Pirmajame „Rambo“ epopėjos filme žuvo tik vienas niekšelis, o štai į Vietnamą po dešimtmečio sugrįžęs Džonas Rembo reikalų ėmėsi pasiraitojęs rankovių – vykdant amerikiečių gelbėjimo operaciją žūsta 69 vietkongo kariai.
Amerikoje „Rambo: First Blood Part II“ buvo sutiktas dvejopai – kritikai peikė, o publiką dievino. 25 milijonus dolerių kainavęs filmas į kasą sunešė dvylika kartų didesnę sumą. Tačiau be stulbinančios komercinės sėkmės „Rambo: First Blood Part II“ pelnė dar vieną, ne mažiau svarbią pergalę. Persitvarkymo nuotaikomis pradėjusioje gyventi Sovietų Sąjungoje ėmė plisti namudinis užsienio filmų, gautų kontrabandos keliais ir įgarsintų pogrindžio sąlygomis, peržiūrų verslas. Filmų seansai vykdavo butuose, kurių svetainės virsdavo po keliolika žmonių talpinančiais „kino teatrais“, o Džono Rembo nuotykiai tapdavo tikru vakaro desertu.
Ir nors už nelegalias peržiūras amerikiečių kūrėjai negavo nė cento, tačiau vertinant iš propagandos varpinės, sovietai patyrė skaudų pralaimėjimą: niekas nebesižavėjo vietiniais milicininkais ir tardytojais – jų vietą užėmė naujieji herojai iš Vakarų.
Nenuostabu, kad sovietų propagandos biurai griebėsi atsakomųjų veiksmų – ir periodiniuose leidiniuose netrukus pasirodė straipsniai, smarkiai kritikuojantys populiarius amerikiečių filmus. 1985 metais spalio mėnesį anuomet Lietuvoje populiariame dvisavaitiniame žurnale „Švyturys“ pasirodė filmą „Rambo: First Blood Part II“ kritikuojantis straipsnis, papuoštas keliais kadrais.
Tačiau panašu, kad sovietai ir šį kartą prašovė pro šalį. Visas žurnalo tiražas praktiškai akimirksniu buvo iššluotas iš kioskų. Bet ne dėl to, kad moksleiviai ir kolūkiečiai pradėtų laiškuose piktintis Džonu Rembo – priešingai, „Švyturys“ ir jame publikuotos nuotraukos leido daugiau sužinoti apie Sylvesterį Stallone, suvaidinusį Džoną Rembo, o jo nuotraukos atsidūrė ant paauglių kambarių sienų.
Skaitytojų dėmesiui – publikacija „Šį kartą mes laimime“ iš 1985 metų „Švyturio“ žurnalo.
Su šitokiais antžmogiais amerikiečiai nebūtų taip gėdingai pralaimėję Vietname. Džonas Rembou žudo greitai ir vikriai – tartum skerdykloje. Kas tiktai šitai tobulai žmogiškai kovos mašinai pastoja kelią, tam nusuka sprandą arba suvaro peilį į pilvą. Jis prismeigia priešą strėlėmis prie medžio ar tiesiog susprogdina. Rembou apimtas žudymo aistros.
Nuo gegužės mėnesio buvęs kareivis su Herkulio figūra dirgina Jungtinių Valstijų kino žiūrovų nervus, toli pralenkdamas kolegą žmogžudį Džeimsą Bondą. Šitame sprogimų festivalyje Silvesteris Stalonė vaidina Vietnamo karo veteraną, kuris, praslinkus dešimčiai metų po karo pabaigos, sugrįžta į džiungles ieškoti vis dar nelaisvėje laikomų draugų.
Įžūli klastotė – 1976 metais JAV kongreso komisija padarė pareiškimą, kad Vietname nebėra karo belaisvių amerikiečių – jau suplukdė į kino teatrų kasas ketvirtį milijardo dolerių. Deja, nemaža žiūrovų Jungtinėse Valstijose supranta šį filmą kaip vaizdinę priemonę tėvynės meilei stiprinti.
Kai Rembou siautėja ekrane, publika įsisiūbuoja lyg per bokso mačą. „Guldyk visus! - kaukia „sirgaliai”, kai jis vienas susitinka su priešais. - Velniop juos!“ - ir Rembou tvoja iš peties: pusšimtį priešų jis iškloja mūšyje vyras prieš vyrą, kitų nė nebesuskaičiuosi. Kiekvienai naujai aukai audringai plojama.
Tie, guldomi tarsi musės, yra „komiai“ - Vietnamo kareiviai ir jų ginklo draugai iš Tarybų Sąjungos, laikantys nelaisvėje pustuzinį belaisvių amerikiečių. Rembou, kuris visame filme ištaria ne daugiau kaip dešimt sakinių, nekeisdamas veido išraiškos, sudoroja juos ir išlaisvina savo tautiečius. Seansui baigiantis, kaip pastebėjo vienas žiūrovas, „betrūksta valstybės himno“.
Ir vaikai pratinami prie naujo dievaičio. Parduotuvių vitrinose prikrauta pakankamai Rembou ginklų dešimtmečių paauglių kariuomenei apginkluoti. Žudikams, dar žaidžiantiems smėlio dėžėje, siūlomas didvyrio peilis dantytais ašmenimis, išplėšiančiais siaubingas žaizdas. Vienas iš daugelio „Rembou“ kulkosvaidžių veikia automatiškai ir čaižo vandens čiurkšle per tris metrus. Begarsei mirčiai siūlomi pagal filmo pavyzdį pagaminti lankai su su strėlėmis. Komplekto kaina – 150 dolerių.
Niujorke galima pavesti nemalonius reikalus sutvarkyti „Rembougramai“. Vaikščiojantis raumenų kalnas – Stalonės dubleris išreikalauja apmokėti sąskaitas arba...atneša sveikinimus gimimo dienos proga. Kai amerikiečiai lėktuvo keleiviai buvo sulaikyti įkaitais Libane, mitrūs biznieriai paskleidė marškinėlius su užrašu „Pasiųskite Rembou į Beirutą“.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas Stalonė, dalyvavęs ir rašant scenarijų, labai paprastai paaiškina jo populiarumą: „Žmonės laukė progos parodyti savo patriotizmą. Filmas išlaisvino ilgai tramdytus jausmus“. Faktiškai po 1975 metų balandžio trisdešimtosios viskas, kas tiktai lietė Vietnamą, buvo braukiama iš atminties. „Mūsų visuomenės dauguma, - pasak kongresmeno demokrato Deivido Bonjoro, - šitą istorijos atkarpą mieliausiai visiškai užbrauktų“.
Arba bent perrašytų iš naujo. Su „Rembou“ Stalonė mėgina laimėti karą, prieš dešimtį metų pasibaigusį gėdingu pralaimėjimu. Sugrįžę į tėvynę to karo dalyviai – ir tai buvo dar skaudžiau - susilaukė ne džiūgavimų, o visuotinės paniekos ir sąžinės priekaištų. 93 karo minutėms ekrane baigiantis Stalonė-Rembou šitaip atsako į klausimą, kodėl jis pasirinko tokį kelią: „Aš noriu, kad mūsų šalis pamiltų mus taip pat, kaip mes ją mylime“. Jo misiją filme sabotuoja biurokratai, turintys nurodymą jokiu būdu nepraleisti į viešumą žinios apie tebeslepiamus belaisvius – dešimčiai metų praslinkus po karo pabaigos tai būtų per skaudus smūgis Amerikai.
„Rembou“ paskirtis aiški: kaip ir kovų metais Vietname, kareiviai „kovėsi it liūtai“, bet buvo viršininkų palikti likimo valiai. Tai tas pats senas melas apie pergalę, prarastą namuose.
„Rembou“ pasisekimas sutapo su šovinistinių mitų kūrimu apie pralaimėtą karą. „Praktiškai žmonės jau supranta, kad Vietnamas buvo tragedija, - sako Stenlis Kanovas, knygos apie tą karą autorius. - Bet tuo pat metu mėginama įvykiui suteikti garbingą aspektą. Filmai gali paversti pralaimėjimą pergale; fantazuojant galima pasiekti to, ko nebuvo tikrovėje“.
Prezidentas Reiganas asmeniškai vadovauja išteisinimo kampanijai. 1984 metų gegužės mėnesį pagerbiant nežinomą kareivį, jis pavadino Vietnamo karą „tauriu siekimu“. Šį pavasarį 25 tūkstančiai Vietnamo karo veteranų paradavo Niujorke damoms barstant konfeti. Prieš dešimtį metų pasiūlymas surengti tokį paradą buvo atmestas. „Niujork taims“ konstatavo: „Pralaimėjimo gėda nugrimzdo į praeitį, veteranai virsta nacionaliniais didvyriais“. Nenuostabu, kad tarp „Rembou“ žiūrovų sėdi daug barzdotų vyriškių, įpusėjusių ketvirtą dešimtį, „džiūgaujančių ir kerštingai riaumojančių, kai Rembou sudoroja pusė vietnamiečių armijos“.
Kritikai būgštauja, kad „Rembou“ ir dar kiti keršto spektakliai, „peržaidžiantys“ pralaimėtą karą, skiriami pripratinti visuomenę prie minties apie agresiją Centrinėje Amerikoje. Karikatūristai piešia Ronaldą Reiganą ir gynybos ministrą Kasparą Veinbergerį „Rembou“ poza („Joks kongresas, jokia tarptautinė teisė, joks sveikas žmogaus protas negali jo sustabdyti: „Rembou“).
Bet blaiviai mąstanti Amerika deramai įvertino filmą. „Rembou“ - tai karo mašina, kurią sukūrė mūsų visuomenė kitoms visuomenėms naikinti, - rašo „Tribiun“. - Tai bebalsis ir besmegenis robotas, kuris dabar plečiasi reklamuojamas ir populiarinamas, žudymo robotas“.