Kai pirmą kartą išgirdau, kad kažkas autostopu įveikė Sibirą, prisipažinsiu, nepatikėjau. Bet smalsumas įveikė skepticizmą - taip aš susipažinau su Clemente Gonzalezu. Dabar, kai sėdžiu ir rašau šį straipsnį, vis dar sunkiai galiu patikėti, kad anksčiau, kaip ir didžioji dalis jūsų, niekada nebuvau girdėjęs apie šį Lietuvoje gyvenantį italą. Ir dar puikiai kalbantį mūsų gimtąja kalba. Ypač žinant tai, kad Italijoje, ir ypač Rusijoje jis tikras įžymybė, apie jį net kuriami dokumentiniai filmai.
Bet apie viską iš pradžių...
Liūdna patirtis Kaune
2009 metais C. Gonzalezas baigė sociologijos studijas Italijoje. Aistringas keliautojas visada siekdavo atrasti kažką naujo. Todėl po studijų gavęs pasiūlymą prisijungti prie „European Social volunteer“ programos ir atvažiuoti į Kauną padėti nepilnametėms merginoms, auginančioms vaikus, jis nedelsiant sutiko. Nors net neįsivaizdavo, kur tas Kaunas yra.
Atvykęs jis gavo butą ir 500 litų stipendiją. Kadangi už butą mokėti nereikėjo, šios sumos išgyventi jam užteko. Paklausus apie darbą, italas atsidūsta ir ištaria: „Baisu.“
„Aš turėjau paaiškinti toms mergaitėms, kad jos turi rūpintis vaiku, turi jausti atsakomybę, tačiau jos norėjo gyventi kaip 15-16 metų panelės. Buvo labai liūdna, nes aš stengiausi ir norėjau joms padėti, bet nebuvo prasmės, nes jos pačios tos pagalbos nenorėjo“, - sako Clemente.
Jis pasakojo istoriją apie mergaitę, kuriai suėjus 18 metų valstybė išmokėjo vienkartinę 10 tūkst. litų išmoką. Pirmas dalykas, kurį ji padarė - nusipirko batus už 400 litų. „Man buvo labai skaudu. Pusę metų stengiesi jai paaiškinti, kad ji turi atsakingai rinktis, nuspręsti, kas yra gera, o kas yra bloga. Bandžiau, bet nepavyko. Esu beveik tikras, kad tuos 10 tūkst. litų ji išleido per dvi savaites“, - atsidūsta pašnekovas.
Pasibaigus programai, Clemente atvyko į Vilnių, kišenėje turėdamas 1000 litų, kurios susitaupė per 9 mėnesius darbo Lietuvoje. „Labai gerai atsimenu tą dieną, kai atvykau į Vilnių. Kai tik atvažiavau, pajutau kosmopolitiško miesto pojūtį. Pirmą kartą Lietuvoje prie manęs priėjo žmogus ir padėjo, nes matė, kad kažko ieškau žemėlapyje“, - prisimena italas.
Anot jo, Kaune taip nebuvo. Jis pasakojo istoriją, kaip Kaune prie klubo, kuriame rinkosi užsieniečiai, laukdavo marozai, kurie mušdavo iš ten išeinančius žmones - šiaip sau, dėl pramogos.
Pinigai nėra tikslas
Vilniuje Clemente nebrangiai išsinuomojo kambarį. Nepavykus susirasti darbo, jis nusprendė, kad gali dirbti ir pats sau. Taip pradėjo privačiai mokyti lietuvius ispanų ir italų kalbų. Iškart atsirado klientų, po poros mėnesių jis jau uždirbdavo virš 1000 litų.
Dar po kiek laiko C. Gonzalezas išpopuliarėjo. Jis buvo vienintelis italas Vilniuje, kuris privačiai organizavo savo gimtosios kalbos kursus lietuviškai.
„Tada klientų ratas smarkiai išaugo, man pasisekė uždirbti iki 5000 litų. Darbas buvo labai geras dėl dviejų priežasčių: man patinka bendrauti su žmonėmis ir duoti kažką kitiems. Antras dalykas, mano pamokos buvo labai pigios, žmogui kainavo 7 litus už valandą. Kiti italų ir ispanų dėstytojai pyko ant manęs dėl to, kad jiems žlugdau verslą. Bet aš niekada nedirbau dėl pinigų. Mano tikslas nebuvo tapti turtingu, man pragyvenimui užtekdavo ir 1000 litų. Man buvo labai smagu, kad žmonės išmoksta mano kalbą“, - pasakojo C. Gonzalezas.
Idėja kilo vaikystėje
Pirmą kartą Clemente pabandė tranzuoti, kai jam buvo 13 metų. Jis gyveno mažame Italijos kaime, grįždamas iš mokyklos nespėjo į autobusą, todėl stojo prie kelio su iškeltu nykščiu.
Kai jam buvo 17 metų, tai jau tapo įpročiu. Norėdamas sutaupyti pinigų, jis, nieko nesakęs mamai, kiekvieną dieną autostopu keliaudavo į ir iš pamokų: „Atstumas nebuvo didelis, 8 kilometrai, bet tranzavau 3 metus kiekvieną dieną.“
Į Oimiakoną neveda joks pagrindinis kelias, iki artimiausio greitkelio – 405 km. Kuriuos, pagal „Google maps“ duomenis, automobiliu įveiktum per 18 valandas. O ir tas greitkelis – vienas pavojingiausių pasaulyje, ne veltui vadinamas Kaulų ir kaukolių kelias.
Du laiškai
Turbūt nekeista, kad Gonzalezą prieš išvykstant kankino abejonės. Prieš leidžiantis į nuotykį, jis per Rusijoje populiarų socialinį tinklą „VKontakte“ pradėjo rašinėti žmonėms gyvenantiems Magadane – pradiniame jo kelionės taške.
„Gavau atsakymą, kuriame žmogus parašė ilgą laišką, sakė, kad nieko nežinau, esu beprotis ir jei keliausiu - būsiu nužudytas. Gavau ir kitą, žinutę, kurioje man patarė nesileisti į kelionę, bet vertino mano idėją. Laiške rašė: „Jei tik ryšiesi tokiam žingsniui, mes tave priimsim į svečius“ , - pasakojo Gonzalezas.
Clemente gyvenimo filosofija yra pagrįsta noru, kad žmonės pasitikėtų vieni kitais: „Nepasitikėjimo jausmas prasideda tada, kai žmogus nepasitiki pačiu savim. Kai tu pasitiki savim, niekada neturi priežasties bijoti, ir jei atsitinka kas nors blogai, tada rasi būdą spręsti problemą. Žmonės stengiasi vengti problemų. Mano filosofija yra eiti visada tiesiai į jas, iš širdies ir jei tu pasitiki savim, visada rasi problemos sprendimą.“
Būtent dėl to jis ir ryžosi šiai kelionei. Jo tikslas buvo įrodyti, kad rusai nėra blogi žmonės, o Rusija – toli gražu ne tokia pavojinga vieta kelionėms autostopu.
Kaulų ir kaukolių kelias
„Norėjau vieną savaitę pagyventi kaip karalius, nes nežinojau, ar mirsiu toje kelionėje, todėl savaitę praleidau Maskvoje, pridariau visokių nesąmonių. Tada skridau į Magadaną ir iš ten pradėjau tranzuoti atgal į Vilnių“, - prisimena pašnekovas.
Kelio paviršius, kuris niekada nebuvo patikimas, per kelis dešimtmečius dar labiau suiro, todėl kai kurios kelio atkarpos yra nepadengtos asfaltu ir išvagotos vėžėmis. Kolymos greitkelis veda per vienas šalčiausių planetoje neapgyvendintų teritorijų, kuriose temperatūra žiemą gali nukristi žemiau 50 laipsnių. Vasarą greitkelis tampa klastinga purvo jūra. Ir lyg to nepakaktų, valdžia įspėja, kad nepasiruošusius keliautojus puldinėja plėšikai.
„Ten yra kitas pasaulis, labai retai važiuoja mašinos, labai blogos tranzavimo sąlygos. Važiuoja 2 – 3 kamazai per dieną. Bet turi maždaug 99.9 % šansų, kad tas kamazas tave paims. Dieną buvo labai karšta – net 35 laipsniai, o naktį temperatūra krisdavo iki 6 laipsnių aukščiau nulio. Neįmanoma rasti vandens – jei norėjai atsigerti, turėjai eiti į mišką. Bet nutolti nuo pagrindinio kelio negali, nes miške - labai daug meškų. Buvo ir taip, kad baigėsi vanduo, reikėjo ilgai laukti mašinos, buvo labai sunku“, - prisimena Gonzalezas.
Clemente Gonzalezas. Asm. albumo nuotr.
Automobilio šiame kelyje jam teko vidutiniškai laukti 6-8 valandas. Rekordas – 28 valandos laukiant išsigelbėjimo: „Rusai nesuprato, ką aš dariau. Jie išsigando labiau negu aš, kai matė mane kelyje. Jie nenorėjo ir galėjo patikėti tuo, ką darau“.
Gonzalezo kelionės nepalengvino ir faktas, kad rusiškai kalbėti jis nemokėjo, su savimi turėjo tik žodyną. O turbūt retas nustebs, kad angliškai ar juo labiau kita kalba susikalbėti Sibire nėra paprasta.
Sunkiausia, pasak Gonzalezo, yra nežinomybė: „18 valandų be jokio vandens, kuomet termometro stulpelis rodo 35 laipsnius šilumos... Jei tau kas pasakytų, kad dabar būsi 18 valandų be vandens, tai dar būtų nieko. Bet sunkiausia yra nežinoti, kiek dar laiko turėsi ten stovėti.“
Niekada neužmirš Sibiro senolės
Jis pasakojo daugybę istorijų, kai kelionėje jam vis kas nors padėdavo. Turbūt geriausiai rusų svetingumą iliustruoja faktas, kad per penkių mėnesių kelionę palapinėje italas praleido tik tris dienas.
Asm. albumo nuotr.
Gonzalezą labai paveikė vienas įvykis. Tranzuojant Sibire prie jo priėjo girtas vyriškis, kuris virš galvos laikė šautuvą.
„Pradėjo kažką rėkauti. Parėkavo ir grįžo namo. Tada supranti, kur tu esi“, - aštrius kelius momentus prisimena pašnekovas.
Nakvynės vieta. Asm. albumo nuotr.
Kaip pasakojo C. Gonzalezas, Sibire žmonės yra labai šilti ir draugiški. Jis svarstė, kad taip yra todėl, kad kai esi praktiškai atskirtas nuo aplinkinio pasaulio, nebėra kito pasirinkimo, kaip tik būti artimesniais su aplinkiniais ir daugiau bendrauti.
Pasakodamas apie ten gyvenančių žmonių nuotaikas, Clemente teigė, kad optimizmu ten jie netrykšta. Daug kas su nostalgija prisimena Sovietų Sąjungos laikus, nes dabar, bent jau taip pasirodė keliautojui, visas Sibiras yra paliktas likimo valiai, niekas neprižiūri namų, butų, kelių, kanalizacijos, infrastruktūros.
Tapo įžymybe
Įveikęs 3000 km Kaulų ir kaukolių keliu, įgyvendinęs savo vaikystės svajonę aplankyti Oimiakoną, Gonzalezas jautėsi labai laimingas. Tačiau pradinė energija jau buvo išgaravusi. Jis tenorėjo sėsti į lėktuvą ir grįžti namo, o ne toliau tranzuoti dar 15 tūkstančių kilometrų iki Vilniaus.
„Bet tada mane susirado vienas žurnalistas ir paėmė iš manęs interviu – po to daug kitų žmonių pradėjo manimi domėtis. Supratau, kad rusams labai patiko, ką aš darau ir buvo labai gera proga išmokti kažko iš rusų ir duoti jiems kažką. Todėl nusprendžiau eiti toliau“, - pasakoja Clemente.
Viskas apsivertė aukštyn kojom. Anot C. Gonzalezo, Rusijoje jis pasijuto it karalius. Daug kas norėjo iš jo paimti interviu, savo akimis pamatyti keliautoją. Kažkaip susiradę jo telefono numerį skambindavo ir rašydavo žinutes italui, kviesdami apsilankyti pas juos. Dar net neatvykęs į miestą jis ten jau buvo laukiamas.
„Buvau pakankamai garsus, man nebereikėdavo ieškoti, kas man padėtų, patys rusai manęs ieškojo ir siūlė viską: nakvynę, maistą. Iš tikrųjų čia kažkokia nesąmonė, bet taip buvo. Sakau ačiū visiems“, - šypteli C. Gonzalesas , netikėtai tapęs autostopo žvaigžde.
Geranorišku rusų žinučių netrūko. Asm. albumo nuotr.
Jis pridūrė, kad net nenorėjo palikti Sibiro, nenorėjo grįžti į Europą. Vos per mėnesį, aplink girdėdamas tik rusų kalbą, italas ir pats ją neblogai pramoko ir galėjo susikalbėti. Jam padėjo ir tai, kad rusai labai žavisi ir myli Italiją, todėl tai dar labiau palengvino kelionę.
Angelas sargas
Nors visi tikino šiuo keliu nevažiuoti, C. Gonzalezas po 4 dienų svarstymo vis tik ryžosi kelionei. Nors ir drebėjo iš baimės, labai norėjo pabandyti laimę. Ir tada jis sutiko Angelą. Iš Lenkijos.
„Atsitiko fantastiška situacija. Paskambino žmogus, kuris sakė, kad yra lenkas, kuris irgi planuoja tranzuoti ten pat: „Gal nori palaukti, ir tranzuoti kartu su juo?“. Jo vardas buvo Angelas, jis buvo 2 metrų 5 centimetrų ūgio. Lyg Dievas man būtų atsiuntęs Angelą sargą. Labai lengva buvo kartu nukeliauti iki Ak-Dovurako“, - pasakojo Gonzalezas.
Dešinėje - milžinas Angelas sargas. Asm. albumo nuotr.
Ak-Dovurako degalinėje jie automobilio laukė 8 valandas. Aplink slankiojo baisūs, prasigėrę žmonės. Tačiau Angelas, daug tranzavęs per Rusiją, buvo ramus. O turbūt ir aplinkiniai prisibijojo prasidėti su dvimetriniu milžinu. Taigi, nors baimės Gonzalezo viduje ir buvo daug, tačiau viskas baigėsi laimingai.
„Tai buvo pavojinga situacija, nes žmonės į galvą įdėjo tau, kad žudys tave, tu mirsi. Žmonės spaudžia tave galvoti blogai. Visos baimės ir pavojai yra tavo galvoje. Tikrai nebuvo jokių objektyvių priežasčių ten bijoti“, - dabar taip situaciją vertina Gonzalezas.
Miestas kodiniu pavadinimu Tomskas-7 buvo įkurtas sovietmečiu. Dabar jis vadinasi Seversku, jame gyvena maždaug tiek pat žmonių kiek ir Šiauliuose - 110 tūkst. Miestą juosia spygliuota tvora, kurią saugo automatais ginkluoti pareigūnai, į jį patekti galima tik pro du kruopščiai saugomus įvažiavimus. Kad ten patektum turi būti Rusijos pilietis, gauti kvietimą iš miesto administracijos ir pagrįsti savo apsilankymą.
„Ten gyvenantys žmonės turi du pasus – vieną Rusijos ir vieną to miestelio. Mes ėjome aplink tą rajoną su radiacijos matuokliu ir tie radiacijos lygiai nebuvo saugūs“, - apie savo patirtį pasakojo C. Gonzalezas.
Radiacijos lygis - gerokai viršytas. Asm. albumo nuotr.
Seversko miesto pagrindinis pastatas - urano sodrinimo ir plutonio, skirto branduoliniams ginklams, gamykla, oficialiai vadinama „Sibiro chemijos kombinatu“ arba tiesiog „Kombinatu Nr. 816“. Čia dar 1958 metais buvo atidaryta pirma pasaulyje pramoninė atominė elektrinė, tiekianti 100 megavatų energijos (nors pagrindinė jos paskirtis, be abejo, yra karinių cheminių elementų išskyrimas ir gamyba – elektros gamyba tėra tik papildomas produktas).
Tokių miestų kaip Severskas Rusijoje yra daugybė. Niekas nežino, kiek jų iš tikrųjų yra, tačiau visi sutaria, kad daugiau nei skelbiama. Žlugus Sovietų Sąjungai nemaža dalis tų miestų buvo išslaptinta. Oficialiai skelbiama, kad Rusijoje šiuo metu yra 45 uždari miestai, kuriuose gyvena 1,3 milijono gyventojų.
„Šių miestų nerasi žemėlapyje, bet jie egzistuoja. Aš sutikau merginą, kuri yra iš to miesto. Tik žmonės, kurie ten gimė, gali ten gyventi. Visi ten gauna labai gerą algą, todėl slepia viską apie branduolines jėgaines“, - pasakojo Gonzalezas. Jis pridūrė, kad ten gyvenantis žmonės yra įbauginti: „Po 24 valandų, kai kalbėjau su žmonėmis iš Tomsko-7, dar nebuvau tų interviu įdėjęs į „Youtube“, o man jau skambino, kad nieko nekelčiau, nes saugumas jau žino, kad jie davė tuos interviu.“
Rūsyje su maišu ant galvos
Gonzalezą Rusijoje į pavojingas situacijas stūmė ir smalsumas. Jis nuolat ėmė interviu iš žmonių apie jų gyvenimą, mąstymą ir visą kitą. Viena šeima pagalvojo, kad jis žurnalistas ir papasakojo jam įdomią istoriją. Kai Rusijoje buvo rinkimai, Vladimiras Putinas, esą norėdamas pasirodyti labai atsakingu šalies vadovu, vieną miestelį, esantį pavojingoje vietoje dėl branduolinės taršos, perkėlė į kitą, maždaug už 20 kilometrų esančią vietą.
Tada pasirodė, kad naujoji vieta yra dar pavojingesnė už ankstesniąją, mat ten iš žemės skverbiasi nuodingos dujos. Miestelio gyventojai trumpai džiaugėsi savo nauja, „saugesne“ gyvenviete, nes pradėjo daugėti mirčių.
Pasirodo, atliekant „valdiškus“ tyrimus, teritorija pasirodė esanti saugi, tačiau privačių bendrovių tyrimai parodė, kad ta vieta yra labai pavojinga. Apie tai Gonzalezui papasakoję žmonės esą davė jam tai įrodančius dokumentus: „Aš buvau smalsus, norėjau suprasti kas vyksta. Man nereikėjo tos informacijos, o jie galvojo, kad aš esu žurnalistas, iš kokios nors didelės žiniasklaidos kompanijos.“
Tada viskas pakrypo netikėta ir veiksmo filmo scenarijus primenančia linkme. Italui besikalbant su pašnekovais, jiems kažkas paskambino. Tada jie persimainė, atėmė iš Gonzalezo kamerą, uždėjo ant galvos maišą ir nuvedė į rūsį. Ten jį paliko trims valandoms. Tada grįžo, pasakė, kad viskas gerai, išsivedė į lauką, įkišo į bagažinę ir išvežė už miesto. Gonzalezas spėja, kad taip atsitiko dėl to, kad jis buvo palaikytas Putino šnipu, bandančiu pričiupti sistemai nelojalius žmones.
Susidūrė su saugumo agentais
C. Gonzalezui teko susidurti ir su Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnais, kurie norėjo įsitikinti, ar tik kartais Clemente kelionė nėra tik priedanga, o pats italas – priešiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusios valstybės šnipas.
Klausinėjo apie brolį, mamą, tėvą, apie darbą Vilniuje. Tik po to jie patikrino italo pasą ir vizą, kuri buvo pasibaigusi. Situaciją dėl vizos jis jau anksčiau buvo išsiaiškinęs su Italijos ambasada – jam tereikėjo nuvykti į Maskvoje esančią ambasadą, sumokėti nedidelę baudą ir pasidaryti naują vizą.
Tačiau agentai tokios galimybės nesuteikė, baudą jie liepė sumokėti iškart ir per dvi savaites dingti iš Rusijos.
„Baudą sumokėjau jiems. Man jie davė dvi savaites išvykti iš Rusijos, bet sakiau, kad tiek neužteks, nes tranzuosiu. Jie liepė man sėsti į lėktuvą. Aš jiems paaiškinau, kokia mano kelionės esmė. Sakiau, kad nenoriu sėsti į lėktuvą. O buvau netoli Čeliabinsko. Jie davė man dvi savaites, todėl reikėjo labai skubėti, greitai važiuoti. Tai man nepatiko, - pasakojo pašnekovas, pridūręs, kad agentai su juo elgėsi gerai. - Jau po dviejų, trijų valandų buvo aišku, kad aš nesu šnipas. Jie atliko psichologinį testą. Norėjo sužinoti apie mane viską. Norėjo sužinoti, ar aš geras žmogus. Tai nebuvo pavojinga situacija. Tikrai pavojingos situacijos buvo, kai miegojau prie kelio palapinėje, kur galėjo užpulti meška. Kur stovėjau ant kelio daugybę valandų be vandens.“
Kitas tikslas – Šilko kelias
Sunkiausia kelionės dalis buvo jos pabaiga. Kelionę jis pradėjo birželio pabaigoje, o grįžus į Vilnių jį jau pasitiko sniegas. Turbūt nesunku įsivaizduoti, kad autostopu įveikus visą Rusiją, jautiesi šiek tiek pavargęs bei išsiilgęs namų. O tai, kad paskutinius kelis tūkstančius kilometrų reikia įveikti prasidėjus lapkričio šalčiams ir iš dangaus krintant sniegui, tikrai niekaip nepadeda. Tačiau jis kelionę pabaigė ir po penkių mėnesių pasiekė Vilnių.
Šiuo metu Clemente apie savo kelionę rašo knygą, kurios jau laukia viena Rusijos leidykla. Be to, turi labai daug filmuotos medžiagos, todėl planuoja sukurti maždaug pusantros valandos dokumentinį filmą, bet vis neranda itališkai bei rusiškai kalbančio žmogaus, kuris visą medžiagą galėtų sumontuoti.
Kitas Gonzalezo tikslas – autostopu įveikti Šilko kelią, nudardėti tūkstančius kilometrų nuo Pekino iki Venecijos.