„Kartą mes su Chrisu susimušėme miškovežio sunkvežimio kėbule, – pasakojo Steve‘as. – Daužėme vienas kitą strypais, galiausiai stvėriau grandinę, apsukau ja Chrisui kaklą ir išmečiau jį iš kėbulo. Tą vakarą vos jo neužmušiau.“
Nėra brolių, kurie kartais nesusimuštų, o brolių Pete‘ų muštynės tapo legenda. Įprastai kūnas signalizuoja žmogui, kada liautis, tačiau Steve‘as ir Chrisas gimė su genų mutacija – įgimtu nejautrumu skausmui. Kas kartą jie mušdavosi iki paskutinio, rašo leidinys „Men's Health“.
Apie nejautrumą skausmui sukeliančią genų mutaciją sužinota neseniai – 2006 m. Tada visi sužinojo apie 10 m. amžiaus berniuką Pakistane, kuris vaidindavo gatvėse, besdavo sau į rankas peilius, basas vaikščiodavo po karštas anglis.
Tyrėjai jau susitarė susitikti su fenomenaliu vaiku, bet jis žuvo – nušoko nuo stogo, o šito buvo per daug net jo kūnui. Mokslininkams beliko ištirti artimiausius berniuko giminaičius. Paaiškėjo, kad visi turi mutavusį geną SCN9A. Tokį patį geną rado ir pas brolius Pete‘us.
Steve‘as ir Chrisas irgi galėjo daugybę kartų žūti. Vaikų globos organizacijos netgi bandė atimti berniukus iš tėvų – netikėjo, kad vaikai patys taip dažnai susižaloja. Vyresnysis Steve‘as, būdamas penkių mėnesių, vos nenusigraužė sau liežuvio prasikalusiais dantimis. Tada medikai tėvams paaiškino, kad nebus jokios prasmės karšti sūnui kailį.
Mokykloje draugai žavėjosi Steve‘u – jis galėdavo nušokti nuo medžio su skėčiu vietoje parašiuto, nė nemirktelėjęs užgesinti į delną cigaretę. Kai miestelyje atsirasdavo naujokas, vaikinai kurstydavo Steve‘ą: „Eik, duok jam ausų.“ Jis niekada nepralaimėdavo, nesiliaudavo, kol priešininkas neimdavo maldauti pasigailėti. „Jei kas nors puola mane su kumščiais, nenusileidžiu. Man vis vien“, – pasakojo Steve‘as apie muštynes.
Nejaučiantys skausmo berniukai nejautė ir baimės. Broliai nustumdavo vienas kitą geležinėje statinėje nuo aukšto skardžio, su rogutėmis nučiuoždavo nuo namų stogų. Kai Steve‘as išmoko važinėti kalnų dviračiu, šalia galėjo būti tik jo brolis Chrisas – kitiems kraujas stingdavo nuo siaurų takelių palei prarajas. O berniukai tokiomis vietomis nuvažiuodavo daugelį kilometrų dieną.
„Chrisas galėjo užkelti kojas už galvos, mane šiurpas krėsdavo pamačius, – pasakojo brolių motina Janett.
„Čia jis visko primokydavo“, – linkteli ji galva į Steve‘ą. Pete‘ų šeimos taisyklė – nekartok paskui Steve‘ą. Lyginant su vyresniuoju broliu, Chrisas buvo tylus ir ramus. Tai Steve‘ui dviejose vietose lūžo koja, kai jis neblaivus vakarėlyje šoko ant sofos. Tada jis sutvirtino lūžius, apsukęs lipnia juosta ir apsiavęs alpinisto batą, ir toliau linksminosi. Kitą kartą jis nuo riešo iki alkūnės persipjovė ranką, bet patingėjo eiti pas gydytoją, todėl pats susiuvo pjūvį.
Skausmas – balsas, kuriuo kūnas įspėja apie pavojus. Nejautriems Steve‘o ir Chriso kūnams beliko tik kentėti. Kai berniukai užaugo ir suprato, kad jų genetinis pranašumas neišgelbės nuo traumų ir ligų, buvo jau vėlu. Sužalojimai jau buvo perpildę jų organizmo kantrybės taurę, skambutis jau buvo nuskambėjęs.
Chrisui dar nebuvo sukakę 20 m., kai jam pasakė, kad po poros metų sėdės neįgaliojo vežimėlyje. Nedaug vyresnis buvo ir Steve‘as kai sužinojo, kad jam veikiausiai teks amputuoti koją.
Chrisui buvo neatitaisomai sužalota nugara. Steve‘o bėda buvo kelis, kuris dėl traumų vis prasčiau funkcionuoja (prisiminkime šuolius nuo stogų ir nuo medžių). Dar vienas mokestis už beprotišką vaikystę – sunkus artritas. Steve‘as jo nejaučia, bet kartais aptirpsta pirštai, tenka kelias minutes juos mankštinti, kad atitirptų.
„Penktadienį sužinojau, kad buvo įtrūkę du slanksteliai, – pasakoja jis. – Gydytojas pasakė, kad tai nutiko prieš metus. Nė neįsivaizduoju, kaip tai atsitiko.“
Steve‘ui lūžiai menkai skiriasi nuo mėlynių, jis greitai juos pamiršta. Kai eilinis gydytojas klausia, ar praeityje nebuvo vienokios ar kitokios traumos, paprasčiau paklausti pažįstamų žmonių. Mačiusieji mielai pamirštų, ką matė, bet negali: „Pamenu, jis nesėkmingai nušoko nuo sūpynių, kojos kaulas buvo išlindęs, – raukydamasi pasakoja kaimynė Steve‘o žmonai. – O jis stovėjo ir juokėsi.“ Kitą kartą jis važinėjosi su riedučiais su kyšančia į išorę kaulo nuolauža, kol praeivis nepasakė, kad kažkas negerai.
Nejaučiantis skausmo Steve‘as ilgai negalėjo suprasti kitų kančių. Jo žmona iki šiol negali atleisti, nes pirmais santuokos metais Steve‘as šaipydavosi iš jos migrenos priepuolių. „Dabar jis padoriau elgiasi, – sako ji. – Bent jau nebesijuokia iš manęs. Tačiau iš kitų juokiasi.“
Mokslininkai seniai svarsto – ar žmogus turi jausti skausmą, kad suprastų kitų kančias. Prieš kelerius metus grupė tyrėjų iš Prancūzijos ir Kanados surinko 12 žmonių, kurie, kaip ir broliai Pete‘ai, nuo gimimo nejaučia skausmo. Jiems rodė žiaurius filmuotus kadrus apie kritimus, nesėkmingus šuolius, net šunimi, kuris įkando vyrui į veidą, taip pat kadrus, kuriuose nesimatė žmonių mimikos, atsispindinčių jausmų. Paaiškėjo, kad visa grupė stipriai nesuvokė veikėjų patiriamų jausmų.
Tiesa, net be genų mutacijos gimę žmonės iki galo nesuvokia kito patiriamo skausmo. Tai tarsi apsauginė reakcija, apsauganti mūsų organizmą nuo streso. Juk jei gydytojas jaudintųsi dėl kiekvieno paciento patiriamo skausmo, labai greitai iškeistų baltą chalatą į baltus marškinius su ilgomis rankovėmis.
Brolių Pete‘ų ir panašių į juos fenomenas domina mokslininkus ir praktiniu aspektu – jie gali padėti sukurti naujos kartos nuskausminamuosius, turinčius visus opioidų privalumus, tik be šalutinio poveikio. Preparatai galėtų veikti nervus, kuriais į smegenis perduodamas skausmo signalas. Kai kurios vorų rūšys gamina tokius nuodus, galinčius blokuoti skausmo signalą žmonėms.
Svajonės pildosi? Neskubėkite. Pastoviai gerti tokių vaistų medikai niekam nepataria. Skausmas juk ne šiaip mus įspėja, kad geriau neliesti įkaitusio lygintuvo. Tų, kurie nepaiso kūno signalų, laukia kur kas didesnės kančios nei įsipjovus ar nestipriai nusideginus.
„Sulig kiekvienu žingsniu vos pastebimas skausmo pojūtis suteikia mūsų raumenims informacijos, kad būtų tinkamai išlyginti sąnariai“, – rašo daktaras Frankas Vertosickas knygoje „Kodėl kenčiame – tikroji skausmo istorija“.
Profesionalūs amerikietiškojo futbolo žaidėjai dažnai žaidžia, išgėrę nuskausminamųjų. Vėliau jie tris kartus dažniau nei eiliniai žmonės serga osteoartritu, o 6 proc. buvusių futbolininkų vos baigę karjerą nebeapsieina be lazdos, ramentų ar net neįgaliųjų vežimėlio.
Skausmas – ne bausmė, o pagalbininkas, tvirtina F. Vertosickas. Žmogus – ne šimtakojis, mes neturime kojų pertekliaus, jų tiek, kiek reikia. Todėl mūsų kūnai yra efektyvūs, tačiau pažeidžiami. Šio pažeidžiamumo mūsų atveju gamta nekompensuoja gebėjimu greitai, masiškai daugintis. Tik skausmas, kurį jaučiame, ir intelektas, kuris geba interpretuoti, suteikia mūsų rūšiai galimybę išlikti ir vystytis, rašo „Mens's Health“.
Broliai Pete‘ai augo kaip šimtakojai, naudojo savo kūnus be gailesčio, lyg turėtų atsargoje dar dešimtį. Janett turėdavo nuolat priminti berniukams, kad taip nėra. Kadangi berniukai skausmo nejautė, ji apipurkšdavo juos vandeniu lyg įsidūkusius kačiukus.
Kai Steve‘as ir Chrisas imdavo muštis, tik mama galėdavo juos išskirti: „Sakydavau: „Kiek kartų reikės kartoti – jei vėl susimušite, o aš parėjusi rasiu vieną iš jūsų negyvą, antras gali atsisveikinti su savim, nes irgi bus negyvas.“ Po muštynių Janett liepdavo broliams sėdėti apsikabinus, kol ji tvarstydavo žaizdas, jei tik jos nebūdavo per sunkios ir nereikėdavo važiuoti į ligoninę.
Sudėtingiausia būdavo juos priversti sulaukti, kol sugis žaizdos. Šiaip žmogus negali priminti išnarintos kojos, nes jam skauda, o Chrisas ir Steve‘as nekreipė dėmesio į traumas ir dar labiau pablogindavo jų padarinius.
Kai Chrisas nustojo valdyti ranką, o Steve‘o kelis virto rimta problema, broliams pirmą kartą prireikė žmogaus, kuris palaikytų juos sunkią akimirką.
Steve‘ui parama tapo jo mergina, vėliau tapusi žmona. O Chrisas pasirinko alkoholį. Jaunesnysis Pete‘as negalėjo dirbti, o neįgalumo jam neskyrė (ironiška – dėl to, kad jis nejaučia skausmo). „Pamenu, eilinį kartą radau jį girtutėlį kažkokioje skylėje, – pasakojo Steve‘as. – Pasakiau: „Jei nepakeisi gyvenimo, tavęs nebebus šalia mano vaikų, kai ateis laikas mokyti jo to, ko aš negalėsiu išmokyti. Pavyzdžiui, nė velnio nenutuokiu apie žvejybą, viliuosi, kad daug kur jų mokytoju tapsi būtent tu.“ Tada atrodė, kad Chrisas išgirdo, įsižiebė viltis, bet paskui atėjo antradienis, kurio Steve‘as niekada neužmirš.
Jam paskambino tėvas ir pasakė, kad grįžęs iš darbo rūsyje rado kilpoje kabantį Chriso kūną. Nedarbas, gręsiantis paralyžius, depresyviai veikiantis alkoholis... Fizinio skausmo nepažinusį žmogų pribaigė dvasinės kančios.
„Nuo tos akimirkos tarsi įsijungė autopiloto programa“, – pasakojo Steve‘as. – Atsimenu tik tiek, kad iš namų išvažiavo policijos automobilis su brolio kūnu. Galvojau: „Po galais, tai paskutinis kartas, paskutinis kartas, kai jis palieka namus.“ Judėjau tarsi rūke, lyg gyvenčiau, bet netikėčiau tuo, kas aplink vyksta.“
Nuo tada praėjo šešeri metai, bet ši būsena periodiškai jį apninka. Chrisas išeidamas sukėlė broliui skausmą, kuris buvo nepalyginamas su tuo, kurį galėjo sukelti vaikiškų muštynių metu. Dabar Steve‘as nebešokinėja nuo stogo, jis turi rimtesnių užsiėmimų. Jis pašventė gyvenimą tam, kad padėtų gydytojams sukurti vaistus nuo skausmo žmonėms. Jo svajonė – preparatas, kuris numalšintų chroninius skausmus, tačiau pojūčius paliktų ryškius. Jei gyvenimas Steve‘ą ko išmokė – tai, kad skausmas turi tikslą.
Dabar Steve‘as peržiūri vaizdo įrašus – kadrus iš praeities, kuriuose Chrisui – 12 m., jis kažką braižo pagaliuku mėlyje. „Čia buvo Chrisas“, – skaito Steve‘as. Netikėtai filmas baigiasi ir jis vėl lieka vienas.
Keista, teoriškai Chrisas neturėtų jausti skausmo, neturėtų jausti jokio skausmo. Kodėl gi jis verkia? Na, jį guodžia tai, kad nė vienas iš trijų jo sūnų nepaveldėjo šio keisto bruožo, kuriuo gamta apdovanojo jį ir brolį.