Susiklosčius kitokioms aplinkybėms, jėgos iš išorės gali siekti padalyti valstybę, kad ją susilpnintų ar galėtų pasiekti šalies išteklius.
Kai valstybei gresia išnykimas arba padalijimas, tai itin paveikia nacionalistų širdis. Dėl to pilietiniai karai gali būti neįprastai žiaurūs, ypač piliečiams, mėginantiems pabėgti iš kovos lauko. Leidinys „The National Interest“ pateikia penkis pilietinius karus, pareikalavusių daugiausia aukų.
Kinijos pilietinis karas
Kinijos pilietinis karas, įvykęs tarp kinų nacionalistų ir revoliucinio komunistų judėjimo, truko nuo 1927-ųjų iki 1950-ųjų. Galiausiai nacionalistai, vadovaujami Chiang Kai-shek, evakavosi į Taivano salą, kad galėtų toliau gyventi Kinijos Respublikoje. Tuo metu komunistai, vadovaujami Mao Tse-tung, žemyne įkūrė Kinijos Liaudies Respubliką.
Daugiau nei 8 milijonai žmonių buvo nužudyti šio karo metu. Daugelis piliečių mirė nuo ligų, bado ir represijų.
Pilietinio karo pradžia buvo laikomi Kinijos komunistų sukilimai prieš Kinijos nacionalistų valdžią. Komunistams sekėsi sunkiai – jiems pavyko išsigelbti nuo visiško sunaikinimo tik po taip vadinamo „Ilgojo komunistų žygio“ į Šaansi provinciją, kur rado laikiną prieglobstį.
Komunistų pajėgų didysis sugrįžimas įvyko po Antrojo pasaulinio karo, kai sovietų kariai Mandžiūrijoje ir Korėjoje pasisavino japonų ginklus – kartu su užgrobtaisiais ir sovietų ginklais šaunamoji galia ir bendras efektyvumas itin išaugo. Komunistams užpuolus, Kinijos nacionalistai buvo iš karto išstumti iš žemyno.
Korėjos karas
Antrojo pasaulinio karo metu Korėja buvo padalinta į dvi atskiras valstybes: Pietų, užnugaryje turinčią JAV ir Jungtines Tautas, ir Šiaurės, kuriai padėti buvo pasiruošusi Kinija ir Sovietų Sąjunga. Šiaurės Korėjos Liaudies Armija ir diktatorius Kim Il-Sung peržengė tarptautinę sieną 1950 m. birželio 25 dieną. Jo tikslas buvo suvienyti šalį. Karas paskatino amerikiečių, kinų ir sovietų armijų susidūrimus.
Šis karas buvo itin žiaurus. Skaičiuojama, kad šio karo metu žuvo 70000 Korėjos Respublikos kareivių, 46000 JAV kareivių, o sudėjus Šiaurės Korėjos ir Kinijos pajėgas – net milijonas – 600000 kovos lauke ir 400000 dėl ligų.
Karo metu mirė beveik vienas milijonas Pietų Korėjos gyventojų – tai beveik 5 procentai populiacijos. Šiaurės Korėjoje, kuri patyrė intensyvų bombardavimą iš oro, buvo nužudyta apie 1,5 milijono žmonių – nuo 10 iki 15 procentų populiacijos. Šie praradimai (procentais) viršijo Sovietų Sąjungos patirtus nuostolius Antrojo pasaulinio karo metu.
Vietnamo karas
1954 m. įvykęs Vietnamo padalijimas į dvi dalis nulėmė neišvengiamą mėginimą vėl suvienyti šalį. Šiaurės Vietnamo, vadovaujamo Ho Chi Minh, kuris išstūmė Prancūziją iš savo šalies, ir veržlios Pietų Vietnamo tautos, vadovaujamos korumpuotos valdžios, derinys iššaukė pilietinį karą.
1955 metais prasidėjęs karas truko 20 metų ir pareikalavo milžiniškų aukų. Nors Pietų Vietnamui, gavusiam dosnią JAV paramą ir karine technika, ir žmonėmis, rodos, iki pergalės trūko nedaug, Šiaurės Vietnamas, gavęs karines injekcijas iš Kinijos ir Sovietų Sąjungos sugebėjo atsitiesti ir 1975 metais nužygiuoti iki pat Pietų Vietnamo sostinės Saigono.
Šio karo metu iš viso žuvo pusantro milijono kareivių: 300000 Pietų Vietnamo karių ir apie 1,1 milijoną kovojusių Šiaurės Vietnamo pusėje. Taip pat žuvo 58307 amerikiečių ir 1000 kinų kareivių.
Vietnamo pilietinio karo metu žuvo apie pustrečio milijono civilių - jeigu kartu skaičiuosime ir tas aukas, kurio buvo nužudytos kaimyninėse Kambodžoje ir Laose, kur taip pat vyko kariniai veiksmai.
Kongo pilietinis karas
Kongo pilietinis karas buvo vadinamas „didžiausiu tarpvalstybiniu karu Afrikos istorijoje“. Karas prasidėjo, kai Ruanda mėgino vadovauti nevyriausybinėms jėgoms, veikiančioms nepriklausomai nuo Kongo Demokratinės Respublikos. Karas išsiplėtė ir galiausiai apėmė devynias šalis ir 20 apsiginklavusių grupuočių, kovojančių ne tik dėl teritorinio vientisumo, bet taip pat dėl 24 trilijonų dolerių vertės šalies gamtinių išteklių.
Kongo pilietinis karas, vienas iš daugiausiai mirčių atnešusių karų per pastaruosius šimtą metų, truko penkerius metus ir pareikalavo 5,4 milijonų žmonių gyvybių. Tai reiškia, kad per dieną buvo nužudoma 3000 žmonių – skaičius sukrečia ir parodo, koks žiaurus buvo šis karas. Kaip daugelio kitų pilietinių karų metu, ypač vykstančių Afrikoje, daugelis žuvusiųjų buvo piliečiai, mirę nuo bado, ligų, karo metu kareivių vykdytų žiaurumų, kurie neaplenkdavo net vaikų.
Nigerijos pilietinis karas
Ketverius metus trukęs Nigerijos pilietinis karas prasidėjo 1967 m. liepos 6 d. ir tęsėsi iki 1970 m. Rytų Nigerijos gubernatorius Chukwuemeka Odumegwu Ojukwu, nuvargintas politinių intrigų ir etninių konfliktų, atsiskyrė nuo valstybės ir savo valdomą regioną paskelbė nepriklausoma Biafros valstybe. Be kelių Afrikos valstybių Biafrą rėmė ir pasaulio galingiesiems prikausanti Prancūzija, prieš keliolika metų susikūręs Izraelis ir netgi Vatikanas.
Nigerijos vadovas generolas Yakubu Gowonas naujos valstybės nepripažino. Remiamas tokių didžiųjų pasaulio valstybių kaip Didžioji Britanija bei Sovietų Sąjunga, jis užgrobė Port Harkortą, jungusį Biafrą su išoriniu pasauliu, ir atsiimė zoną, kurioje buvo gausu naftos. Ši zona galėjo paversti Biafrą perspektyvia šalimi.
Tik apie 30000 Biafros gyventojų buvo nužudyti karo metu. Atskirti, izoliiuoti nuo pasaulio, nuskurdę dėl pajamų trūkumo, apie 2 milijonus gyventojų mirė nuo alkio ir ligų. 1970 m. sausio 11 d. Biafra buvo priversta pasiduoti ir vėl buvo prijungta prie Nigerijos.