1300 bombonešių armada, saugoma 850 „P-47“ ir „P-51“ naikintuvų, didingai skrido virš Šiaurės jūros link taikinių Šiaurės Vokietijoje. Jie turėjo sunaikinti naftos objektus ir ginklų gamyklas netoli Hamburgo, taip pat oro uostus, kuriuose buvo dislokuoti revoliuciniai reaktyviniai naikintuvai „Messerschmitt 262“. Jokia taktinė misija prieš nacistinę Vokietiją nebuvo lengva ir sklandi. Vis dėlto Aštuntasis oro pajėgų batalionas gerokai pajudėjo į priekį nuo tamsiųjų 1943 m. dienų, kai per reidus prieš Rėgensburgą ir Šveinfurtą prarado 20 procentų savo bombonešių.
1945 m. balandį, likus vos mėnesiui iki Hitlerio savižudybės ir Trečiojo reicho kapituliacijos, Vokietijos gynyba ėmė byrėti.
„Luftwaffe“ – Vokietijos karinėms oro pajėgoms – trūko kvalifikuotų pilotų ir degalų, tad jos sugebėjo vykdyti tik atsitiktinius antskrydžius, kurie vis dėlto buvo mirtinai pavojingi.
Vokiečių naikintuvai technologiškai buvo pranašesni už lėtesnius, propeleriais varomus sąjungininkų karinius lėktuvus, bet jų buvo nedaug. Šiame karo etape amerikiečių ir britų bombonešių flotilei didžiausia problema buvo ne vokiečių kariniai lėktuvai, bet tai, kad Vokietijoje praktiškai nebeliko miestų, kurie nebuvo subombarduoti iki pamatų, rašo interneto leidinys „The National Interest“.
Nuo 1943 m. sausio mėnesio, kai virš Vokietijos pasirodė pirmoji „skraidanti tvirtovė“, Vokietijos karinės oro pajėgos išbandė visus įmanomus būdus, bandydama numušti didžiulius amerikiečių bombonešius su keturiais varikliais: naikintuvai su vienu varikliu, naikintuvai su dviem varikliais, bombonešiai perdaryti į naikintuvus, prieštankinius ginklus gabenantys naikintuvai, raketos ir bombos, mėtomos ant bombonešių rikiuočių.
Vokietijos karinės oro pajėgos pakliuvo į uždarą kryžminės ugnies ratą: tam, kad numuštų sunkius, kulkosvaidžiais ginkluotus bombonešius, vokiečiams reikėjo puikiai ginkluotų ir šarvuotų naikintuvų. Bet šie gremėzdiški „šturmavimo naikintuvai“ buvo lengvas taikinys vikresniems amerikiečių naikintuvams.
Desperatiškai išeities ieškantiems naciams kilo idėja. Savo naikintuvais jie taranuos amerikiečių bombonešius.
Per septyniasdešimt dvejus metus nuo to laiko, kai pirmieji kamikadzės įsirėžė į amerikiečių karinius lėktuvus, savižudžių lėktuvų koncepcija buvo priskiriama išskirtinai japonams. Pasitaikydavo pavienių atvejų, kai pilotai rėždavosi į taikinius su savo apgadintu lėktuvu, o Rugsėjo 11-osios įvykiai taip pat atnešė savo baisų palikimą. Bet idėja apie ištisas eskadriles karinių lėktuvų, kurių pilotai savanoriškai rėžiasi į priešo laivus, vakariečių protui atrodė nesuvokiama.
Bet vieną 1945 m. pavasario rytą nacių pilotai – baltosios rasės dominavimo apologetai – ėmėsi vykdyti savižudžių misijas. „Sonderkommando Elbe“ – specialųjį Elbės būrį – sudarė savanoriai, kurie patys, savo iniciatyva rėždavosi į amerikiečių bombonešius. Savižudžiai skrisdavo naikintuvais be jokių ginklų ir šarvų, kad jie būtų kuo greitesni. „Naikintuvas nerdavo link taikinio, orientuodamasis į bombonešio uodegos ar kontrolinį sparnų paviršių, – rašo Adrianas Weiras savo knygoje „Last Flight of the Luftwaffe“ („Paskutinis „Luftwaffe“ skrydis“). – Tam, kad lėktuvas neįsipainiotų, propeleris buvo naudojamas kaip diskinis pjūklas, kuris nupjaudavo tas bombonešio dalis.“
Kad būtų aišku: nors mirtis už fiurerį ir mirtis už imperatorių skamba panašiai, vokiškoji savižudžio koncepcija vienu svarbiu aspektu radikaliai skyrėsi nuo japoniškosios. Japonų pilotai, kurie rėždavosi į sąjungininkų karinius lėktuvus, neturėjo galimybės išgyventi. Buvo tikimasi, kad jie iki pabaigos liks prie šturvalo, nors daugumai jų ir nepavyko pataikyti į tikslą. O „Sonderkommando Elbe“ pilotai turėjo taranuoti taikinį ir iššokti su parašiutu.
Tokia taktika nebuvo nauja. Antrajame pasauliniame kare priešo lėktuvai buvo taranuojami. Sovietų pilotai įvykdydavo šimtus taranavimo atakų prieš „Luftwaffe“ bombonešius ir naikintuvus, o sąjungininkų naikintuvas numušdavo V-1 „skraidančias bombas“ pakišęs savo sparną po V-1 sparnu ir apversdamas ją. Vis dėlto šių pilotų galimybės pamatyti kitos dienos aušrą buvo menkos. Dvi tonas sveriančiu „Me-109“ taranuoti pakrautą, trisdešimt tris tonas sveriantį „B-17“, skrendant daugiau nei šešių šimtų kilometrų greičiu buvo ir šiaip pavojinga, bet ypač tai buvo pavojinga prastai apmokytiems ir mažai patirties turintiems vokiečių pilotams. Be to, tais laikais jie neturėjo sėdynių su įrengtu katapultavimo mechanizmu, o tai reiškė, kad pilotui reikėjo spėti pačiam iššokti iš suniokoto lėktuvo kabinos.
Vis dėlto vokiečiai tikėjosi, kad daugybei savižudžių naikintuvų įsirėžus į JAV bombonešius, bus sunaikinta tiek daug bombonešių, kad amerikiečiai bent kuriam laikui pristabdys savo antskrydžius.
Balandžio 7 d. beveik du šimtai „Sonderkommando Elbe“ pilotų įlipo į naikintuvų kabinas ir pakilo į orą. Buvo planuojama, kad „Me-262“ pasirūpins bombonešius lydinčiais amerikiečių eskortiniais naikintuvais, paprasti Vokietijos karinių oro pajėgų kovotojai vykdys įprastas atakas prieš bombonešius, o „Sonderkommando Elbe“ galės laisvai atakuoti savo taikinius. Realybėje į amerikiečius rėžėsi tik apie 120 taranuotojų. Danguje virš Vokietijos laukų užvirė įnirtingas mūšis: naikintuvai kovėsi su naikintuvais, naikintuvai šaudė į bombonešius, bombonešiai šaudė į naikintuvus (kartais į saviškius), ir naikintuvai taranavo bombonešius.
Adrianas Weiras aprašo vieną taranavimo ataką kaip „siaubingą triukšmą, sukeltą propelerio menčių, kurios kaip dantys įsikabino į uodegą, o pats naikintuvas buvo užmestas ant bombonešio. Baisų triukšmą sukėlė visų pirma vibracija nuo „Daimler-Benz“ variklio, ir toliau sukančio kiekvieną propelerio mentę, kuri įsikirsdavo giliau į bombonešį, o po sekundės dalies pasigirdo dar didesnis triukšmas, kai naikintuvas užkrito ant savo trūkčiojančios aukos“. Vokiečių pilotas išgyveno.
A. Weiro vertinimu, amerikiečių eskortiniai naikintuvai numušė keturiasdešimt septynis „Sonderkommando Elbe“ naikintuvus, bombonešiai – dar šešis. Taranuojantys naikintuvai sunaikino trylika bombonešių. Besibaigiant karui, Vokietijos karinėms oro pajėgoms tai buvo gan neblogas rezultatas. Bet netekusi tik trylikos iš 1300 bombonešių, Amerika neketino nutraukti antpuolio. Ypač turint omenyje tai, kad vien 1944 metais JAV pagamino devyniasdešimt šešis tūkstančius lėktuvų.
Tad kam apskritai reikėjo savižudžių lėktuvų? Pati idėja atrodo visiškai nederanti prie demokratinių vakarietiškų vertybių. Bet, kaip sakė vienas japonų karininkas, 1944–45 metais tikimybė, kad įprasto japonų naikintuvo pilotas išgyvens, buvo tokia maža, kad kamikadzės neatrodė tokia jau ir beprotiška idėja. Paskutiniais karo metais prastai apmokyti „Luftwaffe“ naikintuvų pilotai žūdavo pasibaisėtinais tempais. Kodėl gi prieš žūvant jiems nenumušus kokio bombonešio?
Ko gero teisingiausias atsakymas būtų, kad organizuota savižudybė yra galutinis pripažinimas, kad karas pralaimėtas. Nei Japonija, nei Vokietija šio metodo nepasirinko iš idealizmo ar tikėjimo jo veiksmingumu. Tai buvo desperatiškas žingsnis suvokus, kad visos kitos pastangos nepasiteisino, o nieko geresnio sugalvoti jie nesugebėjo.