Juos jai paliko senelis, „auksinis graikas“ Aristotle'is Onassis, savo gyvenimo kelią baigęs 1975 metų kovo 15 dieną. Per savo gyvenimą jis susikrovė sveiku protu sunkiai įsivaizduojamus turtus, užkariavo ne vienos garsios moters širdį, tačiau paskutines gyvenimo dienas leido visų pamirštas.
Teisybė Aristotle'iui Onassiui buvo sąlyginė sąvoka. Net su savo gimimo data jis pasielgė gana laisvamaniškai. Aristotle'is Socratesas Onassis gimė 1906 m. sausio 20 d. Turkijos mieste Izmire, jo tėvas vienas iš turtingiausių graikų bendruomenės narių – prekiautojas, bankininkas. Bet greitai graikus ėmė persekioti, šeimai teko vykti į Graikiją.
Iš visos šeimos įkalinimo išvengė tik vienas Aristotle'is. Paskutines šeimos santaupas išleidęs tėvo išpirkimui iš kalėjimo, jaunasis Aristotle'as išvyko į Argentiną turėdamas tik 250 dolerių. Be leidimo gyventi Argentinoje nebuvo įmanoma ilgai išbūti, o jį gauti nepilnamečiui, be to, atvykėliui iš Turkijos buvo labai sunku, taigi jis pasikeitė dokumentus. Galiausiai jis tapo Aristotle'iu Onassiu iš Salonikų, gimusiu 1900 m.
Kuo tik Argentinoje nedirbo Aristotle'is – vaisių pardavėju, valties irkluotoju, indų plovėju, telefonų įmonės montuotoju, juodadarbiu. Visa tai jam buvo smulkmenos, jį viliojo stambus verslas ir dideli pinigai.
Sėkmę jam atnešė tabakas. Kartą į barą, kuriame dirbo jaunas graikas, užklydo garsus argentiniečių šokėjas Carlosas Gardelis. Aristotelis pavaišino jį tėvo atsiųstu cigaru (Socratesas Onassis tėvynėje sėkmingai užsiiminėjo tabako verslu). Šokėjo susižavėjimas buvo begalinis, tad greitai visos Buenos Airės rūkė rytietiškus cigarus „Melange Gardel“, tiekiamus iš Graikijos. Paskui verslas išsiplėtė – atsirado moteriškos cigaretės, kurias mėgo Argentinos milijonierių dukterys (iš dalies todėl, kad cigaretėse buvo opiumo). Greitai jis užsidirbo pirmąjį savo milijoną, tačiau tai buvo tik pradžia.
Jūra šaukia
Aristoteliui nuo vaikystės patiko jūra. Ir laivai. Galbūt tai protėvių įtaka, o gal Onassis užuodė, kad tai atneš jam pelno. Didžiosios depresijos Amerikoje metu jis itin pigiai prisipirko laivų ir sukūrė savo laivyną. „Pinigai neturi kvapo“, – tai vienas mėgstamiausių A. Onassio posakių. Antrojo pasaulinio karo laikais jo tanklaiviai aprūpindavo ir amerikiečius, ir japonus, ir vokiečius. Jis įsigudrino aptarnauti visus ir net tik neprarado nė vieno laivo, bet ir uždirbo 30 mln. dolerių. Ne veltui jį vadino auksiniu graiku.
Banginių gaudymo flotilė, įkurta per patį karo įkarštį, lošimo verslas, kurio dėka Aristotle'is tapo praktiškai Monako kunigaikščiu, naftos platformos Artimuosiuose Rytuose – jis turėjo viską.
Žmona dėl statuso
Moterų jo gyvenime buvo nesuskaičiuojama daugybė. Pradedant prancūzų kalbos mokytoja, suviliojusia jį, kai jam buvo 12 metų, baigiant Greta Garbo, kurios jam nepavyko užkariauti. Jis pavadino ją vienintele savo nesėkme.
Didžiulį pėdsaką jo gyvenime padariusių moterų buvo trys. Tris kartus gyvenime jis pirko deimantus, ant kurių buvo išgraviruotos keturios raidės. Pirmą jis keitė, priklausomai nuo tos, kuriai buvo skirta dovana, likusios „I.L.Y“ buvo sutrumpinta frazė „I Love You“ (aš tave myliu). Jis nesistengė būti originalus su moterimis. Kam? Juk jos vis tiek priklausys jam, pastebi portalas aif.ru
Sulaukęs 40 metų jis suprato, kad laikas vesti. To reikalavo padėtis visuomenėje. Kaip tikras ortodoksas, jis išsirinko graikę, o kaip savimyla donžuanas – jauniausią ir turtingiausią Graikijos nuotaką Athiną Livanos. 23 metų amžiaus skirtumas nuotakos tėvą trikdė, bet jaunikio – nė trupučio. Pasitelkęs žavesį ir nemažą kapitalą, Onassis gavo Athinos ir jos tėvo, didžiausio Graikijoje laivų savininko, sutikimą.
Athina pagimdė Aristotle'iui du vaikus – Alexanderį ir Christiną. Pabuvęs pavyzdingu vyru, Onassis vėl tapo savimi – lovelasu ir verslininku.
Jo neapleido noras tapti pasaulio šeimininku – jis nusipirko Skorpioso salą Graikijoje, pastatė garsiausią r neskoningiausią pasaulyje jachtą „Christina“, pavadintą dukters garbei. Jachtos ilgis buvo didesnis nei futbolo aikštės, aukštis – kaip penkių aukštų namo, o viduje kabėjo El Greko paveikslai ir rusų sentikių ikonos.
Mozaika išklotos grindys nusileisdavo ir denyje „išdygdavo“ baseinas. Kranai buvo auksiniai, ranktūriai – iš dramblio kaulo, o pusryčiams iš Paryžiaus atskraidindavo šviežių kruasanų. Jachtoje lankėsi daugelis garsenybių – Winstonas Churchillis, Frankas Sinatra, Grace Kelly ir, žinoma, Maria Callas.
Gražioji Maria
Aristotle'is pasikvietė garsią operos dainininkę į kruizą jachta, kurioje jie, nesivaržydami savo antrųjų pusių, atsidavė meilės žaidimams. Nusivylusi Athina pareikalavo skyrybų, nepamiršusi pareikalauti iš vyro didžiulių pinigų – vis tik ji daug metų gyveno su Onassiu.
Romanas su Maria Callas tęsėsi. Abu buvo tikri graikai – garsiai bardavosi, audringai taikydavosi, per interviu ji sakydavo, kad jie greitai susituoks, kitą dieną tai paneigdavo. Aristotle'is netgi pakeldavo ranką prieš garsiąją operos dainininkę - jam tai atrodė meilės išraiška. Onassiui Marija jau suvaidino savo – dar vienos garsiojo graiko suviliotosios vaidmenį. Kartą M. Callas pasakė: „Jaučiausi žvaigždute, kurią Ari nupiešė ant savo lėktuvo, kad prisimintų, jog numušė dar vieną priešininką.“
Prezidento našlės sandoris
O jis jau nusižiūrėjo naują „priešininką“, tiksliau, damą, kuri papuoš jo senatvę. Antra ir paskutine Aristotle'io Onassio žmona tapo JAV prezidento Johno Kennedy našlė Jacqueline Kennedy.
Amerikoje ją mylėjo, bet sužinoję, kad ji išteka už maišo su pinigais, visi, net artimieji nuo jos nusisuko. Vestuvių sutartyje buvo nurodyta, kad Onassis perveda į J. Kennedy sąskaitą 3 mln. dolerių, o į jos vaikų sąskaitas – po milijoną dolerių.
Tai buvo abiem pusėms naudinga sutartis, pagal kurią Jacqueline gavo aprūpinimą visam gyvenimui, o Aristotle'is – gražią, išsilavinusią žmoną, turinčią subtilų skonį. Tačiau antroji santuoka „auksiniam graikui“ meilės neatnešė: Jacqueline buvo prasta žmona. Ji tik leido jo pinigus, pirko drabužius, baldus ir brangenybes. Pats Onassis stebėdavosi, kur ji viską deda, juk jis matydavo ją tik su džinsais. Jacqueline neatskrido pas jį į ligoninę net tada, kai jis gulėjo mirties patale.
Prakeikimas
Kai Onassis skyrėsi su Maria Callas, ji šūktelėjo jam pavymui, kad jį prakeikia. Kas žino, ar tai buvo tik pyktis, ar tie žodžiai iš tiesų turėjo galios, bet auksinį graiką ėmė persekioti nesėkmės. Iš pradžių aviakatastrofoje žuvo mylimas sūnus Alexanderis, paskui nusižudė pirmoji žmona Athina, duktė Christina (ji mirė 1988-aisiais, sulaukusi 37 metų) dėl brolio žūties ir motinos mirties paniro į gilią depresiją, ir visi Onassio bandymai įtraukti ją į šeimos verslą buvo nesėkmingi.
O ir verslo reikalai buvo ne itin sėkmingi – bankrutavo „Olimpic Airways“ – Aristoteliui priklausiusi oro linijų bendrovė, jį apkaltino neteisėtu banginių naikinimu prie Argentinos krantų, vienas po kito pasipylė teismo ieškiniai. Jis suprato, kad pavargo. Jis nebegalėjo dirbti, o nedirbdamas negalėjo gyventi. 1975 m. kovo 15 d. sunki liga, o gal ilgesys ir suvokimas, kad pinigai nebeteikia laimės ir džiaugsmo, nusinešė jo gyvybę. Onassį palaidojo Skorpioso saloje greta mylimo sūnaus, už kurį jis gyveno tik pora metų ilgiau.
Visi A. Onassio pinigai liko dukteriai Christinai, kuri visą gyvenimą ieškojo laimingos santuokos, tačiau taip ir nerado – moteris buvo keturis keturis kartus ištekėjusi ir tiek pat kartų išsiskyrė. Paskutiniu jos gyvenimo vyru tapo prancūzas Thierry Rousselas, su kuriuo ji ir susilaukė dukters Athinos, po motinos mirties tapusios A. Onassio turtų paveldėtoja.