Poetas mirė 1837 metų žiemą, mirtinai sužeistas dvikovoje su Žoržu Dantesu, kuris rodė pernelyg didelį dėmesį A. Puškino žmonai Natalijai Gončarovai. Poetui buvo vos 37 metai, tad gali būti, jog jo simpatijų sąrašas būtų galėjęs būti kur kas ilgesnis, jei ne tragiška lemtis nesulaukus nė keturiasdešimties metų.
Be to, jei darysime prielaida, kad nuo 1830 metų, kuomet Natalijos Gončarovos tėvai sutiko išleisti dukrą už poeto (pora susituokė 1831 metais) A. Puškinas, pavergtas jaunos damos grožio (poetas būsimąją žmoną išvydo 1828 metais, kuomet jai buvo vos šešiolika metų), į kitas moteris nebesižvalgė, didžiojo poeto simpatijų sąrašas, jam esant viengungiu, atrodys dar įspūdingesnis.
Natalija Gončarova. Vida Press nuotr.
A. Puškino istoriografai, neaplenkę ir gana intymių poeto gyvenimo detalių, kalbėdami apie jo gyvenimo moteris, dažniausiai remiasi vadinamuoju „Don Žuano sąrašu“ - poetu įrašu Jelizavetos Ušakovos albume. Nežinia, kaip A.Puškino draugo žmona įkalbėjo poetą surašyti moterų, kuriomis jis žavėjosi ar turėjo meilės romanus, vardus, tačiau istorikai gali jai tik padėkoti, kad sugebėjo priversti atsiverti vieną talentingiausių Rusijos kūrėjų.
Šiame 1829 metų (poetui tada buvo dar tik 29 metai!) sąraše moterys surašytos dviem stulpeliais - kairiajame įrašyti 16 moterų vardai, dešiniajame – 21-os dailiosios lyties atstovės vardas. Istorikai ir šiandien nesutaria, ar toks moterų vardų sudėliojimas į stulpelius reiškia, kad vienur surašyti jo aistrų, o kitur – susižavėjimo objektai, o galbūt taip poetas skirstė moteris į tas, su kuriomis buvo pasiektas meilės romano finalas, o su kitomis – apsiribota platoniška draugyste? Versijų egzistuoja daug ir įvairių – apie kai kuriuos romanus žinoma gana nemažai, apie kitus gi greičiausiai taip ir nesužinosime. Tačiau poeto, kuriam tuo metu buvo 29 metai, sąrašas su 37 moterų vardais atrodo gana įspūdingai.
O juk egzistuoja versija, kad iš tiesų A. Puškino mūzų ir mylimųjų buvo kur kas daugiau. Jau gavęs savo būsimosios žmonos tėvų sutikimą vesti jų dukterį, poetas laiške, adresuotame kunigaikštienei Verai Viazemskajai (dešimt metų už jį vyresnė ponia, beje, taip pat buvo atsidūrusi jo sąraše), lyg tarp kitko brūkštelėjo: „Mano ir Natali (skliausteliuose pastebėsiu, jog tai mano šimtas tryliktoji meilė) vestuvių klausimas išspręstas“.
113 merginų ir moterų tokiais gana gūdžiais laikais atrodo gana perdėtas skaičius, tad dauguma poeto biografijos tyrinėtojų mano, jog taip A. Puškinas norėjo paerzinti vieną savo buvusių favoričių, jos akyse pasirodydamas kaip užkietėjęs lovelasas, o tikslus nurodytų meilių skaičius turėjo šį įspūdį sustiprinti.
Ką mylėjo, ką garbino, kokios moterys įkvėpdavo A. Puškiną kūrybai? Pačios įvairiausios – istorikai sugebėjo nustatyti daugelio iš 37 moterų, atsidūrusių donžuaniškame poeto sąraše tapatybes. Ne vienai jų poetas skyrė eiles, taip savotiškai įamžindamas damų atminimą.
A. Puškino biografijos tyrinėtojai beveik vieningai sutaria, kad pirmąja mūza, pažymėta sąraše kaip „Natali I“, tapo grafaitė Natalija Kočubei – ji 1813 metais ilsėjosi Carskoje Selo ir krito į akį licėjaus auklėtiniui A. Puškinui. Natalijai buvo keturiolika, o Aleksandrui – trylika metų. Įsimylėjusiam poetui dažniausiai tekdavo tik akimis iš toli nužvelgti tėvų griežtai prižiūrimą grafaitę, o savo ilgesį ir pirmąsias meilės kančias jis įamžino keliuose eilėraščiuose.
Tačiau jaunuoliui bręstant meilės romanai tapo vis karštesni. Savo kandžių eilių, replikų ir politinių epigramų „dėka“ A. Puškinui nemažai laiko teko praleisti tremtyje, laimei, jam pavyko išvengti Sibiro glūdumos ar izoliacijos Solovkų salose – gyvenimas Rusijos periferijoje gal ir buvo nuobodesnis nei didmiesčiuose, tačiau dailių moterų ir čia nestigo.
Štai, pavyzdžiui, Kišiniove, jis apsuko galvą graikų gražuolei Kalipso Polichroni, kuri kartu su savo mama čia rado prieglobstį nuo Graikijoje tuo metu siautėjusių turkų. Tame pačiame mieste poetas buvo užmezgęs ryšį ir su įtakingo miestelėno dukra Pulcherija Varfolomėja. Iš Kišiniovo persikėlus į Odesą meilės paieškos nesibaigė – po A. Puškino kojomis krito vietos komersanto sutuoktinė, serbė Amalija Riznič. Neatsilaikė ir septyneriais metais už poetą vyresnė Novorosijsko generolo-gubernatoriaus Michailo Voroncovo žmona, lenkaitė Elizaveta Ksaverjevna.
Tai nebuvo vyriausia moteris jo mylimųjų sąraše. Kuomet poetui buvo vos aštuoniolika metų, jį savo moteriškais kerais užbūrė kunigaikštienė Jevdokija Golycina. Aukštuomenės salono šeimininkei tuo metu buvo 37 metai, tačiau devyniolikos metų skirtumas netrikdė nei jos, nei jaunojo kūrėjo. Įvairiuose šaltiniuose pažymima, kad kunigaikštienė labai didžiavosi savo jaunuoju meilužiu, o A. Puškinas ją vienintelę savo sąraše pažymėjo titulu.
Amūro strėlėmis A. Puškinas bandė sužeisti dar vienos ženkliai vyresnės moters širdį – devyniolikmetis jaunuolis bandė siekti garsaus rusų istoriko Nikolajaus Karamzino antrosios žmonos Jekaterinos Kolyvanovos (nesantuokinė kunigaikščio A. Viazemskio ir grafienės Jelizavetos Karlovny Sivers dukra) dėmesio. Tačiau 38 metų moteris į jo pastangas žiūrėjo ironiškai, galų gale sutuoktinių pora ir poetas tapo gerais draugais.
Tačiau ne visi nepavykę bandymai užkariauti patikusios moters širdį baigdavosi taip draugiškai. 1827 metais nusprendęs sukurti šeimą, didis poetas blaškėsi – jo širdį traukė ir Maskvos gražuolė Jekaterina Ušakova, ir Sankt Peterburgo Menų akademijos prezidento dukra Anna Olenina. Pastarosios tėvai nepanoro, kad jų dukra susituoktų su gabiu, garsiu, bet maištingo charakterio poetu.
Nuvykusio į Maskvą poeto laukė dar vienas smūgis – jo favoritė Jekaterina Ušakova susiruošė tekėti už kunigaikščio Dolgorukio. Šaltiniuose minima, kad kai kuomet nusiminęs A. Puškinas jos paklausė: „Tai su kuo aš likau?“, moteris jam atšovė: „Su elnio ragais!“ Įsiutęs poetas surinko kunigaikštį kompromituojančią medžiagą ir numatytos vestuvės buvo išardytos.
Jekaterinos Ušakovos sutuoktiniu vėliau tapo kuklus patarėjas Naumovas, kuris jau po poeto mirties, apimtas pavydo priepuolio, suplėšė albumą su A. Puškino autografais.