Ludwig van Beethoven (1770–1827)
Kūrybingumą jam padėdavo išlaikyti kartkartėmis daromos pertraukėlės, per kurias jis vaikščiodavo lauke. (Galbūt dėl to Beethovenas būdavo produktyvesnis šiltuoju metų laiku.) Papietavęs didžiąją popietės dalį Beethovenas skirdavo energingiems pasivaikščiojimams.
Kišenėje jis visuomet nešiodavosi pieštuką ir porą gaidų lapų, kad galėtų užsirašyti netikėtai kilusias muzikines idėjas. Į dienos pabaigą jis kartais užsukdavo į taverną paskaityti laikraščių, o vakarus leisdavo svečiuose ar teatre, nors žiemą mieliau likdavo namie ir skaitydavo.
Vakarienė dažniausiai būdavo labai paprasta – tarkime, dubenėlis sriubos ir pietų likučiai. Beethovenas mėgdavo valgydamas išgerti vyno, o po vakarienės išlenkti alaus bokalą ir surūkyti pypkę. Vakarais muziką kurdavo retai ir anksti eidavo miegoti – vėliausiai dešimtą vakaro.
Verta paminėti neįprastus Beethoveno maudymosi įpročius. Jo mokinys ir sekretorius Antonas Schindleris tai paminėjo biografijoje Bethovenas – toks, kokį jį pažinojau:
Prausimasis buvo didžiausia būtinybė Beethoveno gyvenime. Šiuo atžvilgiu jo pažiūros buvo rytietiškos: jo nuomone, Mahometas nė kiek neperdėjo nustatyto apsiplovimų skaičiaus. Jei nesusiruošdavo išeiti per rytines darbo valandas, jis stovėdavo vienmarškinis prie praustuvo ir pildavosi didelius ąsočius vandens ant rankų, baubdamas aukštu ar žemu balsu, o kartais garsiai niūniuodamas. Tada vartydamas akis arba padėrusiu žvilgsniu vaikštinėdavo po savo kambarį vis trumpai kažką užsirašydavo, tada vėl apsipildavo rankas ir toliau garsiai dainuodavo.
Tai būdavo gilios meditacijos akimirkos, kurioms niekas negalėdavo sutrukdyti, išskyrus du atvejus. Pirmasis – tarnai, dažnai prapliupdavę juoku. Tai supykdydavo maestro, kuris kartais juos užsipuldavo žodžiais, padarydavusiais jį dar juokingesnį. Antrasis – savininkas, su kuriuo jis pradėdavo bartis dėl gausiai laistomo vandens, bėgdavusio per grindis.
Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios Beethovenas nebuvo mėgstamas nuomininkas. Kad nebėgtų vanduo, jo gyvenamosios patalpos grindys turėjo būti dengtos asfaltu. Maestro neturėjo jokio supratimo apie įkvėpimo perteklių po savo kojomis.
Tai buvo ištrauka iš leidyklos „forSmart“ išleistos Mason Currey knygos „Kaip menininkai dirba. Dienos ritualai“.
