Mūsų šalyje vedybinės sutartys įsitvirtina lėtai. Dėl to kalti patys gyventojai, manantys, kad tie, kas pasirašo vedybų sutartis, jau iš anksto planuoja skyrybas. Tačiau užsienyje tokios sutartys yra tapusios šeimyninio gyvenimo ir šeimos teisės norma. Jas sudaro ne tik pasiturintys žmonės, bet ir vidutines pajamas gaunantys asmenys. Pagalvoti apie ateitį santuokoje arba po jos – labai šiuolaikiška ir protinga.
Vedybų sutartis – tai santuoką sudarančių arba jau sudariusių asmenų savanoriškas susitarimas, numatantis sutuoktinių turtines teises ir pareigas santuokos metu ir (arba) jai žlugus. Jeigu tokios sutarties nėra, sutuoktinių turtinės teisės reguliuojamos pagal Šeimos kodekso taisykles. Jie valdo, naudojasi ir tvarko turtą pagal bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės principą.
Jis numato, kad visas turtas, kuris buvo įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, priklauso abiems sutuoktiniams po lygiai. Tai galioja bet kokios vertės turtui, įskaitant ir prabangos daiktus (pavyzdžiui, kailinius iš brangaus kailio).
Sudarydami vedybų sutartį, sutuoktiniai gali nustatyti, kuriam iš jų priklauso tam tikri daiktai. Pavyzdžiui, sutartyje gali būti numatyta, kad juvelyriniai dirbiniai ar drabužiai iš kailių, įgyti po vestuvių, santuokos metu ir skyrybų atveju priklauso tam, kas juos nešiojo.
Vedybų sutarties galiojimo sfera
Turtas, kurį sutuoktiniai turėjo iki vedybų, nelaikomas bendrąja jungtine nuosavybe. Tačiau būna atvejų, kai sutuoktiniai nusprendžia jį apjungti. Pavyzdžiui, į vedybų sutartį įtraukiama tokia formuluotė: „Butas, kurį vyras turėjo iki vedybų, santuokos periodu ir skyrybų atveju tampa bendra sutuoktinių nuosavybe“.
Vedybų sutartyje taip pat galima apibrėžti, kokia vieno ar kito bendro turto dalis priklauso kiekvienam sutuoktiniui. Kam to reikia? Pavyzdžiui, imant paskolą ar prašant užsienio valstybės vizos, kai reikalaujama nurodyti turimą turtą. Sutartinis nuosavybės režimas gali būti pritaikytas visoms turto rūšims.
Žinoma, sudėtinga smulkiai aprašyti visą nuosavybę, todėl vedybų sutartyse turtas skirstomas į kategorijas. Pavyzdžiui: „Indėliai banko sąskaitose, atidarytose po vedybų, santuokos metu ir skyrybų atveju laikomos nuosavybe to sutuoktinio, kurio vardu buvo padėti“.
Be to, vedybų sutartyje galima numatyti įsipareigojimus dėl sutuoktinio, vaikų ir tėvų išlaikymo, dalyvavimo mastą naudojantis vienas kito pajamomis, taip pat bet kokias kitas sąlygas, susijusias (tik!) su turtiniais santykiais.
Šeimos teisė draudžia riboti sutuoktinių veiksnumą: vedybų sutartyje negali būti nuostatų, draudžiančių vienam iš sutuoktinių dalyvauti socialinėje veikloje ar kitaip ribojančių jo asmenines teises.
(Sąlygos, kad žmona nedirbtų, pagimdytų tris vaikus, o vyras – užtikrintų jai sotų gyvenimą, laikomos niekinėmis.) Vedybų sutarties galiojimo sfera – tik santuokiniai turtiniai santykiai.
Įsipareigojimai būti ištikimam, nepiktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais ar azartiniais žaidimais į vedybų sutarčių teisinį lauką nepatenka. Tačiau įstatymas nedraudžia pasitelkti gudrių formuluočių ir turtinių santykių priemonėmis nors kažkiek apsisaugoti nuo nepageidaujamo elgesio. Taigi vedybų sutartyje visai įmanoma tokia formuluotė: „Sutuoktinis privalo kompensuoti moralinę žalą, kurią padarė kitam sutuoktiniui nederamu elgesiu“.
Kaip sudaroma vedybų sutartis?
Šeimos teisė numato, kad vedybų sutartis turi būti sudaryta notarine forma. Jos tekstas turi būti užrašytas aiškiai ir tiksliai, su jos turiniu susiję skaičiai ir terminai bent kartą turi būti užrašyti žodžiais. Sutartyje reikia nurodyti pilnus ją sudarančių asmenų vardus, pavardes, tikslius adresus ir gyvenamąją vietą. Įstatymas leidžia vedybų sutartį sudaryti tiek prieš oficialų santuokos įregistravimą, tiek santuokos metu.
Ikivedybinė sutartis įsigalioja tuo metu, kai jaunieji oficialiai įregistruoja santuoką. Jeigu ikivedybinę sutartį sudarę jaunieji vis dėlto persigalvojo ir nusprendė nebekurti šeimos, sutartis tiesiog neįsigalios. Povedybinė sutartis, jeigu nenumatoma kitaip, įsigalioja iš karto po jos sudarymo.