52 metų vyriškio pavardė ir nuotraukos pastaruoju metu dažnai šmėžuoja Rusijos ir užsienio žiniasklaidoje – V.Putino bičiulis, karštas Stalino gerbėjas ir stačiatikių cerkvės ramstis tapo populiaria figūra, mielai dalyvaujančia televizijos laidose: pradedant nerūpestinga „Vakarinis Urgantas“ ir baigiant rimtu pokalbiu televizijos studijoje su Rusijos žiniasklaidos legenda Vladimiru Pozneriu.
Kaip Chirurgas, prieš trisdešmt metų vien savo išvaizda kėlęs siaubą muštynėse užgrūdintiems chuliganams, tapo prieštaringai vertinama legenda? Rusijoje leidžiamas žurnalas GQ, sekdamas jo gyvenimo žingsnius, lyg mozaiką sudėliojo jo portretą.
Per trisdešimt metų iš niekam nežinomo neformalo Sanios Stomatologo jis tapo Aleksandru Zaldostanovu-Chirurgu, kurio vardas Rusijoje (o šiandien turbūt ir ne tik joje) pirmiausiai asocijuojasi su žodžiu „baikeris“. Šiandien jis vadovauja „rusų motociklininkų“ kolonai, kurie išpažįsta stačiatikių tikėjimą, o savo vadu laiko šalies prezidentą Vladimirą Putiną.
Aleksandras Zaldostanovas-Chirurgas. AFP/Scanpix nuotr.
Chirurgas kviečiamas į televizijos laidas, ir prezidento, su kuriuo dalyvauja fontanų aidarymuose ir patriotiniuose bike-šou, inauguraciją. Jam ir jo bendraminčiams iš „Nakties vilkų“ patikima lydėti olimpinę ugnį, o išsiruošus į motociklų žygį juos asmeniškai laimina cerkvės patriarchas. Motociklininkai atsako to pačiu – saugo cerkves ir vienuolynus nuo eretikų, į savo gretas priima vienuolius, ir net klubo renginius derina su religinėmis šventėmis.
„Vilkai“ lanko mokyklas ir nepilnamečių kolonijas, gaudo smulkius prekeivius narkotikais, vykdo švietėjišką ir patriotinę veiklą – už tai Chirurgui V.Putinas įteikė Garbės ordiną. Motoklubas, kadaise vienijęs laukinius ramybės drumstėjus, šiandien tapo beveik valstybine įstaiga. Ir galbūt tai nieko nestebintų, jei nebūtų kalbama apie kriminaline praeitimi garsėjusią motogaują ir jos vadovą.
„Nakties vilkų“ ir Chirugo istorija atrodo taip, lyg čia viskas būtų ne savo vietoje, pastebi GQ. Visame pasaulyje išsibarstę stipriausių motoklubų filialai prekiauja narkotikais ir ginklais, o ne gaudo smulkius prekeivius narkotikais filmuojant televizijos kameroms.
Į „Nakties vilkus“ (beje, praėjusio amžiaus paskutiniame dešitmtmetyje šis klubas siekė įsitvirtinti ir Lietuvoje) jau seniai šnairuoja jų gimtosios subkultūros bendruomenė. Chirurgas, tapęs labiau viešu asmeniu nei kai kurie politikai, kelia priešaringus jausmus: vieniems jis – piktas genijus, kitiems – sektinas pavyzdys, tretiems – tik priemonė siekiant savo tikslų. Kai kam – juokdarys.
Aleksandras Zaldostanovas-Chirurgas. AFP/Scanpix nuotr.
Jis neatėjo iš niekur, tačiau jo biografijos detalės neryškios ir jas sudėtinga dėlioti chronologine tvarka. Chirurgas retai pasakoja apie save – kur kas labiau jam patinka bike-šou temos. Arba pašnekėti apie nekenčiamus „narkotikų kartelius ant ratų“ - užsienio motoklubus, kurių dalimi jis pats kadaise svajojo tapti.
1986 metų rudenį 23 metų A. Zaldostanovas, tuomet dar tik pradėjęs savo „karjerą“ tarp Maskvos neformalų, dar nebuvo baikeris. Tokio žodžio tuo metu iš viso nebuvo Sovietų Sąjungos leksikone. Naktimis jis linksmindavosi su bendraminčiais, o dienomis Maskvos 3-iojo medicinos instituto auklėtinis dirbo rajono stomatologijos poliklinikoje. Kalbama, kad pacientams labai patiko linksmas, ilgaplaukis dakaras, į savo kabinetą dažnai įlipdavęs per langą – kad vadovybė nepastebėtų, jog jis vėluoja į darbą.
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Maskvos metalistams nebuvo labai svarbu, kokios muzikos klausaisi – didmiestyje, kuriame viešpatavo „pilkų švarkų“ kultas, nebuvo nieko svarbiau už įvaizdį. Odinė striukė arba paprasčiausi marškinėliai su savadarbiais AC/DC ar „Black Sabbath“ užrašais – bet kokie drabužiai, pirkti ne universalinėje parduotuvėje, jų savinininką automatiškai įrašydavo į išskirtinę neformalų kastą. Pramuštgalviai šliejosi prie pankų, apspangę pacifistai – prie hipių, o tie, kuriems ypač norėjosi girtose muštynėse iškaršti kailį urlaganams, dėjosi prie metalistų, ypač – prie kovinio junginio „Black Aces“.
Ne kiekvienas norintysis galėjo tapti „Juodųjų tūzų“ nariu. Įvaizdis, noras ir sugebėjimas muštis – potencialus narys turėjo atitikti šiuos „parametrus“. Įspūdingo stoto Chirurgas norėjo išbandyti savo jėgas gatvių kovose, tačiau kai jį supažindino su „Black Aces“ vadeiva Rusu Tiurinu, būsimojo „Nakties vilkų“ lyderio įvaizdį tiksliausiai apibūdino vienas žodis: „klounas“. Gaujos vadas negalėjo nenusišypsoti, pamatęs keistos formos striukę ir ėduonies pažeistų dantų vėrinį – Chirurgui teko pakeisti įvaizdį.
Aleksandras Zaldostanovas-Chirurgas. AFP/Scanpix nuotr.
Prasidėjus persitvarkymo ir viešumo epochai, Maskvos neformalai pateko į naujų temų ištroškusios sovietinės ir užsienio žiniasklaidos dėmesio centrą. Priešingai nei „Black Ases“ vadeiva Rusas Tiurinas, A. Zaldostanovas, tapęs savotišku „Juodųjų tūzų“ spaudos atstovu, mielai bendravo su žurnalistais. Pirmenybę jis teikė užsienio žurnalistams, nes būtent jiems „Black Aces“ norėjo parodyti savo protestą prieš pilką Sovietų Sąjungos tikrovę.
„Black Ases“ negimė iš nieko – šią prieš trisdešimt metų Maskvoje garsėjusią neformalų gaują „pagimdė“ dvi knygelės: vienoje jų buvo aprašomi „nuo narkotikų apspangę motociklininkai iš Vakarų Vokietijos“, kitoje – Niurnbergo procesas. Nubraukę sovietinės propogandos moralą „Black Ases“ įkūrėjai Rusas Tiurinas ir Edas Ratnikovas įžvelgė ryšį tarp motoklubų ir kovinių nacių struktūrų.
Remdamiesi knygelėse publikuotomis nuotraukomis, jie sukūrė „Black Aces“ įvaizdį: juodos odinės striukės arba džinsiniai švarkai, nuo kurių būdavo grubiai nuplėšiamos rankovės. „Kovinio metalisto“ įšventinimo į gaują ritualas paprastai įvykdavo tradicinėse tapusiose muštynėse su pirmaisiais priešininkais - „depešistais“. Jos Maskvoje vykdavo kone kiekvieną savaitę. Mušti silpnesnius priešininkus greitai atsibodo, tačiau netrukus atsirado kur kas rimtesnis priešas – Liubercų (Maskvos priemiestis) urlaganai, Rusijoje vadinasi gopnikais.
Chirurgas gaujoje pasirodė kaip tik tuo metu, kai urlaganai tapo neformalų priešu numeris vienas. Labai dažnai muštynės užvirdavo metro požemiuose – kartais metalistai gainiodavo urlaganus, o kartais šie, užklupę neformalus, gerokai iškaršdavo kailį. Už nukentėjusiuosius keršydavo „Juodieji tūzai“. Maskvos „koviniai metalistai“ praėjusio amžiaus pabaigoje buvo raumeningi vaikinai, avintys sunkius batus ir trumpaplaukiai – kad muštynėse urlaganai nesugriebtų už plaukų. Tačiau Chirurgas ir tada (kaip ir dabar) pirmenybę teikė ne „ežiukui“, o ilgiems plaukams. Nors jis ir nevisiškai atitiko „kovinio metalisto“ įvaizdį, gatvės mūšiuose buvo nesulaikomas ir taip užsitarnavo R. Tiurino pagarbą. Chirugas visada pirmasis verždavosi į kautynes, nepaisydamas to, su kokiu kiekiu urlaganų teks muštis.
Norėdami sustiprinti savo įtaką „Black Aces“ sėdo ant motociklų ir save ėmė vadinti rokeriais – sunkųjį roką klausančiais motociklininkais. „Black Aces“ pirmieji Sovietų Sąjungoje sukūrė „spalvų“ sąvoką – jų skiriamuoju ženklu tapo džinsinė liemenė su ant nugaros išpieštu gaujos ženklu ir pavadinimu. Nėra žinoma, ar Chirurgas nešiojo „Tūzų“ „spalvas“, tačiau jis, ruošdamasis 1987 metų „sezono startui“, vienas pirmųjų įsigijo „Jawa“ motociklą.
Maskvos motociklininkų žinios apie baikerių klubų modelius, filosofiją ir griežtą struktūrą prilygo nuliui, tad savo įvaizdį formavo tuo metu jau atsidariusiuse pirmuosiuose videosalonuose žiūrėdami filmus. Pats Aleksandras Zaldostanovas pažymi, kad jam didžiausią įspūdį paliko filmas „Pašėlęs Maksas: keliaujantis karys“. Būtent šioje juostoje vaizduojama baikerių gauja ir formavo „Black Aces“ įvaizdį: brutualus laukinis ant motociklo su grandine rankoje.
Likdamas „Tūzų“ nariu Chirurgas suformavo savo grupuotę, kurią nekukliai taip ir pavadino - „Chirurgija“. 1989 metais A. Zaldostanovas , sėkmingai atsikratęs ankstesnės Stomatologo pravardės (kalbama, kad taip jį pašaukusiam žmogui baikeris išmušdavo dantis) tapo tikra neformalų judėjimo žvaigžde. Kai jis pasirodydavo A. Puškino aikštėje, kur tuo metu rinkdavosi Maskvos neformalai, jį apspisdavo minia jaunų pasekėjų ir gerbėjų, klausančių jo skleidžiamų laisvės ir nenoro būti tokiu kaip kiti, idėjų ir raginančio sėsti ant motociklų – pirktų arba vogtų.
Chirurgas tuo metu jau buvo tapęs rakštimi urlaganams, kurie buvo prisiekę jį užmušti arba bent taip sumušti, jog net mama nepažintų. Chirurgą vakarais namo lydėdavo brolijos nariai, galbūt todėl urlaganams savo kėslų įgyvendinti nepavyko, tačiau „Jawos“ nesugebėjo išsaugoti net stora grandinė, kuria motociklas buvo prikaustytas prie stulpo – vagims tai nepasirodė esanti rimta kliūtis.
Nors A. Zaldostanovo ir „Black Aces“ keliai išsiskyrė, tačiau Chirurgas nepamiršo duoto pažado skleisti žinią apie Maskvos neformalus. 1989 metų vasarą jis davė interviu vokiečių žurnalistei, kuri vėliau tapo jo pirmąja žmona. Tarp Maskvos neformalų greitai nuvilnijo gandas, kad Chirurgo išrinktosios Matildos tėvas užima Štutgarte esančios „Mercedes-Benz“ gamyklos diretoriaus postą. Laimingi jaunavedžiai išsiruošė į povestuvinę kelionę, į Vakarų Berlyną. Maskvos motociklininkų lyderiui tuo metu buvo 26 metai.
Pasakojimo apie Chirurgą tęsinį skaitykite rytoj, birželio 27 dieną, portale vyriskai.lt.