilgi korsetai – kirasos, kurie siekė klubus ir vertė damas sėstis į krėslą šonu, tarsi pusiaugula, – tai buvo labai pikantiška ir panašu į undinių poilsį. Gi de Mopasanas pasakoja apie manierą surišti korsetus ties nugara specialiais sudėtingais kaspinėliais, kad vakare vyrai galėtų įsitikinti, jog sutuoktinė nebuvo nusivilkusi korseto.
Triuškinamą smūgį korsetams sudavė anglai XIX a. pabaigoje: grupė „estetinio judėjimo“ dailininkų tada įvedė į madą vadinamąsias reform sukneles – visai be talijos, ir tai leido lengviau atsikvėpti keliolikai émansipé. Bet štai prasidėjus Belle Époque, pirmąjį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį, damos ir vėl puolė veržtis, o ypač šioje srityje pasižymėjo garsios demimondo atstovės Cleo de Merode ir Lina Cavalieri. O štai ispanei Caroline Otero, garsėjusiai grožiu ir itin putliu biustu, dažnai tekdavo retušuoti savo nuotraukas, kad keliais centimetrais sumažėtų talijos apimtis.
Pirmasis modeliuotojas, drįsęs išlaisvinti damą nuo korseto, buvo „Paryžiaus mados imperatorius“ Paulis Poiret. Jo 1907–1908 metų modeliai jau be korsetų! Prie šio judėjimo prisidėjo ir Sergejaus Pavlovičiaus Diagilevo „Rusų baleto“ gastrolės – jo spektakliams Leono Baksto sukurtuose kostiumuose korsetai nenumatyti.
Pakylėti šios baleto orientalizmo bangos ir kiti Paryžiaus madų namai, tokie kaip Seserys Callot, Drecoll, Paquin, nuvilko korsetus nuo savo modelių ir pakeitė juos „gracijomis“ su guminiais šoniniais intarpais, prie kurių tvirtindavo kojinių laikiklius, panašiai kaip prie vėlyvesnio laikotarpio juostų.
Gal korsetai būtų laikęsi ir ilgiau, bet 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas pastatė damas į labai keblią padėtį. Netekusios sutuoktinių ir tarnaičių paramos, didžiuma europiečių nustojo varstytis ir pamažu perėjo prie liemenėlių, kurios pasirodė jau 1903 metais.
Tarpukaris ir karo metai nepažino korseto, bet štai 1947 m. Christianas Dioras pademonstravo gavusią new look pavadinimą Haute Couture kolekciją, kurioje vėl atsirado plonytės susmaugtos talijos – su korsetais, tik jau elastingais, o ne su banginio ūsu. Damos buvo taip išsiilgusios liemens linijos, kad su entuziazmu puolė vilkėti vėl madingus korsetus.
Tačiau 1955 m. susidomėjimas „Dioro bomba“ ėmė kristi, nes į madą atėjo Chanel kostiumai. Žymiausia korseto gerbėja rusaitė Paryžiuje tais laikais buvo gruzinų balerina Tamara Gamsachurdija, vyriausioji mados namų Lor Belen modeliuotoja, išgarsėjusi savo koreguojančiais figūrą kaučiukiniais korsetais neprilygstamajai Marlene Dietrich.
Paskutiniais XX a. dešimtmečiais korsetai ir vėl grįžo į madą, bet jau ne kaip liemens suveržimo priemonė, o kaip madingas aksesuaras, kuriam šią naują kokybę 1990 m. suteikė Christianas Lacroix. Tačiau tatai buvo tik romantiškas prisiminimas apie šimtmečius trukusias mados aukų kančias dėl kuo grakštesnio liemens.
101-105 psl.
