Lipdami į lėktuvą „Tu-154“, skrisiantį maršrutu Irkutskas–Kurganas–Leningradas, daugelis keleivių kūrė planus vakarui – vieni skrido namo, kiti – į svečius ar su reikalais. Ninel Ovečkina su vaikais turėjo savo planą, kuriam pavyzdinė šeima ruošėsi beveik pusmetį – nuvaryti lėktuvą ir įžūliai pabėgti iš Sovietų Sąjungos.
Vaikai - superžvaigždės
Ovečkinai gyveno kukliai, tėvas mėgo išgerti, todėl 11-os vaikų auklėjimu daugiausia užsiėmė motina Ninel Sergejevna. Moteris visada buvo autoritetas visiems daugiavaikės šeimos nariams, o 1984 m. tapus našle jos įtaka namiškiams dar labiau sustiprėjo. Ji pastebėjo, kad jos berniukai Vasilijus, Dmitrijus, Olegas, Aleksandras, Igoris, Michailas ir mažasis Sergejus labai muzikalūs. 1983 m. sūnūs įkūrė džiazo ansamblį „Septyni Simeonai“. Sėkmė buvo stulbinama. Apie talentingus muzikantus sukūrė dokumentinį filmą, valdžia skyrė daugiavaikei motinai du trijų kambarių butus. Talentingą septynetuką be konkurso priėmė į Gnesinų muzikos mokyklą, bet dėl gastrolių ir repeticijų „Simeonai“ jau po metų metė mokslus.
1987 m. Ovečkinai sulaukė tais laikais neįtikėtino šanso – kelionės į Japoniją, kur koncertavo didžiulėms auditorijoms. Galbūt šios gastrolės vėliau ir pastūmėjo brolius šiurpiam nusikaltimui. Ištrūkę iš Sovietų Sąjungos jie nebenorėjo gyventi eilių ir deficito šalyje. Vėliau vienas iš likusių gyvų Ovečkinų papasakos tyrėjams, kad gastrolėse užsienyje jie sulaukė pasiūlymo – sudaryti sutartį su britų garso įrašų kompanija. Jau tada broliai norėjo sutikti ir likti gyventi užsienyje, bet tada būtų reikėję amžiams atsisveikinti su motina ir seserimis, nes jų niekada nebūtų išleidę iš Sovietų Sąjungos. Tada muzikantai nusprendė artimiausiu metu bet kokia kaina išvažiuoti ir ėmė ruoštis pabėgimui iš šalies.
Į lėktuvą – be bagažo patikros
Apie pusmetį pavyzdinė šeima kūrė pabėgimo planą, tikslino detales. Į lėktuvą jie planavo įsinešti kelias savadarbes bombas ir kelis nupjautvamzdžius. Kad juos paslėptų Ovečkinai specialiai pakeitė kontraboso futliaro formą – tiek, kad jis netilptų po skenavimo aparatu tikrinimo poste. Tiesa, jie be reikalo stengėsi – daugelis oro uosto darbuotojų žinojo „Septynis Simeonus“, tad 1988 m. kovo 8 d., kai muzikantai ryžosi nusikaltimui, niekas nė nemanė tikrinti jų bagažo. 11-os asmenų šeima netrukdoma įsėdo į lėktuvą. Oficialiai šeima skrido gastroliuoti į Leningradą, o iš tiesų Ovečkinai susiruošė į Londoną. Ninel Sergejevnai buvo 51 metai, į lemtingą skrydį išsiruošusiai dešimčiai jos atžalų – nuo 28 iki 9 metų.
Tik vyriausioji dukra Liudmila (jai tada buvo 32 metai) jau buvo ištekėjusi, susilaukusi trijų vaikų, gyveno kitame mieste ir apie šeimos rezgamą planą nieko nežinojo.
Skrydis prasidėjo ramiai, bet lėktuvui pasipildžius degalų Kurganoje ir vėl pakilus, ėmė aiškėti, kad Šiaurinės sostinės lėktuvas tą dieną nepasieks. Ovečkinai ėmė veikti greitai pagal iš anksto sudarytą veiksmų planą. Per stiuardesę broliai perdavė pilotams raštelį, kuriame reikalavo pakeisti maršrutą ir skristi į Londoną, antraip grasino susprogdinti lėktuvą. Iš pradžių pilotai pagalvojo, kad muzikantai juokauja, bet kai vyresnieji išsitraukė nupjautvamzdžius ir ėmė grasinti keleiviams, pasidarė aišku, kad nusikaltėliai nusiteikę ryžtingai.
Reikėjo kuo greičiau neutralizuoti ginkluotus teroristus, kol jie ko nors nenužudė. Tik kaip tai padaryti? Antras pilotas pasiūlė kapitonui pačiam susidoroti su nusikaltėliais. Ekipažas turėjo asmeninius ginklus – „Makarovo“ pistoletus. Kilus pavojui pilotai turėjo teisę šauti, tačiau pabijoję padarinių jie nusprendė nerizikuoti ir ėmė laukti nurodymų iš žemės, kur vadovauti operacijai ėmė KGB pareigūnai, rašo portalas aif.ru.
Iš pradžių su jaunaisiais teroristais bandė susitarti – jiems pasiūlė išlaipinti visus keleivius mainais į degalų papildymą ir garantuotą išskridimą iš Helsinkio. Tačiau septynetas su motina nenorėjo nusileisti. Tada su ginkluotais nusikaltėliais ėmė derėtis borto inžinierius Inokentijus Stupakovas. Jam buvo duoti konkretūs nurodymai – įtikinti Ovečkinus, kad degalų mažai, taigi reikia skubiai leistis.
Jaunuoliai patikėjo I. Stupakovu ir sutiko leistis bet kur, tik ne Sovietų Sąjungoje. Kiek pasitarę jie davė nurodymą sukti į Suomiją. Paskui su broliais ėjo tartis stiuardesė Tamara Žarkaja. Ji pranešė jau ėmusiems nerimauti nusikaltėliams, kad lėktuvas greitai nusileis Suomijos Kotkos mieste. Nuo tada pilotai turėjo imituoti skrydį į Suomiją. Buvo nuspręsta leistis Veščiovo kariniame aerodrome, šalia Leningrado. Ekipažas tikėjosi, kad Ovečkinai nepastebės apgaulės ir vos nusileidus pavyks juos nuginkluoti.
Drama Veščiovo aerodorme
Popiet lėktuvas sėkmingai nusileido Veščiovo aerodrome. Teroristai neįtarė, kad jie vis dar Sovietų Sąjungoje, bet paskui sėkminga operacijos eiga sutriko. Netikėtai prie lėktuvo iš visų pusių ėmė artėti sovietų kariai ir Ovečkinai suprato, kad pasakojimai apie Suomiją buvo melas. Įtūžęs 24 m. Dmitrijus peršovė stiuardesę Tamarą Žarkają, o motina tą pačią akimirką liepė šturmuoti pilotų kabiną.
Įsibrauti į kabiną nepavyko, tada broliai ėmė grasinti, kad pradės šaudyti į keleivius, jei lėktuvo neaprūpins degalais ir neleis jam pakilti. Teroristai nesutiko paleisti net moterų ir vaikų. Kai broliai pamatė degalų pildymo aparatą, išleido borto inžinierių, kad jis atsuktų degalų bakus. Iš tiesų buvo siekiama vilkinti laiką, kol prie lėktuvo atvyks dvi specialiosios paskirties grupės. Pagal planą, keli ginkluoti specialiosios paskirties grupės nariai turėjo per lėktuvo langą įlipti į pilotų kabiną, kiti – patekti į vidų per įėjimą lėktuvo gale. Kai lėktuvas pajudėjo ir ėmė sukti į pakilimo juostą, prasidėjo Ovečkinų nuginklavimo operacija.
Atsarginis teroristų planas
1988 m. Sovietų Sąjungos teisėsaugos institucijų sistemoje nebuvo priemonių prieš teroristus, kurių taikiniu tampa taikūs gyventojai - tiesiog todėl, kad teroristiniai išpuoliai ar bandymai juos surengti buvo labai reti. Taigi nebuvo sukurta teroristų puolimo ir įkaitų išlaisvinimo mechanizmo, nebuvo tokiems veiksmams paruoštų specialiųjų būrių kiekviename mieste ar srities centre. Tad specialiosios paskirties būriu tapo patruliai. Pirmiausia puolimą pradėjo pilotų kabinoje buvę kariai – jie ėmė šaudyti, tačiau į brolius nepataikė, tik sužeidė keturis keleivius. Ovečkinai buvo taiklesni ir sužeidė kelis kovotojus, kurie galiausiai pasislėpė už šarvuotų pilotų kabinos durų. Puolimas iš lėktuvo galo irgi nebuvo sėkmingas – atidarę liuką kariai ėmė šaudyti užpuolikams į kojas.
Liudininkų teigimu, teroristai blaškėsi lėktuvo saloną tarsi užspeisti žvėrys. Galiausiai motina subūrė aplink save keturis sūnus – Vasilijų, Dmitrijų, Olegą ir Aleksandrą. Keleiviai ne iš karto suprati, ką jie ketiną daryti. Ovečkinai vienas su kitu atsisveikino ir padegė vien savadarbį sprogmenį. Pasirodo, jie iš anksto buvo susitarę nepavykus operacijai baigti gyvenimą savižudybe. Po sekundės nuaidėjo sprogimas, tačiau jis nusinešė tik Aleksandro gyvybę.
Lėktuvas užsidegė, kilo panika, įsiplieskė ugnis, tačiau teroristai tęsė tai, ką pradėjo. Ninel liepė vyriausiajam sūnui Vasilijui šauti į ją. Jis nedvejodamas šovė į motiną. Paskui nuo kulkos krito Dmitrijus, tada – Olegas. Septyniolikmetis Igoris nenorėjo mirti, tad pasislėpė tualete, jis žinojo – jei brolis jį ras, nušaus. Tačiau Vasilijus neturėjo laiko ieškoti, laiko liko nedaug. Nušovęs Olegą, jis šovė į save. Tuo metu kažkas iš keleivių atidarė duris – žmonės ėmė šokinėti iš lėktuvo, patirdami sunkias traumas. Aštuntą valandą vakaro operacija buvo baigta. Žuvo keturi žmonės – trys keleiviai ir stiuardesė. 15 žmonių buvo sužaloti, iš septynių teroristinėje operacijoje dalyvavusių Ovečkinų žuvo penki.
Tragiški likimai
Lėktuvo užgrobimo bylos nagrinėjimas truko beveik penkis mėnesius. Jaunesniuosius vaikus atidavė Ninel vyriausiajai dukrai Liudmilai, nieko nežinojusiai apie lėktuvo užgrobimo planą. 28 metų Olgai Ovečkinai teismas skyrė 6 metus kalėjimo, nuo brolio kulkos išsigelbėjusiam Igoriui – aštuonerius. Abu, praėjus pusei bausmės laiko, buvo išleisti į laisvę, tiesa, jų gyvenimas nebuvo sėkmingas. Olga (tuomet jai buvo 28 metai) prasigėrė, galiausiai 2004 metais žuvo nuo girto sugyventinio rankos, jos sūnų ėmė globoti Ludmila.
Į laisvę išėjęs Igoris kurį laiką grojo įvairiuose restoranuose, tačiau netrukus buvo suimtas už narkotikų platinimą. Šioje vietoje jo likimas palieka mįslę – vienoje versijoje minima, kad jis buvo nužudytas kalėjimo kameroje, tačiau kitoje – kad dar 1999 metais jis bendravo su žurnalistais.
Jauniausia duktė Uljana (1988 metais jai buvo dešimt metukų) irgi pradėjo gerti, būdama neblaivi ji kelis kartus puolė automobiliui po ratais, galiausiai liko neįgali. Michailas (jam per lėktuvo užgrobimo operaciją buvo trylika metų) muzikos nemetė, išvyko gyventi į Ispaniją, tačiau po insulto liko neįgalus. Tatjana ištekėjo, susilaukė vaiko, 2006 metais filmavosi laidoje, pasakojančioje apie tragišką šeimos likimą, bet ties šia data jos pėdsakai dingsta – kaip ir jos brolio Sergejaus, kuriam tuo metu buvo devyneri metukai.
Nuo lėktuvo užgrobimo iki Sovietų Sąjungos žlugimo buvo likę vos keleri metai. Jei Ninel Ovečkina būtų žinojusi, kad viskas netruks kardinaliai pasikeis, greičiausiai šios tragiškos istorijos nebūtų buvę.