Į Raudonąją armiją – keturiolikos metų
Arkadijus Golikovas gimė nedideliame Lgovo miestelyje, Kursko gubernijoje mokytojų šeimoje. Jo tėvai dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose neramumuose, tad bijodami suėmimo, išvyko į provincijos miestelį Arzamasą. Ten būsimasis vaikų rašytojas mokėsi mokykloje ir pirmą kartą išspausdino savo eiles vietos laikraštyje „Kūjis“.
Kai Arkadijus mokėsi pirmoje klasėje, jis nusprendė pėsčiomis išeiti į karą (į Pirmą pasaulinį karą) tėvui iš paskos. Ir išėjo! Po dviejų dienų jį parvedė žandaras. Po keturių klasių jis ryžtingai metė mokyklą ir būdamas 14 m. savanoriu įstojo į Raudonosios armijos gretas, nuslėpęs savo amžių. Čia prasideda kita istorija.
1919 m. jis įstojo į Raudonąją armiją ir į komunistų partiją (bolševikų), tapo raudonųjų partizanų, veikusių Arzamaso rajone, būrio vado padėjėju. Nuslėpęs savo amžių jis mokėsi vadų kursuose Maskvoje ir Kijeve, paskui vadovavo raudonųjų kursantų kuopai, kariavo Lenkijos ir Kaukazo fronte.
Nežinoma, už kokius nuopelnus, bet 1919 m. vienas iš Raudonosios armijos vadų Michailas Tuchačevskis paskyrė eilinį Golikovą 58-o pulko vadu. 1921 m. jis, kaip atsarginis Voronežo pulko vadas, siuntė kuopas malšinti Kronštato sukilimo. Tų pačių metų vasarą vadovaudamas 58-am pulkui, jis dalyvavo malšinant Tambovo valstiečių sukilimą. Septyniolikmečio paskyrimą į tokį aukštą postą A. Golikovas aiškino tuo, kad „daugumą iš viršesniųjų suėmė už ryšius su gaujomis“, t. y. su sukilėliais.
Jaunasis A. Golikovas stengėsi pateisinti jam parodytą pasitikėjimą. Numalšinus sukilusius valstiečius ir jūrininkus, būsimasis rašytojas toliau tarnavo specialiosios paskirties baudžiamuosiuose būriuose – iš pradžių Baškirijoje, vėliau Chakasijoje. Kadangi jis tarnavo toli nuo Maskvos, arčiau Sajanų kalnų, daugelis jo kruvinų žygių iki šiol mažai žinomi. O kai jis tapo garsiu vaikų rašytojų, apie juos tiesiog „užmiršo“.
Žiaurus vaikėzas be pusiausvyros
Chakasijoje A. Golikovui buvo įsakyta sunaikinti „Taigos imperatoriumi“ tituluoto I. Solovjovo būrį, kurį sudarė vietos valstiečiai ir baltagvardiečių vado Kolčiako karininkijos likučiai. Nesugebėjęs susidoroti su šia užduotimi A. Golikovas užsipuolė vietos gyventojus, kurie nepalaikė bolševikų. Žmones be teismo ir tyrimo sušaudydavo, užkapodavo, įmesdavo į šulinius, negailėdami nei senukų, nei vaikų. Žinomas atvejis, kai nepaisant įsakymo atvesti suimtuosius į štabą apklausai, A. Golikovas juos sušaudė, nes nenorėjo duoti žmonių ginkluotai sargybai.
Vladimiras Solouchinas, parašęs „Druskos ežerą“, tikino, kad Chakasijoje būsimą vaikų rašytoją vadino budeliu. Jo draugas chakasas Michailas Kilčiakovas papasakojo jam, kaip jaunasis raudonarmiečių vadas uždarė į pirtį įkaitus ir pateikė jiems ultimatumą – jei iki ryto nepasakys, kur slepiasi banditai, juos sušaudys. Jie nežinojo. Išaušus rytui jaunasis vadas po vieną išleisdavo juos iš pirties ir paleisdavo kulką į pakaušį.
Štai eilutė iš paties A. Golikovo užpildytos anketos – grafoje „partija“ jis parašė: „Dvejiems metams pašalintas už žiaurų elgesį su įkalintaisiais.“ Specialiosios paskirties gubernijos dalims vadovaujantis Vladimiras Kokoulinas įsakė „paleisti ir atšaukti“ uolųjį komisarą: „Mano įspūdis: Golikovas pagal ideologiją – vaikėzas be pusiausvyros, kuris naudodamasis tarnybine padėtimi įvykdė daug nusikaltimų.“ Pažymėtina, kad taip sakė žmogus, pakviestas įvesti revoliucinę tvarką gubernijoje ir pats nepasižymėjęs švelniu būdu.
Atvykus į Krasnojarską „išsiaiškinti aplinkybių“ A. Golikovas buvo nusiųstas į psichiatrijos ligoninę pasitikrinti savo būsenos. Buvo netgi baudžiamoji byla iškelta, bet teismo nebuvo. Apklausiamas jis įrodė, kad visi jo sušaudyti žmonės buvo banditai arba jų bendrininkai, prisipažino kaltas tik dėl to, kad nesilaikė kai kurių formalumų – nebuvo kam rašyti apklausų protokolų ir nuosprendžių sušaudyti.
Arkadijus Gaidaras. youtube.com nuotr.
Jo anūkas Jegoras Gaidaras knygoje „Pralaimėjimų ir pergalių dienos“, cituodamas tėvo žodžius, rašė, kad senelis niekada nepasakodavo apie pilietinį karą. Sprendžiant iš dienoraščių, jis jautė tai, ką įvardino, kaip „nerimas“, „sąžinė“, kaltė“, „liga“. Chakasijos įvykiai visą gyvenimą persekiojo ir slėgė A. Golikovą.
A. Gaidaro biografas Borisas Kamovas knygoje „Žaidimas su antpirščiu. (Vieno literatūrinio nusikaltimo tyrimas)“ pasakoja, kaip apie karštai mylimą rašytoją kurdavo mitus ir legendas. Jis mano, kad piktos, forma ir turiniu ciniškos hipotezės apie „kruviną A. Gaidaro praeitį“, kurias paleido rašytojas V. Solouchinas, tikra piktadarystė. Jo nuomone, V. Solouchino prasimanymai – išgalvota sensacija. B. Kamovas, kruopščiai tyrinėjęs karinį A. Gaidaro biografijos periodą, lankėsi Chakasijoje, ieškojo medžiagos vietos archyvuose. Jis tikina: „Viskas – klastotės ir prasimanymai, faktų išgalvojimas.“ Ir viską patvirtina dokumentais.
V. Solouchinas irgi pateikia dokumentų įrašų, remdamasis archyvo medžiaga. Pats A. Gaidaras rašo: „Sapnuojasi mano jaunystėje kare nužudyti žmonės.“
Veikiausiai, tiesos yra ir B. Kamovo, ir V. Solouchino žodžiuose. A. Gaidaras niekuo nesiskyrė nuo kitų raudonųjų karių, perkeliančių neapykantą ginkluotam, besipriešinančiam priešininkui gyventojams, kurie jų nepalaikė. Jis buvo sraigtelis raudonojo teroro sistemoje, kuri bolševikams tapo priemone išlaikyti valdžią.
Pjaustydavosi peiliu
Nušalintas nuo pareigų A. Golikovas paprašė išleisti jį mokytis į Maskvą. Leidimą jis gavo, tačiau į Generalinio štabo akademiją nepateko. Medicinos komisija būsimam rašytojui diagnozavo „trauminę neurozę“. Ligos paaštrėjimo metu simptomai buvo gana ryškūs: „miego sutrikimai, laikinas intelektualinių gebėjimų sumažėjimas, dirglumas, polinkis į žiaurius poelgius“. Psichinio sutrikimo priepuoliai prasidėdavo nuo to, kad jam staiga sugesdavo nuotaika. Iš pradžių depresiją pavykdavo „gydyti“ vynu. Bet toks savarankiškas gydymasis dažnai baigdavosi besaikiu gėrimu. Kai vynas nustojo padėti, A. Golikovas prieš prasidedant priepuoliui sukeldavo sau stiprų fizinį skausmą – susipjaustydavo peiliu., kartais net matant žmonėms. Tokie protrūkiai paprastai baigdavosi klinikoje.
Tokia buvo jaunystės metų, praleistų kare, kaina. Artimai pažinojęs A. Gaidarą Borisas Zaksas rašė savo „Liudininko užrašuose“: „Mačiau ir kitokią situaciją – kai jo neapykantos priepuoliai buvo nukreipti į jį patį... Gaidaras pjaustėsi. Aštraus peiliuko ašmenimis. Išvežė jį be sąmonės, visos buto grindys buvo aplaistytos sukrešusiu krauju... Nebuvo panašu, kad jis būtų norėjęs nusižudyti, jis nenorėjo mirtinai susižaloti, tiesiog pjaustėsi. Vėliau, jau Maskvoje, mačiau jį vienomis glaudėmis. Visa krūtinė ir rankos nuo pečių buvo vieni randai. Akivaizdu, kad pjaustėsi ne vieną kartą...“
Tais pokario, naujos ekonominės politikos laikais nebuvo nė kalbos apie socialinę ir psichologinę fronte kovojusių karių adaptaciją. Jų likimai buvo nenuspėjami. Kiekvienas prisitaikydavo, kaip sugebėdavo.
A. Golkovas dvejus metus keliavo po karines ligonines ir sanatorijas. Šeimoje paguodos nerado, tėvai išsiskyrė.
Tėvas, grįžęs iš karo, sutiko ir pamilo kitą moterį, ją vedė. „Dveji su puse metų praėjo nuo tada, kai nutraukiau visus ryšius su tavim, mano drauge, – rašė 1923 m. sausio 23 d. A. Gaidaras tėvui. – Per tą laiką negavau iš tavęs nė vieno laiško, nė vienos žinutės, mano šaunusis, brangusis tėti... Išėjau į kariuomenę dar būdamas berniūkštis, kai be polėkio neturėjau daugiau nieko pastovaus ir konkretaus. Išeidamas išsinešiau dalelę tavo pasaulėžiūros ir stengiausi, kur galėdamas, pritaikyti ją gyvenime...“ Arkadijus nepriėmė naujos tėvo šeimos, nei jo patarimo nesibastyti.
Susigadinusios sveikatą motinos naujas šeimyninis gyvenimas buvo neilgas. Ji mirė 1924 m. nuo džiovos, vadovaudama Gubernijos sveikatos apsaugos skyriui Kirgizijoje. Ji didžiavosi savo sūnumi vadu ir mirties patale rašė, kad prašo jo negailėti gyvybės, kovojant už sovietų valdžią.
Kūryboje – karo aidas
Būdamas 21 metų Arkadijus panoro papasakoti apie tai, ką patyrė. Jis išvyko į Permę ir aktyviai rašė į laikraštį „Žvaigždė“. Čia pasirodė pirmas jo kūrinys „Kampinis namas“, po kuriuo jis pasirašė Gaidaro pseudonimu.
Viena iš vėliau labai populiaria tapusios pavardės atsiradimo versijų tokia: „Chaidar“ chakasų kalba reiškia „kur, į kurią pusę?“. Neva taip klausdavo vietos gyventojai, kai matė, kad A. Golikovas vyksta į eilinį žygį ieškoti nesugaunamo sovietų valdžios priešo Chakasijoje – atamano Ivano Solovjovo, kad įspėtų kaimynus apie laukiantį kruviną susidorojimą. Tokia pravardė jam prilipo, nes iš pradžių jis pats visų klausdavo: „Chaidar?“ T. y., kur važiuoti? Juk kitų žodžių jis nemokėjo.
Yra ir antra Gaidaro pseudonimo atsiradimo versija. „G – pirma Golikovo pavardės raidė, AI – pirma ir paskutinė vardo raidės, D – prancūziškai reiškia „iš“, AR – pirmos gimtojo miesto pavadinimo raidės. Būtų galima iššifruoti Golikovas Arkadijus iš Arzamaso.
Nemažai rašytojo Levo Kasilio iškeltos versijos šalininkų. Jis meniškai išnagrinėjo legendą apie tai, kad mongolai turėjo raitelį žvalgą, kuris jodavo pirmas ir esant pavojui visus įspėdavo. Anot L. Kasilio, Gaidaras – priekyje jojantis raitelis.
Greitai rašytojas tapo vaikų literatūros klasiku. Jis išgarsėjo kūriniais apie nuoširdžią draugystę ir kovotojų bičiulystę. Ketvirtą dešimtmetį pasirodė garsiausi Arkadijaus Gaidaro kūriniai: „Mokykla“, „Tolimos šalys“, „Karinė paslaptis“, „Dūmas miške“, „Žydras puodelis“, „Čiukas ir Gekas“, „Būgnininko likimas“. 1940 m. – pasakojimas apie Timūrą. Beveik visi jo kūriniai buvo persmelkti karo aido, karo jausmo, karo nuojautos. Jo jaunieji herojai „Mokykloje“ ir „Būgnininko likime“ pradeda suaugusiųjų gyvenimą nuo šūvio į priešininką. Rašytojo toks likimo posūkis negąsdina, jis laiko šūvį pareiga, būtinu, svarbiu ir teisingu dalyku. Romantizuoja kovas, susirėmimus, karą.
1940 m. susitikime su Maskvos bibliotekininkystės instituto dėstytojais Gaidaro paklausė: „Arkadijau Petrovičiau, kaip įskiepyti vaikams neapykantą priešams? Juk tai sudėtinga.“ Jis atsakė: „O kam skiepyti neapykantą? Skiepykite meilę tėvynei. Tada, jei kas nors pasikėsins į tėvynę, žmogui kils didžiulė, teisėta neapykanta.“ Regis, šį klausimą uždavė neatsitiktinai – Gaidaro personažai labai karštai neapkenčia priešų, labai griežtai skirsto pasaulį į „savus ir svetimus“. O svetimus reikia naikinti...
Savo kūriniuose jis atrodo vientisas žmogus. A. Gaidaras tikėjo tuo, ką rašė, ir vargu ar buvo nesąžiningas savo dienoraščiuose ir laiškuose, neskirtuose pašalinėms akims – taip tapomas A. Gaidaro portretas Rusijos žiniasklaidoje.
Rašytojo kūriniai buvo įtraukti į mokyklinę programą, ekranizuojami, verčiami į daugelį pasaulio kalbų. Apsakymas „Timūras ir jo būrys“ faktiškai davė pradžią unikaliam timūrininkų judėjimui.
Moterų numylėtinis
Jo savarankiškas asmeninis gyvenimas irgi prasidėjo labai anksti. Šiais laikais Gaidarą pavadintų tikru mačo. Valingas, ryžtingas, dalyvavęs pilietiniame kare, vadovavęs pulkui, ne kartą sužeistas. 1925 m. 21 m. gražuolis atvyko į Permę, ten įsidarbino feljetonų rašytojų laikraštyje „Žvaigždė“.
Greitai Arkadijus susipažino su septyniolikmete Lija Solomianskaja, kuri organizavo mieste pionierių judėjimą. 1932 m. jis rašė: „Miglotai pamenu – Permė, žydras namas. Lilka – mergina ryškiu sarafanu.“ Jie susituokė.
Sūnus Timūras gimė 1926 m. gruodį Archangelske, kur Lija dirbo radijuje žurnaliste. Arkadijus tada gyveno Maskvoje, sūnų pamatė tik po dvejų metų. Dėl šio keisto fakto A. Gaidaro biografijoje ir atsirado versija apie tai, kad Timūras – ne jo sūnus.
„Pagal oficialią biografiją, 1925 m. gruodį jie (A. Gaidaras ir L. Solomianskaja) jau gyveno kartu. Turint omenyje, kad Timūras Gaidaras gimė 1926 m. gruodį, jauni tėvai jį pradėjo maždaug balandžio viduryje. Bet čia – nesutapimas. Balandį A. Gaidaras buvo toli nuo Permės. Už honorarus, gautus už savo kūrinius, jis nutarė nuvykti į Vidurinę Aziją. Taip išeitų, kad tuo metu, kai buvo pradėtas Timūras, jis nebuvo su Lija. O rudenį ji išvyko pas tėvus į Archangelską, kur gruodžio 23 d. pagimdė sūnų. A. Gaidaras pirmą kartą pamatė Timūrą, kai jam buvo dveji ir kai jis vis tik nusprendė persikelti į Archangelską. Jame paskui dirbo kartu su Lilia radijuje.
Kad ir kaip ten buvo, greitai šeima persikėlė į Maskvą, tiesa, neilgai kartu gyveno. Žavus, gyvenimą mylintis rašytojas buityje buvo labai sunkus žmogus, turintis psichinių sutrikimą, įklimpęs į alkoholizmą.
Štai ką interviu laikraščiui „Izvestija“ pasakojo jo anūkas Jegoras Gaidaras: „Senelė Lija Solomenskaja jį paliko. Kas kaltas – ne mums spręsti. Viena vertus, senelis buityje buvo nelengvas žmogus, ypač kai ištikdavo priepuoliai... Kita vertus, senelės charakteris irgi ne saldainis, šitą atsimenu.“
Galiausiai – skyrybos. Moteris, pasiėmusi sūnų išėjo pas leidinio „Komsomolskaja pravda“ žurnalistą Samsoną Gliazerį. 1932 m. A. Gaidaras išdūmė į Maskvą. Ne todėl, kad būtų norėjęs pakeisti gyvenamąją vietą, o tiesiog nepritapo ir teko išvykti. Pinigų trūko, dėl karo metais patirtos kontuzijos prasidėdavo galvos skausmai, kuriuos bandydavo malšinti alkoholiu, o literatūrinė veikla sunkokai ėjosi. Negana to, ir šeima iširo. Iš klampios situacijos jį ištraukė kolega, pakvietęs į Chabarovską dirbti laikraštyje korespondentu.
Iš A. Gaidaro dienoraščio: „1932 m. spalio 28 d. Maskva. Kalbėjau per radiją apie save. O šiaip – stumdymasis, vakarėliai. Nes nėra kur savęs padėti, nėra pas ką užeiti, net pernakvoti nėra kur... Turiu tik tris baltinių poras, krepšį daiktams, kuprinę, skrandą, papachą – ir daugiau nieko, ničnieko, nei namų, nei vietos, nei draugų. O juk nesu vargšas, atstumtasis, nesu niekam nereikalingas. Tiesiog kažkaip taip nutinka. Du mėnesius neprisėdau prie apysakos „Karinė paslaptis“. Susitikimai, pokalbiai, pažintys... Nakvoju kur papuola. Pinigai, nėra pinigų, vėl pinigai. Su manimi gražiai elgiasi, bet nėra kam manimi pasirūpinti, o pats nemoku. Todėl visas ir klostosi kažkaip nežmoniškai, beprasmiškai.“
Gaidaras skausmingai išgyveno išsiskyrimą su sūnumi. „Galiausiai pirmą kartą po keturių mėnesių gavau telegramą iš Maskvos. Timūras pas Lilią. Mano brangus, šaunus mažas vadas“, – rašė jis 1932 m. Po mėnesio gavo laišką iš sesers Natalijos: „Tavo laišką Timūrui perskaitė Lilia ir kažkodėl verkė. Labai keista.“ Paskui jis įrašys dienoraštyje: „Nieko keisto. Vis tik ilgai gyvenome, yra ką prisiminti. O šiaip tai jau praeitis.“
Chabarovske A. Gaidaras sugalvojo parašyti naują apysaką ir grįžti į Maskvą. Ten pirmomis rugpjūčio dienomis jį ištiko priepuolis – dėl kontuzijos, su kurios padariniais rašytojas kovojo tai degtine, tai skustuvu (pjaustėsi, kad nukreiptų dėmesį nuo baisių galvos skausmų). Jis atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, ten pragulėjo apie mėnesį.
Štai ką gydydamasis rašė A. Gaidaras: „Labai norisi sušukti: „Eikit velniop! Bet laikaisi, nes perkels į trečią skyrių, o ten per vieną naktį iš manęs pavogė papirosus ir suplėšė suktinėms po čiužiniu paslėptą sąsiuvinį. Per visą gyvenimą gulėjau ligoninėse 8 ar 10 kartų – ir vis tik tai vienintelis kartas, kai šitą Chabarovsko ligoninę atsimenu be pykčio, nes čia buvo netikėtai parašytas apsakymas „Apie berniuką Kibaldžiuką“. Apskritai ligoninėje pilna niekšų. Vyriausiasis gydytojas, ūkvedys ir kt. – parazitų gauja, klestinti ligonių sąskaita. Išeisiu iš ligoninės – trinktelėsiu jiems piktą straipsnį.“
Išleistas iš ligoninės A. Gaidaras visiems laikams paliko Tolimuosius Rytus. „Vis tik į Maskvą atvyksiu ne toks, koks išvažiavau. Tvirtesnis ir ramesnis“, – rašė jis rugpjūčio 24 d.
1936 m., kai Liją kartu su vyru suėmė ir išsiuntė į lagerį, A. Gaidaras, dėl drąsos išgėręs, netgi skambino Ježovui ir reikalavo paleisti „jo Lijką“. Ją paleido tik 1940 m.
Beje, santuoka su L. Solomianskaja A. Gaidarui buvo ne pirma. Asmeninėje registracijos kortelėje, kurią pildo vadovaujantis ir administracijos bei ūkio dalies personalas, 1921 m. rugsėjo 5 d. A. Golikovas grafoje „šeimyninė padėtis“ savo ranką įrašė: „Vedęs. Žmona – Marija Plaksina.“ Kodėl jis išsiskyrė su pirma žmona, galima tik spėlioti. Porai gimė sūnus Jevgenijus, bet dar būdamas mažas mirė. Galbūt dėl šios netekties ir iširo jų santuoka.
A. Gaidaras po skyrybų su L. Solomianskaja ilgai nebuvo viengungis. Gražaus stoto, šviesiaplaukis, žydraakis – jis patiko moterims. Netrukus jis vedė poetę Anną Trofimovą, kuri buvo šešeriais metais už jį vyresnė. Jo negąsdino ir tai, kad ji augino dvi dukteris – Svetą ir Erą. Rašytojas mylėjo vaikus, skirdavo jiems daug laiko. Bet prieš karą jis išsiskyrė su poete, išvyko į Kliną pamaskvėje, išsinuomojo kambarį Černyšovų name. Šeimos galva turėjo batų taisyklą Kline ir nedidelį fabriką Maskvoje. Po mėnesio rašytojas vedė Černyšovo dukterį Dorą, kuri turėjo dukterį Ženią.
Palaipsniui asmeninis gyvenimas susidėliojo. A. Gaidaras įsidukrino Ženią, veždavo šeimą į Krymą, negailėjo pinigų. Po motinos suėmimo, Timūras liko su tėvu, augo jo ir Doros šeimoje. Tais metais A. Gaidaras sulaukė sąjunginės šlovės – visi skaitė jo kūrinius „Timūras ir jo būrys“, „Čiukas ir Gekas“, „Būgnininko likimas“, „Dūmas miške“, „Timūro priesaika“. Šeima padėjo jam įveikti psichologines problemas. Ir vis tiek dienoraštyje atsirado įrašas: „Rūkas galvoje. Negaliu rašyti.“
Pats Arkadijus pasirašydavo dviguba pavarde – Golikovas-Gaidaras, bet gaudamas pasą Timūras (kuris, kai kuriais duomenimis, iki pilnametystės buvo Golikovas) pasirinko tik literatūrinį tėvo pseudonimą. Šią skambią pavardę turėjo ir jo sūnus, garsus Rusijos reformatorius Jegoras Gaidaras, taip pat anūkai Marija ir Piotras.
Gaidaro žūties paslaptis
Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, A. Gaidaras gavo užsakymą parašyti kino scenarijų pagal apsakymą „Timūras ir jo būrys“. Jis parašė jį per 12 dienų, o paskui – ir prašymą išsiųsti jį į frontą. Jis sulaukė atsakymo: „Dėl sveikatos į karinę tarnybą nepriimamas.“ Bet jis pasiekė savo ir tapo „Komsomolskaja pravda“ karo korespondentu. Prieš išvykdamas A. Gaidaras pasakė eiliniu į frontą išeinančiam draugui: „Man per mažai būti eiliniu. Galiu būti vadu.“ Jis atvyko ten, kur kažkada pradėjo savo kovotojo kelią – į Pietvakarių frontą, į Kijevą. Jis ne tik dirbo korespondentu, bet ir dažnai padėdavo patarimais. Kai sovietų kariuomenė pasitraukė iš Kijevo, A. Gaidaras galėjo lėktuvu parskristi į Maskvą, tačiau nenorėjo. Kartu su dideliu būriu jis atsidūrė vokiečių užnugaryje, o spalį pateko į partizanų būrį.
Egzistuoja kelios A. Gaidaro žūties versijos. Pagal vieną jų, po partizanų būrio sutriuškinimo A. Gaidaras su keliais partizanais išėjo į žvalgybą ir pateko į pasalą prie geležinkelio pylimo. Jis atsistojo visu ūgiu priešais vokiečių kulkosvaidžius ir sušuko draugams: „Pirmyn, paskui mane!“ Jį pakirto kulkos.
Dar viena versija byloja, kad penkių partizanų būrelis su A. Gaidaru priešakyje keliavo į naują bazę. Prie geležinkelio pylimo jis sugalvojo užeiti pas geležinkelio prižiūrėtoją ir paimti iš jo kibirą bulvių. Čia jo ir tykojo pasala. Rašytojas dar spėjo šūktelėjęs perspėti kitus kovotojus ir, pakirstas kulkų, krito. Tai atsitiko 1941 m. spalio 26 d. Kaip jis ir svajojo. Vokiečiai nusegė nuo žuvusiojo ordiną, nurengė viršutinius drabužius, paėmė sąsiuvinius, bloknotus. Jo kūną užkasė.
Ir vis tik A. Gaidaro žūtis – ne iki galo aiški istorija. Biografas B. Kamovas atliko nedidelį tyrimą. Pakalbėjęs su partizanais, jis padarė išvadą, kad A. Gaidaras galėjo išsigelbėti. Išsiaiškinti, kaip iš tiesų buvo, nepavyko. 1979 m. Kijevo žurnalistas Viktoras Gluščenka vėl mėgino aiškintis A. Gaidaro žūties aplinkybes. Tulincos kaimo (esančio už kelių dešimčių kilometrų nuo Lepliavos, kur, pagal oficialią versiją, žuvo A. Gaidaras) gyventoja Ch. Kuzmenko tvirtino, kad 1941 m. rudenį savo name ji slėpė nuo vokiečių A. Gaidarą ir dar vieną partizaną. A. Gaidarą moteris pažino iš nuotraukos bibliotekos knygoje ir tvirtino, kad jis dažnai prisimindavo sūnų Timūrą. Jos teigimu, A, Gaidaras su bičiuliu pas ją pragyveno iki 1942 m. pavasario, o paskui nutarė eiti iki fronto linijos, bet juos sugavo policija. Partizanams pavyko pabėgti, dvi dienas jie slapstėsi miške prie kaimo. Maisto jiems nešė Ch. Kuzmenko kaimynė U. Dobrenko. V. Gluščenka parašė į sovietinės armijos karinį istorinį archyvą Maskvoje, tačiau sulaukė lakoniško atsakymo: „Arkadijaus Gaidaro žūties data ir vieta nustatyti valstybiniu lygiu. Nėra pagrindo jas peržiūrėti.“