Vokietijai susidūrus su išmėginimais, teritorinės ekspansijos idėja dešiniosios orientacijos politikams išties atrodė panacėja, apsauganti nuo skurdo, bado ir gyventojų pertekliaus. Laikui bėgant Hitleris papildė vokiečių ideologiją pasmerkdamas bolševikų iškrypimus ir jų nesaikingumą bei gindamas savo tautos teisę į plėtrą jų sąskaita. 1925 m. parašytoje knygoje Mein Kampf jis atskleidė savo dar ne visai nusistovėjusias idėjas šia tema. Jis rašė, kad Rusija per revoliuciją prarado „vokiečių valdančiąją klasę“, ją užvaldė žydai, tad dabar ji esanti „užkrėsta puvėsio“ ir „turėsianti suirti“. Dėl to vokiečių tautai atėjęs laikas „nukreipti akis į Rytus“, jei norima susidoroti su gyvenamosios erdvės – Lebensraum – trūkumu.
Žinoma, partnerystė, pasiūlyta 1939 m., dar toli gražu nepriminė Hitlerio numatyto nuožmaus užkariavimo ar žygio į Vakarus, kurį planavo Stalinas, tačiau abu jie tai vertino kaip pirmą žingsnį. Stalinas buvo gerai perpratęs Lenino posakį, kad istorijos tėkmę apibūdina ne tiesė, bet „zigzagai ir kreivės“, o Hitleris kaip reikiant pasistengė, norėdamas įgyvendinti nacistų siekius pasitelkdamas oportunizmą ir „realios politikos“ principus, tad daugeliui atrodė logiška, jog paktas su priešu gali pasitarnauti numatytam tikslui. Abu tikėjo, kad jiems bus atleista, jei įvykdys tai, ką juodviem diktavo ideologija.
Vokietijos užsienio reikalų ministras, be abejo, lengvai pasidavė tokioms didingoms mintims. Ribbentropas buvo išpuikęs ir išdidus, itin nepopuliarus net tarp bičiulių nacistų. Buvęs šampano prekeivis tiesiog dievino pinigus ir buvo prisiskyręs pavardei aristokratišką priedėlį „fon“, apgaulės būdu prasibrovęs į Trečiojo reicho aukštuomenę ir įgijęs tarptautinių ryšių tapo Hitlerio palankiai vertinamu užsienio politikos patarėju.
Jo landumas ir pataikūniškos manieros padėjo 1936 m. užimti ambasadoriaus Londone postą, o 1938 m. pradžioje galutinai įsitvirtino užsienio reikalų ministro pareigose. Karingas nemokša Ribbentropas per pastaruosius mėnesius daug prisidėjo prie tarptautinių santykių sujaukimo. Ištikimas savo šeimininkui ir įnirtingu tonu kartojantis jo žodžius jis sukurstė konfliktą (kuris pačiam atrodė neišvengiamas ar net pageidautinas) dėl Vokietijos hegemonijos Europoje. Beje, Ribbentropas buvo vienas pagrindinių veikėjų, išplėtojusių santykius su Sovietų Sąjunga: ši, nuošalyje palikusi ideologinius skirtumus, ne tik suteikė Vokietijai galimybę apsaugoti rytinį flangą, bet ir užtikrino ekonominio bendradarbiavimo, kurio svarba itin išaugo prasidėjus konfliktui, perspektyvą. Paktas, dėl kurio jis siekė susitarti, turėjo būti staigus posūkis, sukelsiantis šoką pasaulyje, tačiau jis užtikrino itin palankias sąlygas Hitlerio suplanuotam karui. Ribbentropas suprato, kad išmušė jo šlovės valanda.
Po sutikimo Chodynkoje vokiečių delegacijos nariai buvo pristatyti į buvusį Austrijos pasiuntinybės pastatą, kur buvo įrengta jų rezidencija. Tuomet daugelis pasinaudojo galimybe kiek praplėsti žinias apie miestą ir šalį, kurioje svečiavosi. Heinrichas Hoffmannas aplankė Novodevičės kapines, kad pamatytų antrosios Stalino žmonos Nadeždos Alilujevos kapą. Fotografas jį apibūdino kaip „vieną gražiausių“ iš kada nors matytų. Paulis Schmidtas pasirinko trumpą ekskursiją po sostinę lydint vertėjui. Jis prisiminė:
„Iš pirmo žvilgsnio beveik nuvylė panašumas į kitus Europos didmiesčius. Tačiau įdėmiau įsižiūrėjus man išryškėjo esminiai skirtumai. Laimės išraiška, įprasta gatvėje sutiktų berlyniečių, paryžiečių ir londoniečių veiduose, atrodė neįmanoma Maskvoje. Žmonės buvo rimti ir susirūpinę žvelgė tiesiai priešais save. Tik labai retai mačiau besišypsantį veidą.“
Schmidtas galbūt jautėsi kaltas, kad jo prisiminimai paveikti išankstinių prietarų, o lakūnui Hansui Baurui nekilo daug abejonių apie gyvenimo tikrovę Sovietų Sąjungoje. Išvažiuojant iš Vokietijos karo atašė rezidencijos Bauro palydovas parodė į saugumietį, kuriam buvo patikėta pranešti valdžiai apie jų išvykimą ir kur jie vyksta. Jis paaiškino, kad netrukus „prie mūsų prisigretins kitas automobilis ir seks iš paskos maždaug už penkiasdešimties jardų; kad ir kur eitume, ką veiktume, saugumo policijos darbuotojai lips mums ant kulnų“. Politiškai neišprususį Baurą teko kelis kartus perspėti, kad negalima fotografuoti, be to, jis sukėlė skandalą pamėginęs duoti arbatpinigių rusui vairuotojui atsidėkodamas už darbą. „Žmogus tiesiog įsiuto. Jis klausė, ar tai tinkamas būdas padėkoti už viską, ką dėl mūsų padarė, – pasiųsti jį į kalėjimą. Mes aiškiausiai suvokėme, kad draudžiama duoti arbatpinigių.“
Ambasadoje atvykėliams buvo patiekta gausių užkandžių. Heinrichas Hoffmannas buvo apstulbęs, nes nesitikėjo SSRS sostinėje aptikti tokios prabangos. Netrukus jis suvokė, kad apsigavo manydamas, jog visi čia išdėlioti patiekalai yra vietinės gamybos: iš tikro „viskas buvo atvežta iš užsienio – netgi duona iš Švedijos, sviestas iš Danijos, o visa kita – taip pat iš įvairių kitų kraštų“. Paini situacija su maistu Maskvoje Hansui Baurui buvo akivaizdi gerokai anksčiau, nusileidus aerodrome. Norėdamas atsikratyti produktų, likusių iš ankstesnio skrydžio, jis pasiūlė bandelių, sausainių ir šokolado sovietų mechanikų ir valytojų komandai, užsiėmusiai lėktuvų tvarkymu. Tačiau, jo nuostabai, pasiūlymas buvo atmestas, o komandos viršininkas pareiškė, kad tai uždrausta ir kad rusai turi pakankamai maisto. Sumišęs, bet nusprendęs neišmesti maisto veltui, Bauras nutarė palikti produktus angare ant suolo. Visai netrukus jie, kaip ir dera, buvo dingę.
Kol palyda pažindinosi su SSRS sostine, Ribbentropas nekantriai laukė derybų su sovietų kolegomis pradžios. Nepaisydamas ambasados darbuotojų patarimų ir siūlymų elgtis apgalvočiau, nerodant per didelio entuziazmo, Ribbentropas tik atvykęs nuskubėjo tiesiai į pirmąjį derybų su sovietais posėdį. Buvo ir kitų reikalų. Ambasados patarėjas ir vertėjas Gustavas Hilgeris prisiminė, kaip Ribbentropas pakeliui į Kremlių su juo pasitraukė į šalį ir netikėtai parodė tėvišką rūpestį. „Atrodai toks sunerimęs, – tarė Ribbentropas. – Ar kas nors nutiko?“ Hilgeris, gimęs Maskvoje ir Rusijoje pragyvenęs didžiąją gyvenimo dalį, neslėpė nuogąstaująs dėl vykdomos užduoties: „Manau, kad tai, ką ruošiatės daryti Kremliuje, bus sėkminga tik tol, kol Vokietija bus stipri.“ Ribbentropas liko ramus ir atsakė: „Jei tik tiek, tai aš galiu tau pasakyti, kad Vokietija susidoros su bet kokia iškilusia situacija.“
Tada Ribbentropas ir Hilgeris, lydimi Vokietijos ambasadoriaus Maskvoje Friedricho-Wernerio von der Schulenburgo bei Stalino apsaugos vado Nikolajaus Vlasiko, sėdo į sovietinio NKVD limuziną ir nurūko per Raudonąją aikštę. Įvažiavę pro įspūdinguosius Spaso vartus jie nuvyko į Senatą – elegantišką triaukštį pastatą šiaurrytinėje Kremliaus pusėje, kitapus Lenino mauzoliejaus sienos. Jiems pravažiuojant nerimastingai skambėjo nematomas varpas.
Išlipančią iš automobilio kompaniją pasitiko praplikęs, apkūnus Stalino asmeninės kanceliarijos vadovas Aleksandras Poskrebyševas ir laiptais trumpai palydėjo iki ministro pirmininko kabineto, įrengto pirmame aukšte. Čia apsuptas spartietiškų, funkcionalių baldų stovėjo pats Stalinas, apsirengęs paprastu kiteliu ir apsmukusiomis vilnonėmis kelnėmis, apsiavęs blauzdas siekiančiais odiniais batais. Jį buvo galima iškart atpažinti iš siaurų, pageltonavusių akių ir rauplėtos odos. Greta stovėjo užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas – mažas, beveik niekuo neišsiskiriantis žmogelis pilku kostiumu, o jo garsioji pensnė kabojo ant nosies virš tvarkingai apkarpytų žilstančių ūsų. Užsieniečiui retai pasitaikydavo proga susidurti su tokia sutelkta sovietinės valdžios galia, ir Schulenburgas tiesiog suriko iš nuostabos išvydęs Staliną. Penkerius metus ėjęs ambasadoriaus pareigas Maskvoje jis nė karto nebuvo sutikęs SSRS vadovo. Net Ribbentropas buvo sujaudintas ir vėliau poetiškai atsiliepė apie Staliną kaip apie „ypatingo kalibro asmenybę“, kuri patvirtino savo įvaizdį. Stalinas iš principo vengdavo bendrauti su užsieniečiais, tad jo pasirodymas turbūt buvo kruopščiai apskaičiuotas strateginis žingsnis, kuriuo siekta įbauginti svečius ir užklupti juos netikėtai. Kad ir kokie būtų buvę motyvai, visa tai rodė, kaip rimtai buvo vertinamos šios derybos.
Knygos "Velniška sąjunga" viršelis.
Po įžanginių prisistatymų ir mandagybių, kurių metu Stalinas atrodė „paprastas ir nepretenzingas“ ir demonstravo „tikrą draugiškumą“ savo svečiams, keturi pagrindiniai veikėjai – Stalinas ir Molotovas, Ribbentropas ir Schulenburgas – susėdo aplink stalą ir tiesiogiai aptarė reikalus. Stalinui už nugaros įsitaisė jo vertėjas, jaunasis Vladimiras Pavlovas, o Hilgeris, vertėjavęs Ribbentropui, įsiterpė tarp užsienio reikalų ministro ir ambasadoriaus Schulenburgo. Derybos, jų pradėtos tą popietę, turėjo sukelti politinį žemės drebėjimą.