„Operacija „Y“ ir kitus Šuriko nuotykius“ sukūręs kino režisierius Leonidas Gaidajus su kūrybine grupe, matydami, kaip Šurikas tampa nacionaliniu herojumi, suskato kurti juostos tęsinį. Tačiau šį kartą viskas ėjosi kur kas sudėtingiau – ne tiek dėl aktorių ambicijų, kiek dėl valdininkų „žaidimų“ kabinetuose.
Vienas „Kaukazo belaisvės“ scenarijaus bendraautorių Jakovas Kostiukovskis prisimena, jog režisierių ypač nervindavo viršininkų dalinami patarimai. Valdininkai, kratydamiesi asmeninės atsakomybės, taip suformuluodavo savo patarimus, jog filmo kūrėjai nebesuprasdavo – klausyti jų patarimų, ar ne. Jei klausysi – teks gerokai koreguoti scenarijų, neklausysi – gali atsidurti nepavydėtinoje padėtyje.
Vienas pavyzdžių - „Kaukazo belaisvės“ pabaigoje Bailys, kurį vaidino Georgijus Vicinas, sušunka: „Tegyvuoja mūsų teismas, pats humaniškiausias teismas pasaulyje“. Pagal pradinį variantą vietoje žodžio „mūsų“ turėjo nuskambėti „tarybinis“, tačiau filmo kūrybinį procesą prižiūrėję valdininkai sutriko, matyt pajutę ironijos gaidelę: tarybinis teismas – humaniškiausias pasaulyje? Frazę teko kiek pakoreguoti.
Dėl kišimosi į kūrybinius reikalus L. Gaidajus nutarė kai kam įgelti. Aktoriaus Vladimiro Jetušo vaidinamas funkcionierius Saachovas – ypač nemalonus tipas, įsižiūrėjęs į pagrindinę filmo heroję studentę Niną (ją vaidina aktorė Natalija Varlej). Iš tiesų pradinėje versijoje Saachovas buvo vadinamas Achochovu, tačiau ši pavardė L. Gaidajaus netenkino. Režisierius ilgai galvojo, o po to tarė: „O, Saachovas – gera pavardė!“. Kūrybinė grupė su tuo sutiko. Tačiau jau įpusėjus filmavimo darbams paaiškėjo, kad „Mosfilme“ yra toks žmogus – ir užimantis ne bet kokias, o partijos komiteto sekretoriaus pareigas. Pasirodo, šis funkcionierius savo laiku buvo atsisakęs L. Gaidajui parašyti charakteristiką – būtent dėl šios priežasties jam nebuvo išleista išvykti keliolikai dienų į užsienį, kas tuo metu praktiškai prilygo skrydžiui į kosmosą. L. Gaidajus rado būdą kaip jam atkeršyti, nors dėl to kilo didelis skandalas – režisieriui buvo grasinama, kad komedija nepasirodys kino teatruose.
Įtemptą situaciją išgelbėjo tuometinė sovietų kultūros ministrė Jekaterina Furceva, kuri paskambinusi į kino studiją, jos vadovams pasakė, kad herojaus pavardės keisti nereikia, nebent „Mosfilmas“ tai padarys savo sąskaita – tuo šis konfliktas ir baigėsi, nes perfilmuoti scenas, tam eikvojant filmo kūrybai skirtus pinigus, niekas nebūtų pasiryžęs.
Peržengusi visus barjerus „Kaukazo belaisvė“ nugulė ant tuometinio įstaigos „Goskino“ (Valstybinis kinas) vadovo Aleksejaus Romanovo, garsėjusio niūriu charakteriu, stalo.
„Peržiūrėjęs mūsų filmą ir nė karto nenusišypsojęs, jis paskelbė verdiktą: „Šitą „antisovietščiną“ žiūrovas pamatys tik per mano lavoną“, - prisimena Jakovas Kostiukovskis.
Netrukus buvo paskirtas L. Gaidajevo „antisovietščinos“ apsvarstymas. Nei scenaristas, nei režisierius nesitikėjo nieko gero – sprendžiant pagal gandus, atklydusius iš „Goskino“, komedija turėjo keliauti ant lentynos.
„Ir staiga po aptarimo į mūsų pusę ėmė bėgti išraudęs Aleksejus Romanovas, kuris apkabino L. Gaidajų ir pasveikino sukūrus sėkmingą filmą“, - pasakojo Jakovas Kostiukovskis.
Leonidas Brežnevas. AFP/Scanpix nuotr.
Pasirodo, savaitgalį savo viloje ilsėjęsis svarbiausias šalies komunistas Leonidas Brežnevas užsigeidė pamatyti naujų sovietinio kino kūrėjų komedijų. Jam buvo pasiūlyta „Kaukazo belaisvė“, kurią žiūrėdamas gensekas taip juokėsi, jog net sienos virpėjo. Komediją jis žiūrėjo kelis kartus, o sužinojęs, kad filmas yra uždraustas, liepė nedelsiant paleisti jį kelionėn po sovietų imperijos kino teatrus.
1967 metų balandžio pradžioje Sovietų Sąjungos kino teatruose pradėta rodyti „Kaukazo belaisvė“ tapo triuškinančiu hitu – per metus šį filmą išvydo daugiau nei 70 milijonų žiūrovų. Per visą sovietinio kino istoriją daugiau žiūrovų sutraukė tik trileris „XX amžiaus piratai“, drama „Maskva netiki ašaromis“ bei dar viena L.Gaidajaus komedija „Briliantinė ranka“.