Pagal išankstinį susitarimą sąjungininkų kariuomenė sustojo ir įtvirtino savo pozicijas likus 100 kilometrų iki miesto ir taip suteikė galimybę sovietams įveikti vokiečių kariuomenę, kuri vis dar nuožmiai gynė griuvėsiuose skendinčią buvusios imperijos sostinę.
Balandžio 24 d. sovietai apsupo miestą ir po truputį jį pradėjo spausti. Jie turėjo kovoti dėl kiekvienos miesto gatvės ir namo, kad pagaliau sutriuškintų nusilpusius vokiečius ir pasiektų miesto centre buvusią Hitlerio kanceliariją ir galėtų oficialiai paskelbti, jog miestas užimtas.
Berlyno užėmimo išvakarėse sovietų propagandininkai mėtė lapelius, kuriuose vokiečių kareiviams aiškino, kad „toliau kovoti beviltiška“.
Juose taip pat buvo rašoma, kad pasidavimas į nelaisvę sovietų kareiviams yra vienintelis būdas, kuris jiems padėtų išsaugoti gyvybę ir kad nebėra reikalo tęsti kovą „už fašistų valdžią“. Kituose lapeliuose netgi buvo spausdinami „leidimai“, kuriuos reikėjo parodyti prieš pasiduodant raudonarmiečiams.
Berlyno moterys irgi gavo specialiai joms parašytus lapelius ir buvo skatinamos įtikinėti vokiečių kareivius pasiduoti bei buvo raminamos, kad atėjus sovietų kareiviams, jos bus neliečiamos ir saugios. Tačiau kaip parodė tolesni įvykiai, visa tai buvo tik tušti pažadai, kurie turėjo įtikinti nustoti kovoti pavargusius vokiečių kareivius ir įbaugintus civilius miesto gyventojus.
Mūšiai vyko visame mieste – gatvėse, butuose ir net rūsiuose. Berlynas buvo iki pamatų nusiaubtas ir degėsių kvapas tiesiog sklandė ore. Civilių gyventojų aukų skaičius buvo didelis, bet jiems dažnai tekdavo rizikuoti stovint ilgose eilėse, kad gautų maisto, o nutrūkus vandens tiekimui, ir vandens. Kai šeimos slėpdavosi nuo karinių veiksmų rūsiuose, jos vis tiek gyveno atskirus pasaulius, nes nei viena nenorėjo dalintis maistu, kuris tuo metu reiškė išlikimą. Gyventojai, kad nemirtų iš bado, pradėjo vogti, tačiau ne tai buvo baisiausia.
Nors vokiečiai ir buvo girdėję iš nacių propagandos apie sovietų žiaurumus, tačiau vis tiek buvo nustebinti jų žvėriško elgesio. Kai tik atsitraukė vokiečių kareiviai, Berlyne pasirodė sovietai. Išlikę gyvi miesto gyventojai ryškiai prisiminė pirmąjį susitikimą su Raudonosios armijos kareiviais.
Daugeliui jie kėlė siaubą, kai važiuodavo per miestą užsiropštę ant tankų su atkištais pabūklais ir nusitaikę į pravažiuojamus namus. Amžininkai taip pat kalbėjo apie jų „kitonišką“ išvaizdą. Pasak jų, daugelis raudonarmiečių buvo azijiečiai, siauraakiai, riebaluotais plaukais. Nors jų išvaizda ir baugino, tačiau pasirodę pirmieji ešelonai dar nesiėmė baisių represijų, kadangi jie turėjo iššniukštinėti teritoriją ir įsitikinti, kad niekur nesislepia užsilikę vokiečių kareiviai.
Turbūt baisiausias Raudonosios armijos vykdytas nusikaltimas – masinis miesto moterų prievartavimas. Pagal Berlyno ligoninės apskaičiavimus, išprievartautų moterų skaičius svyruoja nuo 95000 iki 130000.
Prievartautojai nebuvo per daug išrankūs ir jų aukomis tapo senolės, vienuolės, nėščios moterys, nesubrendusios mergaitės. Kareiviai prie reikalo eidavo tiesmukai, be didelių meilikavimų ir paimdavo moteris panaudodami brutalią jėgą. Kaip prisimena nukentėjusios moterys, pavojingiausias metas būdavo vakaras, kai kareiviai būdavo gerokai įkaušę ir pradėdavo siautėti. Jie dažnai įsiverždavo į civilių gyventojų namus ir išsirinkdavo nelaimingąją – labiausiai jiems patiko jaunos ir šviesiaplaukės.
Patekusios į kareivių nagus, moterys turėdavo bijoti ne tik pažeminimo, kurį kėlė išprievartavimas, bet ir dėl savo gyvybės. Tos, kurios įnirtingai priešindavosi, rizikavo būti nužudytos. Žinoma, būdavo ir tokių atvejų, kai pačios Berlyno gyventojos sutikdavo gulinėti su kareiviais, kad gautų reikalingų produktų patenkinti svarbiausius poreikius. Prievartavimų padariniai buvo skaudūs, kadangi 10 proc. išprievartautų moterų rinkosi savižudybę, kitos išprotėjo arba nebemokėjo kurti normalių santykių su vyrais.
Weldingo pranešimas gegužės 2 d. paskelbė, kad nutraukiama ugnis. Nors tai buvo gera žinia, kad pagaliau artėja karo pabaiga, tačiau Berlyno gyventojams tai dar nereiškė taikos. Jiems tai greičiau reiškė dingusį karą. Berlyniečiai dar tiksliai nežinojo, kokie nauji sunkumai jų laukia ir kaip su jais toliau elgsis naujieji miesto šeimininkai. Patyrę daug kančių, jie bijojo puoselėti dideles viltis, kad iš karto jų laukia normalus gyvenimas. Reikėjo laiko sugyti sielos žaizdoms ir prikelti miestą iš griuvėsių.